Jis neturi pareigos slėpti savo nuostatų, gali atvirai teigti, kad Lietuvai bus geriau, jei kitos jėgos valdys Lietuvą. Bet prezidento antipatijos tampa nepriimtinomis, kai jos apsunkina pastangas priimti Lietuvai naudingus įstatymus. Prezidentės priešiškumas premjero Algirdo Butkevičiaus ir valdančiosios koalicijos atžvilgiu pradeda kenkti šaliai.
A. Butkevičius pasiskundė, kad Lietuvos partneriai žino apie pašlijusius jo ir prezidentės santykius. „Mano kolegos, kitų valstybių ministrai pirmininkai, tą informaciją turi ir man dažnai užduoda klausimą, neoficialiai, bet prie kavos puodelio, kodėl yra tokie atvejai, ar tai yra tiesa ir taip toliau.“ Tokia vaikiška prezidentės laikysena nedidina Lietuvos autoriteto, bet nereikia pervertinti pasekmių. Ne tik Lietuvoje premjerai ir prezidentai atvirai vieni kitus puldinėja. Čekijos prezidento V. Havelo ir premjero V. Klauso santykiai buvo išskirtinai blogi. Ispanijos partijos jau beveik metus negeba sudaryti Vyriausybės, tad turbūt reikės skelbti trečiuosius parlamento rinkimus. Ir Lietuvai tai ne naujiena: konservatoriams laimėjus rinkimus 1996 m., naujieji ministrai ne visada paisydavo prezidento Algirdo Brazausko kvietimo pasikalbėti.
Manytum, kad prezidentė, suprasdama ypatingą įstatymo svarbą, nebūtų gailėjusi pastangų, mėgindama rasti tinkamiausią sprendimą, ir laiduoti, kad į įstatymą būtų įrašomos nuostatos, kurios, jos nuomone, buvo svarbiausios, pvz., tos, kurias ji pasiūlė vetuodama įstatymą. Jei prezidentė matė, kad įstatymo projektas perdėm palankus darbdaviams ir nepakankamai apsaugo pažeidžiamas darbuotojų grupes, kodėl ji iš anksto nemėgino įtikinti Seimą pataisyti projektą, kad jis labiau apsaugotų darbuotojų interesus? Ar ji pakvietė Seimo frakcijų vadovus pasitarimui, ar stengėsi įpiršti optimalius savo variantus? Net galingieji JAV prezidentai į Baltuosius rūmus kviečia Kongreso lyderius tartis, skambina atskiriems Senatoriams ar Atstovų rūmų nariams, prašydami palaikymo, siekdami pakeisti jų nuomonę. Pirmenybė teikiama šalies gerovei, ne asmeninėms ambicijoms, ar savo svarbos pabrėžimui.
Prezidentės santykiai su dabartine valdančiąją koaliciją yra itin įtempti. Pasibaigus antrajam 2012 metu parlamento rinkimų ratui, ji kategoriškai pareiškė, kad formuojant Vyriausybę negali dalyvauti Darbo partija, kuri „įtariama dėl „juodosios buhalterijos“ ir neskaidrios veiklos ir kurios lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje.“ Prezidentė pasakė, kad palaikys tik tą politinę jėgą, kuri suburs valdančiąją daugumą be darbiečių. Jos norų nebuvo paisoma. Dar kurį laiką ji palaikė ganėtinai korektiškus santykius su socdemais. Bet pernai lapkritį prezidentei besilankant Rumunijoje, jos spaudos tarnyba (vėl ta tarnyba) išplatino pareiškimą, nurodantį, kad „didžiausią populiarumą turinčią politinę partiją vienas po kito krečiantys skandalai ir net prie premjero aplinkos priartėjęs korupcijos šešėlis menkina žmonių pasitikėjimą šalies politine sistema.“ Po kelių mėnesių Grybauskaitė aiškino, kad ji niekada daug nesitikėjusi iš šios Vyriausybės, tad mažai ir reikalavo. Galėjo pridurti, kad ir mažai bendravo.
Prezidentė nemėgsta socdemų, nenori, kad jie laimėtų rinkimus. Ji turi teisę į savo nuomonę ir neturi jos slėpti. Ji net galėtų tiesmukai agituoti už dešiniuosius, panašiai kaip Adamkus palaikė Naujosios politikos partijas per 2000 m. Seimo rinkimus. Bet Adamkus gebėdavo įveikti savo išankstinės nuostatas, nesielgdavo, kaip ta išleptina mergaitė Jono Avyžiaus apysakoje vaikams „Aštuonetas iš Trepsės namų.“ Ir dėlto Lietuvai buvo geriau.