Bet du dalykai yra visiškai aiškūs. Lietuvos rusai toliau gyvens Lietuvoje, ir Rusija liks Lietuvos kaimynė. Toks yra Lietuvos likimas – negali nei rinktis savo kaimynų, nei lemti savo šalies gyventojų etninės kilmės ir tautiškumo. Bet savo veiksmais bent iš dalies galima nustatyti, kokie santykiai bus su kaimynais ir su bendrapiliečiais.
Lietuva viena nelems savo santykių su Rusija. Kolektyviniai Europos Sąjungos (ES) ir NATO veiksmai bei Rusijos reakcija į juos nustatys bendrus tarpusavio santykių parametrus. Tai nereiškia, jog Lietuva pasmerkta būti pasyvi stebėtoja, negalinti paveikti santykių raidos. Kadangi Rusija yra tiesioginė Lietuvos kaimynė, Vakarų santykiai su Rusija jai svarbesni, negu kokiai Ispanijai, Portugalijai, ar Kiprui, ir smarkiai įtempti santykiai turi didesnį poveikį šalies gyvenimui, ūkiui, gyventojų nuotaikoms.
Lietuvos valdžios santykiai su vietos rusais nėra optimalūs, nors galia juos paveikti yra gerokai didesnė. Ir čia matyti nemažai aplaidumo – ne tik šiomis dienomis, bet ir nuo pat nepriklausomybės atkūrimo.
Apskritai šalys gali siekti savo mažumas asimiliuoti, integruoti, nepaisyti, ar diskriminuoti. Lietuva nei diskriminavo, nei stengėsi asimiliuoti savo mažumas. Bet ji ir nemėgino jų integruoti, įtraukti į politinį gyvenimą, įtikinti jas, kad jos yra sudėtinė visuomenės dalis. Jos buvo ignoruojamos, paliktos likimo valiai.
Kad rusų integravimas stringa rodo ir tai, kad šiuo metu viešajame gyvenime nėra tokių žmonių, kaip Nikalojus Medvedevas ir Vladimir Jarmolenko, kurie pirmaisiais nepriklausomybės metais turėjo svarų vaidmenį Lietuvos politikoje. Po 20 nepriklausomybės metų tokių politikų turėtų būti gerokai daugiau, bet taip nėra.
Vakaruose pasitikima tautinėmis mažumomis, nemanoma, kad jos sudaro potencialią penktąją koloną, pasiryžusią bendradarbiauti su užsienio priešais, jiems talkinti. VRE, taip pat ir Lietuvoje, tokie nuogąstavimai tebeegzistuoja. Šitoks etninių santykių saugumizavimas VRE kursto nepasitikėjimą, sunkina pastangas sukurti šiltesnius tarpetninius santykius.
Nenoriu tvirtinti, kad visi tautinių mažumų atstovai elgiasi nepriekaištingai. Tokiems veikėjams, kaip Valdemaras Tomaševskis, etninė įtampa yra politiškai naudinga. Bet valstybė turi daugiau svertų veikti bendras nuotaikas, gali imtis įvairiausių priemonių nesutarimams užkirsti kelią. Nors valdžiai turėtų rūpėti rusakalbių integravimas, pastarieji jos veiksmai, ko gero, sukelia atvirkštinę reakciją.
Nuolatinėmis kalbomis apie informacijos karo keliamus pavojus, nutarimais riboti Rusijos televizijos laidų retransliavimą akivaizdžiai rodoma, kad nepasitikima Lietuvos rusais, kad manoma, jog jie lengvai paveikiami Rusijos propagandos, negeba deramai atsispirti karo ir neapykantos kurstymui. Nors aiškinama, kad Maskvos propaganda veikia vyresnio amžiaus, mažiau išsilavinusius lietuvius, vadinamuosius runkelius, akivaizdu, kad kontrpriemonės, ypač Rusijos laidų retransliavimo draudimas, labiausiai taikomos rusakalbiams.
Informacijos šaltiniai paveikia Ukrainos įvykių vertinimą. 55 proc. lietuvių nurodė, kad dėl konflikto Ukrainoje yra kalta Rusija, ir tik 16 proc. nelietuvių. Ukrainos kaltę nurodė 10 proc. lietuvių ir 26 proc. nelietuvių. JAV ir Europos Sąjungos kaltę – tik 7 proc. lietuvių ir žymiai daugiau nelietuvių – 23 proc.
Nereikėtų sureikšminti šių rezultatų. Jie vienkartiniai, tad reiktų sulaukti kitų, nuodugnesnių apklausų išvadų, prieš darant platesnius apibendrinimus. Svarbu prisiminti, kad Lietuvos žiniasklaida neapsieina be nemažos propagandos dozės, tad jos vienšališkumas prisideda prie to, kad lietuvių ir rusų televizijų žiūrovai skirtingai vertina Ukrainos įvykius. Neturėtų stebinti, kad Lietuvos rusai turi polinkį atlaidžiau vertinti Maskvos veiksmus. Vargu, ar gali būti kitaip. Sentimentai savo tautai nesvetimi ir lietuviams.
Nėra abejonės, kad Lietuvoje yra užkietėjusių putinistų bei žmonių, manančių, kad Lietuva turėtų būti Rusijos dalis. Esama ir tų dažnai minimų rusų kilmės kirpėjų bei darbininkų, kurie kartoja Maskvos propagandos klišes. Manau, kad nemažą dalį jų sudaro vyresnio amžiaus žmones, kurie niekada nesusitaikė su SSSR iširumu, ilgesingai prisimena tarybinius laikus. Jų nuostatų paveikti beveik neįmanoma. Bet būtų tragiška klaida, jei leistume šitokių putinistų nuostatoms lemti informacijos ir tautybių politiką, užmirštant, kad daug jaunesnių rusų kitaip galvoja, kitaip žiūri į Lietuvą bei pasaulį, kad jie puikiai kalba lietuviškai ir savo noru integruojasi į šalies pilietinę visuomenę.
Yra rimtas pavojus, kad drausdami rusų kanalus, pamokų metu vykdydami kratas rusų gimnazijoje, reikšdami nepasitikėjimą Lietuvos rusais apskritai, galime sukelti atvirkštinę reakciją, pastumti patriotiškai nusiteikusiuosius į skeptikų ir oponentų gretas. Tai būtų itin apmaudu, nes rusų laidų cenzūra nebus veiksminga, ją bus lengva apeiti, pasikliaujant internetu ir palydoviniais televizijos kanalais.
Informacijos karo šaukliai turi labai rimtai pagalvoti, su kuo jie kovoja, ir kokios bus jų antpuolio pasekmės. Lengva save tikinti, kad priešinamasi dezinformacijai, melui, ir neapykantai, ir kad visa tai darome kilniausiais sumetimais. Bet nemažiau svarbu nustatyti, kaip šį informacijos karą supranta jo taikiniai, tų laidų žiūrovai. Jei jie įsitikinę, kad šios priemonės yra nukreiptos prieš juos, kad valdžia juos laiko lengvai manipuliuojamais, abejotino lojalumo mase, tai tikrai nedidės jų prisirišimas prie Lietuvos. O valdžia dar kartą šaus sau ir Lietuvai į koją.
