Lietuvos užsienio politika nėra subtili. Nustačius, kas priešas ir kas draugas, elgiamasi atitinkamai; priešai negali nieko gero daryti, draugai negali suklysti. Lietuva susižavėjo buvusiu Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu, pritarė kiekvienam jo veiksmui, nekreipė dėmesio į jo polinkį į autoritarizmą... Beatodairiška parama mažino Lietuvos gebėjimus įtikinti kitas Europos sąjungos (ES) šalis stipriau palaikyti Gruziją, nes buvo akivaizdu, jog Lietuvos politika grindžiama jausmais, o ne kritišku padėties įvertinimu. Saakašviliui ir Gruzijai viskas baigėsi blogai. Saakašvilis negali sugrįžti į Gruziją, o šalis, ko gero, visiems laikams neteko penktadalio savo teritorijos.
Nuo pat pradžios Lietuva vienašališkai palaikė Maidano demonstrantus, o po to naująją vyriausybę, ragino ES ir NATO tvirčiau remti Kijevą, kategoriškai smerkė Rusijos agresiją, ragino taikyti kuo griežčiausias sankcijas. Toks griežtumas, ko gero, pasiteisino, nors kartais buvo persistengta, pvz., kai, sekdama Ukrainos pavyzdžiu, prezidentė Grybauskaitė pradėjo vadinti Rusiją teroristine valstybe.
Jei nenorėdami suerzinti ukrainiečių arba netekti jų palankumo, nedrįstume išreikšti savo nuogąstavimų dėl trūkumų ir klaidų, didėtų tikimybė, kad Kijevas suklups ir neteks ES pasitikėjimo. Norėčiau patikslinti. ES toliau teiks paramą, bet tos paramos gali būti gerokai mažiau, ir teikiama jis bus per sukąstus dantis.
Iki teroristų antpuolių Paryžiuje trys veiksniai pradėjo veikti ES politiką Ukrainos atžvilgiu. Padėtis yra mažiau grėsminga. Frontas rytų Ukrainoje stabilizavosi, laikomasi paliaubų, nors kartkarčiais įvyksta susišaudymai. Už juos atsakingi ne tik separatistai, bet ir Kijevą palaikančių grupuočių karštuoliai. Donecko ir Luhansko vadovai gudriai sužaidė, nukeldami numatytus savivaldybių rinkimus į kitus metus.
Maskvos ir jos statytiniai dar neįgyvendino visų Minsko susitarimo reikalavimų, bet parodė pakankamai geros valios, kad galima manyti, jog vėl neįsiplieks kariniai veiksmai. Padėtis nėra vertinama vienareikšmiai. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas neseniai pareiškė, kad Aljansas turi sukurti atsvarą Rusijos karinių pajėgų telkimui Baltijos, Juodojoje ir Viduržemio jūrose, o Vokietijos užsienio reikalų ministras F.W. Steinmeieris pasakė, kad Rusija reikalinga, siekiant spręsti daugelį krizių ir konfliktų visame pasaulyje, tad Vokietija palaiko dialogą su Maskva, ir pasiryžusi panaikinti sankcijas, kai visi Minsko susitarimo punktai bus įgyvendinti.
Sustiprinta kova su terorizmu reikalaus daug išteklių. Politinis elitas priverstas skirti pirmenybę pastangoms sušvelninti didėjančius nesutarimus tarp šiaurės ir pietų, rytų ir vakarų ES šalių, bei kovai su antieuropietiškais populistais. Šiomis sąlygomis ir po dvėjų konfliktų metų niekas nenori girdėti blogų žinių iš Ukrainos. Jau praėjo jos 15 šlovės minučių, kurias kadaise visiems žmonėms pranašavo menininkas A. Warholas. Ukraina iš ES sulauks gerokai mažiau dėmesio ir finansinės paramos.
Trečiasis veiksnys yra rūpestį keliantys pokyčiai pačioje Ukrainoje. Ukrainos parlamentas iš pradžių nepritarė teisės aktui, kuris būtų uždraudęs diskriminuoti homoseksualius asmenis darbo vietose, nors ES pritarimą įstatymui laikė būtina sąlyga, norint įvesti bevizį režimą. Premjero A. Jaceniuko partija pasmerkė siūlomas pataisas, daugelis prezidento P. Prošenkos bloko narių susilaikė per balsavimą. Ilgainiui įstatymas buvo priimtas, bet sukurtas įvaizdis, jog Ukraina tiek pat homofobiška kaip Putino Rusija.
Po antpuolių Paryžiuje atvirai kalbama apie poreikį glaudžiai bendradarbiauti su Rusija kovojant su terorizmu, o tai reikalaus bendradarbiavimo kitose srityse. Po ES Užsienio reikalų tarybos susitikimo ministras Linas Linkevičius pasakė, kad Rytų partnerystė turi išlikti dėmesio centre, būtina tvirtai palaikyti glaudesnės integracijos siekiančias šalis. Šią politiką esą palaiko daugelis šalių. Bet nežinia, kiek ilgai ir kiek tvirtai. Lyg šiol Lenkija vaidino itin svarbų vaidmenį Rytų partnerystės programoje, Varšuvos patarimai nelikdavo neišgirsti Briuselyje. Tai, ko gero, keisis. Naujoji Lenkijos vyriausybė jau paskelbė, kad nepriims nustatytos bėglių kvotos, ir pasiryžusi mesti kitų iššūkių ES. Nemanau, kad dabartinėmis sąlygomis daugelis Vakarų šalių turės kantrybės kęsti Lenkijos kaprizus, tad Ukraina neteks vieno savo ramsčių.
Lietuva turi palaikyti Ukrainą, bet turi tai daryti protingai. Reikia įtikinti ne lietuvius, bet skeptiškiau nusiteikusius europiečius, kad Ukraina verta paramos. Tai gerokai sunkesnė užduotis, ypač dabar.
Kijevui nepadės polinkis visur matyti Maskvos kėslus, aiškinimai, jog Maskva įsivėlė į Sirijos konfliktą, siekdama nukreipti dėmesį nuo Ukrainos. Reikia skatinti Ukrainą skirti pirmenybę kovai su korupcija, ūkio pertvarkymams, teisinės valstybės principų įtvirtinimui, įvaizdžio gerinimui. Nemažiau svarbu suderinti Baltijos ir Šiaurės šalių bei Lenkijos veiksmus, kad būtų kalbama vienu balsu pasitarimuose Briuselyje ir su Ukrainos valdžia.