Už konservatorius balsuotų 13,5 proc., už valstiečius tik 12,9 proc. Lietuvos rinkėjai staiga nepamilo konservatorių, veikiau jie vis labiau nusigręžia nuo LVŽS, kurios populiarumas septintą mėnesį iš eilės mažėja. Kita panašiu metu atlikta rinkos tyrimų kompanijos RAIT apklausa rodo, kad valstiečiai vis lenkia konservatorius, už juos balsuotų 19 proc., o už konservatorius - 16 proc. respondentų.
Kaip vertinti šiuos rezultatus? Ar tai reiškia, jog rinkėjai prablaivėjo, suprato, kad eilinį kartą klydo atiduodami savo balsus LVŽS. Tai būtų perdėm skubi išvada. Verta prisiminti, kad nors valstiečiai turi milžinišką Seimo narių persvarą, pirmame ture daugiausiai balsų surinko konservatoriai. Valstiečiai buvo pergalingi antrame ture, ne dėl to, kad žmonės jais labai žavėjosi, bet dėl to, kad jie buvo laikomi mažesne blogybe už korupcijoje paskendusius socdemus ir už daugeliui piliečių nepakenčiamus konservatorius.
Ne vienas stebėtojas apgailestauja Lietuvos rinkėjų politine nebranda. Jie nurodo, kad nuo 2000 m. per kiekvienus Seimo rinkimus atsiranda nauji „gelbėtojai“, kurių pažadais kitaip ir kompetentingiau valdyti pasitiki daugelis lietuvių. „Gelbėtojų“ sąrašas ilgas ir gerai žinomas. Žlugus vienam, galvą kelia kitas. Vadinamojo Lietuvos elito nepasitikėjimas piliečių politine išmintimi tiesmukiausiai reiškiamas, kai svarstomi referendumai. Tomis progomis aiškinama, kad žmonės nesidomi politika, yra politiškai neišprusę, negeba suprasti, kas Lietuvai kenksminga ir kas naudinga. Referendumus esą palaiko savanaudžiai populistai, Rusijos slaptųjų tarnybų veikiami arba tiesiog jiems dirbantys žmonės, visokiausi „runkeliai“ ir tamsuoliai.
Šis priešingumas pasiekė savo viršūnę 2014 m., kai Konstitucinis Teismas nusprendė, jog Seimas turi pareigą neskelbti referendumo, jeigu referendumu siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, – net ir tuo atveju, jei jau surinkta 300 000 parašų. Nepasitikėjimas rinkėjais reiškia ir nepasitikėjimą demokratija.
Ne tik Lietuvoje rūpinamasi dėl rinkėjų politinės nuovokos. Kaip kitaip paaiškinti „Brexit“, populistinių partijų augimą ne tik atsilikusioje rytų Europoje, bet ir pažangiausiose šalyse, kaip Olandija, Danija, Švedija, Suomija, D. Trumpo išrinkimą JAV prezidentu. 63 milijonai amerikiečių balsavo už Trumpą, nors jis atvirai žadėjo imtis priemonių prieš musulmonus bei imigrantus iš Pietų Amerikos, nors buvo aišku, kad jis mažai nusimanė apie pasaulį, mažai juo domėjosi, dažnai meluodavo, piktybiškai tyčiodavosi iš oponentų, kad, trumpai drūtai, Trumpas buvo Trumpas.
Pernai išleistoje knygoje „Against Democracy“ („Prieš demokratiją“) JAV filosofas ir politologas Jason Brennan’as apibūdina įvairius tyrimus apie rinkėjų nekompetenciją ir abejingumą, prieidamas išvadą, kad reikėtų riboti piliečių politines teises, neleisti visiems dalyvauti rinkimuose. Jis pasikliauja vadinamuoju kompetencijos principu, pagal kurį svarbūs politiniai, kaip ir kitų sričių nutarimai yra laikomi neteisingi ir neteisėti, jei juos priima nesąžiningi ar nekompetentingi žmonės ar organizacijos. Žmogus negali būti gydytoju, advokatu arba užsiimti kitomis profesijomis, neįrodęs savo kompetencijos, žinių ir gebėjimu. Bet Lietuvoje visi piliečiai gali balsuoti, jei jie 18 metų ar vyresni. Jokių kitų kvalifikacijų nereikia, nors balsavimas turi realias ir rimtas pasekmes.
Išrinktieji Seimo nariai įgalioti priimti įstatymus, kurių visi turime laikytis; o jei jų nesilaikome, galime būti baudžiami, net įkalinami. Įstatymų leidėjai turi reikšmingą galią, tad ar norime patikėti savo likimą tokiai santvarkai, ar nebūtų pravartu riboti kai kurių piliečių teises balsuoti, suteikti ją tik tiems, kurie gali įrodyti minimalią kompetenciją? Ir atitinkamai atrinkti deramus kandidatus. Visos kitos visų piliečių teisės turi būti nuosekliai gerbiamos. Kiti politologai pažymi, kad yra daug klausimų, kurie būtų veiksmingiau sprendžiami, kad teisingumas ir žmonių gerovė labiau klestėtų, jei lemiamus nutarimas priimtų žinovai, o ne liaudis.
Lietuva galėtų būti geriau valdoma, ką akivaizdžiai rodo Estijos pavyzdys. Bet atsakomybės už Lietuvos trūkumus negalima suversti „tamsiems“ rinkėjams. Jų palaikomos gelbėtojų partijos nesuvaidino didesnio vaidmens šalies valdyme, tradicinės partijos jas lengvai suvirškindavo. Nėra pagrindo manyti, kad padėtis ženkliai pagerėtų, jei tik aukštąsias mokyklas baigusieji galėtų balsuoti. Išskirtinai gabūs žmonės buvo išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą - Atkuriamąjį Seimą, bet jame prasiveržė labiau pykčio, pagiežų ir aistrų, negu jokiame kitame seime. Signatarai savęs neišrinko, bet būdami išrinkti negalėjo susitarti. Čerčilis neklydo, o iš „runkelių“ besityčiojantis elitas turėtų pažvelgti į save atviriau.