Premjero kelionė nesukėlė kontroversijos, nors neapsieta be patarimų būti budriam. Antai Vytis Jurkonis pasakė, kad reikia neužmerkti akių į Baltarusijos karinį bendradarbiavimą su Rusija, prisiminti, kas yra tikrasis Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos sąjungininkas. Pasak V. Jurkonio, „nereikėtų savęs klaidinti, jog oficialusis Minskas yra atviras ar geranoriškas kaimynas – santykiai itin selektyvūs, ekonominį bendradarbiavimą kartais pagardinant LDK leitmotyvais. O dėl sankcijų Rusijai atsiranda papildomos nišos verslui ir jis tuo netrunka pasinaudoti.”
Minske prezidentė ragino Lukašenką užtikrinti, kad rinkimai būtų atviri ir nepriklausomi, leisti Baltarusijos žmonėms laisvai kalbėtis ir rinktis, ką nori. Lukašenka pažadėjo, kad visi norintys kandidatuoti į prezidentus galės tai daryti, ir kad rinkimus „iš arti“ bus leista stebėti visiems to norintiems. Prezidentę lydėjęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis susitiko su Baltarusijos opozicijos atstovais, pabrėžė vienybės svarbą, netiesiogiai ragino kelti mažiau kandidatų į prezidentus.
Praėjus ketveriems metams, santykiai pradeda šilti. Buvusi ES užsienio politikos vadovė Catherine Ahston atvyko į Minską deryboms dėl paliaubų Ukrainoje, Baltarusiją aplankė keli atsakingi JAV pareigūnai. Čekijos, Latvijos, Lenkijos, ir Slovakijos atstovai dalyvavo aukšto lygio pasitarimuose Minske įvairiais klausimais. Praeitą savaitę ES pratęsė sankcijas Baltarusijai dar vieniems metams, bet jas sušvelnino. Pasak ES, Minskas nepakankamai pažengė žmogaus teisių srityje, nepaleido visų politinių kalinių bei nepadarė pažangos žmogaus teisių, teisinio valstybingumo ir demokratijos principų srityse. Bet kelionių draudimai buvo atšaukti 24 iš 243 asmenų, sankcijos – 7 iš 25 Baltarusijos bendrovių.
Neginčytina, kad reikia būti budriems ir neturėti iliuzijų dėl Lukašenkos. Jis netaps nei demokratu, nei žmogaus teisių gynėju, reikalui esant, pavojingesnius oponentus pasodins į kalėjimą.
Lukašenkai rūpės palaikyti gerus ryšius su Rusija, jis ne visada gebės ar norės atsispirti Maskvos spaudimui, sieks išnaudoti kiekvieną progą sustiprinti save ir savo valdžią. Bet perdėtas „budrumas“ irgi nieko gero neatneš. Sankcijos ir baudos nėra amžinos, ES nuostatos pradeda keistis, bus siekiama gerinti santykius, ypač po to, kai Baltarusija suvaidino teigiamą vaidmenį Minsko derybose, nepripažino Krymo inkorporavimo į Rusiją, o po Viktoro Janukovyčiaus nuvertimo greitai pripažino naujosios Ukrainos Vyriausybės legitimumą. Galima tik teigiamai vertinti Lukašenkos viešą nepritarimą Maskvos veiksmams Ukrainoje. Nelengva atsispirti galingųjų valstybių prašymams, ką parodė gėdingas Lietuvos nutarimas leisti JAV statyti slaptą kalėjimą Lietuvos teritorijoje.
Rusijos ekonominiai, kariniai ir politiniai ryšiai su Minsku yra perdėm glaudūs, kad jie būtų nutraukti, o Lukašenka nėra toks kvailas, kad mestų aiškų iššūkį Putinui. Kremliaus reakcija į Ukrainos laisvėjimą yra pamokanti ir įspėjanti, ypač kaimynams. Bet verta užmegzti flirtą su Baltarusija, veiksmus derinant su Briuseliu ir viliantis, kad kuo daugiau prekybinių ir kitų ryšių, tuo didesnė bus paskata Minskui elgtis savarankiškiau.
Lukašenka jau beveik dešimtmetį stengiasi šiek tiek atsiriboti nuo Rusijos. Jis siekia sukurti ir įtvirtinti savitą Baltarusijos ir baltarusių tapatybę, kuri atsvertų rusiškąją. Juk jei nėra skirtumų tarp rusų ir baltarusių, jei jie sudaro vieną tautą, tai kam reikia dviejų valstybių? Krymo okupacija, kaip Pietų Osetijos ir Abchazijos atplėšimas nuo Gruzijos, irgi sukėlė nerimą, juolab, kad Baltarusijos TSR sienos ne kartą buvo keičiamos.
Santykių gerinimas nėra be rizikos. Verslo interesai gali nustumti į antrą planą žmogaus teisių ir demokratijos puoselėjimą. Baltarusija mėgins padėti Rusijai apeiti Vakarų šalių sankcijas, ypač jei tai Minskui pelninga. Lukašenka niekada nebus nuoširdus Lietuvos ir ES draugas (jis nėra nuoširdus ir savo tautiečių draugas). Bet visa tai žinant, galima atitinkamai pasirengti. Nereikia iš anksto nutarti, kad Lukašenka toks gudrus, kad jam pasiseks mus apgauti.