Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje jau 20 metų ir eidamas atsakingas (aukštas) pareigas, jaučiu pareigą (privalau) pateikti tikslesnę informaciją, susijusią su Ą. Bagdono nagrinėjamais klausimais, kad dėl straipsnių autoriaus tam tikrų žinių spragų DELFI skaitytojai nebūtų klaidinami.
Į pirmąjį Ą. Bagdono straipsnį apskritai nekilo noro reaguoti, nes tai tebuvo vien neigiamų emocijų reiškimas. Viltį rimtesnei diskusijai suteikė jo antrame straipsnyje išsakytas teiginys: „Puikiai suprantu, kad argumentas provokuojantis, ne visiems priimtinas, o pagaliau ir nebūtinai teisingas savo kraštutine forma. Labai norėčiau, kad kas nors įtikintu mane, kad klystu.“
Taigi atsiliepdamas į tai, pakomentuosiu Ą. Bagdono straipsniuose išsakytus teiginius.
Ą.Bagdonas: „Aš sakiau ir pabrėžiau, kad ribotų resursų naudojimas kariuomenei ir karo reikalams mažina ekonominį Lietuvos potencialą ir silpnina Lietuvos saugumą. Išlaidos kariuomenei visame pasaulyje yra ekonomiškai žalingos, o Lietuvoje ypač, nes mes neturime karo pramonės“.
Teiginys, kad Lietuvoje nėra karo pramonės, yra neteisingas. Lietuvos karių uniformos, avalynė, ekipuotė (kuprinės, šalmai, šarvinės liemenės ir t.t.), šaudmenys bei didelė dalis kitokios karinės įrangos gaminama Lietuvoje.
Lietuvos kariuomenę šiuo metu sudaro apie 13 tūkst. karių. Maistą, vandenį, elektrą, kurą jiems tiekia įvairios Lietuvos įmonės. Jos taip pat rūpinasi kariuomenės infrastruktūros priežiūra (pastatų remontu, teritorijų ir patalpų tvarkymu). Kariuomenės daliniai dislokuoti įvairiose Lietuvos vietose. Miestų ir miestelių administracijos yra suinteresuotos, kad jų teritorijose būtų įsikūrę kariniai daliniai, nes vietos gyventojai iš teikdami įvairias paslaugas turi galimybę uždirbti nemažas pajamas. Vienas Lietuvos karys sukuria mažiausiai tris darbo vietas civiliams.
Tai yra ypač naudinga Lietuvos periferinių regionų gyventojams. Tiktai sąnaudos personalo išlaikymui ir karinės technikos bei ginkluotės įsigijimai neduoda tiesioginės ekonominės grąžos. Tačiau apie 60-70 proc. išlaidų kariuomenei dalyvauja šalies ekonomikoje ir ją stimuliuoja, kuria naujas darbo vietas Lietuvos žmonėms. Kariuomenę aptarnaujantis verslas moka mokesčius į šalies biudžetą.
Dėl galimybės prarasti apčiuopiamą ekonominę naudą Vokietijoje kilo didelis pasipriešinimas, kuomet Irako karo metu buvo iškelta mintis pareikalauti JAV sumažinti karinių bazių skaičių arba apskritai išvesti visus JAV karius iš šios šalies. Aviacijos bazė Šiauliuose, tarptautiniai kariniai mokymai Lietuvos teritorijoje – tai investicijos iš užsienio, tai pinigai iš valstybių sąjungininkių, kurie gula į mūsų šalies tiekėjų kišenes.
Ą.Bagdonas: „[…] kariuomenė nėra pajėgi atlikti savo funkcijos – apginti šalį karinėmis priemonėmis.“
Neaišku, kodėl Ą. Bagdonas teigia, kad Lietuvos kariuomenė yra nepajėgi apginti Lietuvos, nes šį teiginį autorius pateikia kaip aksiomą, niekuo nepagrįsdamas, tarsi tai autoriui taip pat akivaizdu, kaip ir teiginys, kad žemė yra plokščia žmogui, kuris gyveno iki Koperniko ir Galilėjaus.
Tam, kad kariuomenė savo šalį apgintų, pirmiausiai ji hipotetinio konflikto atveju turi ją ginti. Net visai beviltiškoje padėtyje galima tikėtis sėkmės, jei ką nors darai. Išankstinis nusiteikimas, esą neverta priešintis, nes vis tiek pralaimėsime, yra pražūtingas. Kariuomenė turi būti valingai pasirengusi savo šalies gynybai. Tai turi žinoti tiek sąjungininkai, tiek ir potencialūs priešai. Ši valia turi būti nepalaužiama ir besąlygiška. Šita nuostata yra įrašyta naujojoje Lietuvos karinėje doktrinoje, kurią norėčiau pasiūlyti perskaityt besidomintiems krašto gynyba.
Jei ši valia egzistuoja, kariuomenės dydis yra ne tiek svarbus – priešas visuomet skaičiuos savo pranašumus ir galimybes ne tik laimėti taktinę pergalę ir užimti šalį, bet ir kaip reikės jos teritoriją vėliau išlaikyti. Pamėginkime pažvelgti į problemą jėgų santykio principu. Lietuvos kariuomenėje per 20 nepriklausomybės metų tarnybą atliko apie 60 tūkst. šauktinių karių. Jie išėjo į atsargą parengti taktiškai veikti būrio, kuopos, bataliono sudėtyje.
Lietuvos kariuomenė per trumpą laiką galėtų išaugti mažiausiai iki 25-30 tūkst. karių. Taip pat reikia priminti, kad visos Lietuvos ginkluotosios pajėgos įsijungtų į šalies gynybą, taip pat ir Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnavę kariai. Jei skaičiuotume kartu Latvijos ir Estijos karius, jų būtų apie 60-70 tūkst. Taigi Baltijos šalių užėmimo operacijai reikėtų telkti apie 150-200 tūkst. karių pajėgas, nes tikintis sėkmingų puolamosios operacijos rezultatų, besiginančiųjų ir puolančiųjų santykis turi būti ne mažesnis kaip 1 prieš 3 karius.
Tai jau būtų apie 10 divizijų, sutelkti tokias pajėgas per trumpą laiką techniškai yra labai sudėtinga net ir didelei valstybei. Divizijos judėjimo greitis nesitikint susidūrimo su priešu gali siekti iki 30 km/h, laukiant susidūrimo – apie 10-15 km/h, susidūrus su priešu – iki 5 km/h. Kiekviena laimėta valanda ir diena būtų gynybos naudai. Taigi, vien tik kariuomenės egzistavimas yra labai rimtas Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių saugumą stabilizuojantis faktorius.
Pavyzdžiui, Suomija Žiemos karo metu sutelkė 80-100 tūkst. karių, juos puolė apie 1,5 mln. sovietų pajėgos, bet net ir esant santykiui 1 prieš 15 karių, neįstengė pasiekti savo tikslo ir okupuoti Suomijos. Dabar daug kas spekuliuoja Gruzijos pavyzdžiu, teigdami, kad Gruzija turėjo stiprią kariuomenę, daug tankų, artilerijos, bet vis tiek nesugebėjo atsilaikyti. Tai netikęs pavyzdys. Tankai ir šarvuočiai yra puolamieji ginklai ir neturint persvaros ore, jie yra labai pažeidžiami. Gruzinai ruošė savo kariuomenę puolamiesiems veiksmams, bet ne savo teritorijos gynybai. Kita vertus, Lietuvos ir Gruzijos pozicijos yra politiškai skirtinga. Lietuva yra NATO ir ES narė ir ją gina tarptautiniai susitarimai.
Ginant savo teritoriją mažesnėmis pajėgomis be aviacijos palaikymo, kur kas veiksmingesnė yra „smok ir traukis“ taktika. Visada žinok, kur yra priešas, bet tegul jis nežino, kur esi tu. Geriau analizuokime Suomijos, Afganistano, Čečėnijos karų patirtį, kur nedidelės, gerai parengtos, mobiliosios kovinės grupės, ginkluotos nešiojamomis prieštankinėmis ir priešlėktuvinėmis priemonėmis, sugebėjo efektyviai kaustyti gausesnes priešo pajėgas.
Taigi, klausimas, ar kariuomenė yra pajėgi, ar nepajėgi apginti šalį, yra, švelniai tariant, nekorektiškas, todėl šią sritį palikime Nostradamo pranašysčių interpretatoriams. Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai šalis, atsidūrusi, atrodytų, beviltiškoje situacijoje, karinės katastrofos akivaizdoje sugebėdavo apsiginti, jeigu parodydavo nepalaužiamą valią kovoti už savo laisvę. Pradedant Ispanijos pasipriešinimu prieš Napoleono agresiją, baigiant Suomijos kova prieš sovietus.
Visada galima teigti – jei vagis norės patekti į mūsų namus, jo nesulaikys ir šarvuotos durys, bet pasiūlyti jų atsisakyti yra amoralu – tai jau būtų potencialaus vagies gundymas padaryti nusikaltimą.
Ą.Bagdonas: „[NATO] aljanso ateitis labai neaiški ir nuo mūsų nepriklauso.“
Sutinku, kad NATO šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus ir pasibaigus Šaltajam karui tebeieško savo identiteto. Ir vis dėlto NATO yra mūsų šansas. Per visą savo istoriją dar niekada neturėjome tokių tvirtų sąjungininkų, kaip dabar. Vis dėlto naivu būtų tikėtis, kad mūsų šalies saugumu pasirūpins kas nors kitas. Pirmiausiai tai - mūsų pačių reikalas. Šitą aksiomą asmeniškai įsisąmoninti turi kiekvienas Lietuvos pilietis. Mūsų sąjungininkai turi žinoti, kad mes turime nepalaužiamą valią gintis bet kokiomis aplinkybėmis. Tik tokiu atveju galime tikėtis sulaukti pagalbos.
Kaip sakė Napoleonas: „Nusiteikime pačiam blogiausiam, visa kita bus maloni staigmena.“ Tikėti, kad vietoje mūsų šalį nuo pirmų agresijos dienų gins Italijos, Ispanijos, Vokietijos ar kitų šalių kariai yra naivu. Dar kartą grįžkime prie Suomijos pavyzdžio, kuri, priešingai nei dabar mes, buvo neutrali šalis ir neturėjo nei vieno tikro karinio sąjungininko. Nepaisant to, ryžtingai gindama savo nepriklausomybę, ji ne tik sulaukė viso demokratinio pasaulio moralinio palaikymo, bet ir realios paramos ginklais bei savanorių legionais. Panašiu atveju, ištikus bėdai, mūsų šansai gauti paramos yra gerokai didesni.
Ą.Bagdonas: „[…] man nelabai aišku kaip, kaip institucija [kariuomenė], kuri turi konkrečią užduotį ir funkcijas, gali simbolizuoti pilietiškumą ir patriotizmą.“
Nesuprantama kaip gali apskritai kilti abejonė, kad valstybei, kuri per savo ilgametę istoriją patyrė ryškių pakilimų ir nuopuolių, puikių karo pergalių ir skaudžių pralaimėjimų, sava kariuomenė yra svarbus valstybės suverenumo simbolis, prilygstantis vėliavai ir herbui, kuriuose užkoduota šalies praeitis, dabartis ir ateitis.
Kategoriškai dėl pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo naudos kariuomenėje abejojančiam Ą. Bagdonui derėtų nesiremti nuojautomis ir paanalizuoti realią padėtį, bent apklausti tarnaujančius ir tarnybą jau atlikusius karius, įvairiausio amžiaus, bei profesijų piliečius, kurie neraginami ateina tarnauti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Užduoti jiems labai konkretų klausimą, pavyzdžiui, ką jie galvoja apie savo pilietinę pareigą ir Tėvynę?
Taigi pasvarstykime, ką gautume ir ką prarastume, Ą. Bagdono siūlymu, apskritai atsisakę kariuomenės. Išstoję iš NATO? Galbūt laimėsime apie milijardą litų per metus. Juos bus galima atiduoti švietimui ir sveikatos apsaugai. Ar tai padės išspręsti ten esančias problemas? Vargu.
LR Seimo internetinės svetainės duomenimis, 2010 m. Valstybės biudžeto asignavimai pagal sritis: ekonomikai – 2060 mln. Lt, švietimui – 2005 mln. Lt, sveikatos apsaugai – 2166 mln. Lt, socialinei apsaugai – 2106 mln. Lt, viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai – 1516 mln. Lt, Valstybės investicijų programai – 4992,4 mln. Lt, aplinkos apsaugai – 367 mln. Lt, poilsiui, kultūrai ir religijai – 515 mln. Lt, gynybai – 990 mln. Lt. Kaip matyti, Lietuvoje mažiau nei gynybai lėšų skiriama tik aplinkos apsaugai bei poilsiui, kultūrai ir religijai. Tolygiai paskirsčius gynybai skirtas lėšas kitoms sritims, tai būtų labai po nedaug.
Ką prarasime? Prarasime labai daug. Išstoję iš NATO, netektume saugumo garantijų. Nors rašinių apie Lietuvos kariuomenę autorius teigimu, jos nėra tvirtos, bet jos realios, įteisintos dokumentais. Atsisakę išlaidų šalies gynybai, privalėtume išstoti iš NATO ir netektume dabar turimų susitarimų dėl kolektyvinės gynybos. Sudarytume puikias sąlygas saugumo padėties destabilizavimui šalies viduje. Lietuvoje atsirastų terpė tarptautiniam terorizmui, politizuotoms karinėms grupuotėms, puiki dirva suklestėti tarptautinėms organizuotų kriminalinių elementų dariniams.
Paprastai tariant, mūsų šalis taptų „pereinamuoju kiemu“. Tai yra labai blogai savaime. Taip pat tai galėtų tapti pretekstu kam nors iš šalies imtis čia „įvesti tvarką“. Mes nesame Islandija, kuri yra nuošali sala šiaurės Atlante ir kuri su niekuo nesiriboja. Reikėtų atsisakyti mąstymo principo – jei nenorime karo, tai ir visi kiti jo nenori. Visada atsiras jėgų, siekiančių įgyvendinti savo interesus karinėmis priemonėmis. Jos savo šansų nepraleis.
Jei atsisakysime kariuomenės, potencialiam priešui nebereikėtų jokių skaičiavimų, jokių divizijų. Užtektų vieno bataliono, kuris atvažiuotų traukiniu į Vilnių ir įvestų čia komendanto valandą. Tada mums nebereikėtų galvoti apie savo nacionalinę švietimo sistemą, kultūrą nei apie sveikatos apsaugos reformą.