J.Vaiškūnas. Veliuoną vėl puola kryžiuočiai?

 (326)
Pamenate, policija sučiupo du sunkiai nusakomos išvaizdos asmenis, bandžiusius nuardyti geležinkelio bėgius? Sulaikytieji dievagojosi nežinoję, kad Antras pasaulinis karas jau baigėsi ir teisinosi, kad jie - partizanai, kovojantys su fašistais... Maniau, tai - anekdotas. Bet pasirodo - klydau.
Jonas Vaiškūnas
Jonas Vaiškūnas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Štai kas visai neseniai nutiko. Prisimindami šlovingą kovų su kryžiuočiais istoriją, Lietuvos gynybos skydu vadinamo Veliuonos miestelio gyventojai, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga, sumanė įprasminti miestelio vardą ir pastatyti skulptūrą legendinei deivei Veliuonai. 2007 metais šią idėją iškėlė veliuoniškis menininkas Rimantas Ordinas. Sumanymą aktyviai palaikė dauguma Veliuonos gyventojų ir seniūnas Mindaugas Šlepševičius.

Pernai buvo paskelbtas skulptūros konkursas. Jį laimėjo skulptorius Erikas Daugulis, pasiūlęs įspūdingiausią skulptūrinę kompoziciją. Tai ant dviejų kolonų iškelta žemės horizonto juosta, primenanti valtį, virš kurios iškyla didingas moters siluetas. Abipus moters figūros vaizduojami šakomis į dangų besistiebiantys ir šaknimis į žemę kimbantys keturi medžiai. Po Veliuonos kojomis - laiptai į požemį.

Skulptūra bus gaminama iš trijų medžiagų: medžio, vario ir geležies. Tartum valtimi plaukianti Veliuona bus skaptuojama iš ąžuolo, jos galva - nulieta iš bronzos, o iš abiejų pusių augantys medžiai, simbolizuojantys Žemės bei Dangaus jungtį, bus nukalti iš geležies. Skulptūros aukštis sieks 4 m, plotis - 6 m., o kaina sudarys apie 20 tūkst. litų, kuriuos ketinama sukaupti rėmėjų dėka.

Gražus sumanymas skirtas įprasminti ne tik legendom apipinto miestelio vardui, bet ir su kryžiuočiais Veliuonoje už Lietuvos laisvę kovojusių karžygių vėlių atminimui.

Eriko Daugulio skulptūra Veliuonai
Eriko Daugulio skulptūra Veliuonai

Sausio 18 d. sausakimšoje Veliuonos kultūros namų salėje (sako, tokio gausaus veliuoniškių sambūrio nėra buvę nuo Sąjūdžio laikų) į Jurbarko savivaldybės administracijos direktoriaus klausimą - kas už skulptūrą Veliuonai? - atsakė tankus susirinkusiųjų rankų miškas.
Bet, pasirodo, ne visi taip galvoja. Dvi vietinių intelektualų šeimos su keliais bendraminčiais šiuos pasiūlymus priima itin nepalankai ir bando sumanymą menkinti, kaltindami idėjos autorius bei Veliuonos seniūną „stabų“ kūrimu bei garbinimu.

Ar protėviams baltams pagerbti tikrai reikia stabų?- piktinasi skulptūros statybos priešininkai. Apšaukę originalų, aukšto meninio lygio darbą išgalvotu stabu, siūlo vietoj skulptūros Veliuonai statyti Marijos statulos kopiją: Juk turime ne išgalvotą, o tikrų tikriausią nepaprasto grožio Veliuonos madonos XV amžiaus medinę statulą. Tereikėtų tik padaryti originalą atitinkančią kopiją... Be to, skulptūros statyba turėtų būti dedikuota, ne kaip dabar sumanyta Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, o Evangelijos žiniai tūkstantmetei Lietuvai... („XXI amžius“, 2010 01 08 d.).

Skulptorius E.Daugulis sako, kad jo kūrybinėje veikloje tai pirmas toks atvejis, kai meninis darbas verčiamas aršaus ideologizavimo objektu. Savo kūryboje sėkmingai derindamas tiek krikščionišką, tiek ikikrikščionišką baltišką tematiką, skulptorius nejaučia jokių prieštaravimų. Jo nuomone, šios abi kultūrinio ir dvasinio gyvenimo sritys viena kitą papildo. Kaip medis, savo šaknimis, kylantis iš Žemės Motinos įsčių, savo šakomis driekiasi į Dievišką šviesą, taip ir siekiantis dvasiškai augti žmogus turi remtis į savo šaknis - savo protėvius.

Veliuonos skulptūros statybos entuziastai - danas verslininkas Džonas bei tekstilininkė Izabelė Nilsonai sako, kad šiam sumanymui jau yra paaukota 8 tūkstančiai litų ir stebisi, kad apie 10 žmonių, turinčių gerų ryšių tinkamose vietose, taip aršiai bando kurstyti visuomenės religinius jausmus, siekdami visaip sumenkinti sumanymą, kad sunku nuspėti kokių naujų rūpesčių jie dar gali prikurti. Nemažai gražių iniciatyvų Veliuonoje parėmusio D.Nilsono nuomone, tokia Lietuvos valstybės istorijai svarbi vieta kaip Veliuona, jau seniai turėjo būti deramai pagerbta. Juk būtent čia visą šimtmetį buvo svarbiausias Lietuvos gynybos forpostas prieš užkariautojus kryžiuočius.

Sąmyšį dėl Veliuonos skulptūros statybos bandanti kelti, į kryžiuočių vaidmenį įsijautusių, intelektualų grupelė, vis dar kovoja su „pagonybės įsikūnijimais“, nors karas su kryžiuočiais baigėsi prieš 600 metų pergale prie Žalgirio.
Jonas Vaiškūnas

Kovotojai su „stabais“ savo naudai bando pasitelkti ir baltų religijos bei mitologijos tyrinėtojų teiginius. Remiamasi mokslininkų nuomonėmis, esą Jono Lasickio XVI a. veikale paminėta deivė Veliuona greičiausiai tėra tik kalbinis nesusipratimas, kuomet lietuviškai nemokėjusio J.Lasickio informatoriaus, apeigų metu išgirstas kreipimasis į protėvių vėles, buvo palaikytas dievybės vardu. Cituojami etninės kultūros eksperto Liberto Klimkos žodžiai, esą autoritetingi baltų mitologijos tyrėjai – Algirdas Julius Greimas, Gintaras Beresnevičiaus, Vladimiras Toporovas ir kiti - vieningai teigė, kad J.Lasickio paminėta deivė Vielona tėra lingvistinis nesusipratimas, interpretacijos klaida.

Tikrai, tokios nuomonės laikėsi A.J.Greimas, Norbertas Vėlius bei G.Beresnevičius, bet jie ir nesiėmė giliau tyrinėti šios temos. Tačiau pasaulinio garso rusų semiotikas, religijotyrininkas ir baltistas, akademikas V.N.Toporovas, lyginamuoju metodu tirdamas įvairių tradicijų duomenis, priėjo prie išvados - jog praeityje galėjo egzistuoti deivė Vela ir tuo pačiu vardu vadinta mirusiųjų karalystė. Pasak V.N.Toporovo, Velos, kaip vėlių motinos vaizdinį, iki mūsų dienų išsaugojo archaiškos latvių bei makedonų mitologinės dainos, įvardinančios ją atitinkamai kaip - Velu māte (t.y. Vėlių motė) ir tiesiogiai kaip Vela.

Tuo būdu, ir lietuvių Vieloną arba Veliuona V.N.Toporovas laikė galimu deivės Vela vardo vediniu. Taigi, tvirtinti, kad visi mokslininkai vienu balsu neigia deivės Veliuonos autentiškumą, negalima.

Stebina, kad Veliuonos skulptūros priešininkai iš viso diskutuoja apie deivės Veliuonos mokslinį autentiškumą. Galima pagalvoti, kad jei autentiškumas būtų įrodytas, tai jie su džiaugsmu pritartų „stabo“ statybai. Tad kam laužyti ietis dėl istorinio autentiškumo? Juk veliuoniškiai ketina statyti - meninę skulptūrą, o ne ginti mokslinę disertaciją. Jei yra miestelis vardu Veliuona ir per jį vinguriuoja upelis tuo pat vardu, jei esama XVI a. ir vėlesnių romantiškų padavimų apie deivę Veliuoną ir jos šventvietę, jei atsiranda miestelio vardą įkūnyti menine forma trokštančių entuziastų ir menininkų, tai iš kur kyla kliūtys ir priešpriešos?

Kovotojai prieš Veliuonos skulptūros statybą išsikėlė tikslą - apginti Lietuvą nuo naujų stabų, skelbdami šventą Evangelijos žodį. Įsiskaitykime į Veliuonos skulptūros statybos priešininkus palaikančios krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio „XXI amžius“ žurnalistės G.Baliukonytės „skelbiamą žodį“:

Net jei šventykla mirusiųjų deivei Velionai ir buvo, ar tikrai reikia jos atminimą kelti iš praeities dulkių? Juk mirtis žmonėms sukelia nemalonias asociacijas, baimes ir kitokius blogus jausmus. Šiandien niekas neginčija fakto, kad Kristus buvo tikra istorinė asmenybė /.../ Kristus atėjo gelbėti žmonių pasidavusių ne Dievo, o įvairių dievybių ar dvasių garbinimui, kur įvairiems ritualams buvo naudojamas net kraujas. Todėl Šventajame Rašte ne veltui perspėjama: nevalgysi kraujo. Šiandien medicina jau įsitikino, kad tapataus kraujo išvis nėra, kad kiekvieno žmogaus kraujas yra individualus, kad jis skiriasi, todėl atsisakyta tiesioginio kraujo perpylimo (kuris sukelia, pavyzdžiui, hepatitą C). Ar atgaivinus Veliuonoje mirties deivės kultą neatsiras fanatikų, kviečiančių grįžti ir prie pagoniškų kraujo ritualų?.. Ir ar to tikrai reikia? Ar išvis reikia tiek dėmesio mirčiai? Juk ir taip mirusiųjų garbinimas Lietuvoje peržengęs visas ribas: kapinės vis plečiamos ir plečiamos... („XXI amžius“, 2010 01 08 d.).

Dar to betrūko, kad savižudžiai pradėtų plūsti į Veliuoną ir imtų žudytis prie šio paminklo, - žurnalistei antrina prieš Veliuonos skulptūrą kovojantis veliuoniškis rašytojas Gasparas Aleksa, o kad būtų baisiau, dar ir sovietmečio baubais pagrūmoja. Tam į ideologinę kovą su „pagonimis“ pasitelkia dabartinių krikščionių intelektualų itin mėgiamą sovietų valdžios „išpuoselėtos pagonybės“ teoriją. Esą sovietų valdininkai toleravo „pagonis“ ir jų „pagoniškas“ pasakas apie senųjų baltų dievų panteoną, ir neva tai darė tam, kad lietuviai bei latviai verčiau šokinėtų per liepsnojančius Kupolių laužus, negu klauptųsi prieš Nukryžiuotąjį. Suprask, dabartinis senųjų tradicijų puoselėjimas yra ne kas kita, kaip sovietmečio palikimas. O ką su sovietiniu palikimu privalu tikram patriotui daryti - yra žinoma.

G.Aleksa rusų kūrybai linkęs priskirti net ir patį žodį „pagonis“. Mat paniekinamas žodis „pagonis“, pasak jo, ne kryžiuočių išmonė, nes rusai žodžiu poganka vadina ne ką kita, kaip šungrybius...

Tartum apdujęs nuo Veliuonos apylinkėse vis dar tebeaugančių pogankų, G.Aleksa nei iš šio nei iš to, skulptūros iniciatorius ima kaltinti dar ir bandymu visuomenei primesti „naujųjų laikų“ ideologiją, vertybes ir gyvenimo sampratą!!! Tokiems kaltinimams pagrįsti įrodymų nereikia - užtenka įsijungti TV, pažiūrėti į kaimyną ar net į savo paties moterį ir... matai, kad visur naujieji laikai. Jei jie tau nepatinka - kalti pagonys. Belieka tik inkvizitoriui perduoti sąrašą su pavardėmis.

O tuos „naujųjų laikų“ ideologijos skleidėjus geriausia mušti savo paties ginklu, kaip tai ir daro intelektualas G.Aleksa ir jo gyvenimo draugė V.Šoblinskaitė, apkaltindami  skulptūros sumanytojus sėkmingai manipuliuojant dirbtine ,,krikščionybės ir pagonybės“ priešprieša, kuri, pasak kaltinimams pastiprinti cituojamo Dainiaus Razausko, tėra ,,iš esmės netikęs, pritemptas, klaidingas, netgi apgailėtinai ydingas kalbamos takoskyros apibrėžimas.“

Žiūrėk, pasinėręs į senosios baltų mitologijos ir religijos studijas mokslininkas D.Razauskas, ims ir nepastebės, kas ir kaip manipuliuoja jo mintimis, išplėštomis iš konteksto. O kontekstas toks:
Priešprieša „krikščionybė-pagonybė“ tėra paviršutiniškas ir todėl iš esmės netikęs, pritemptas, klaidingas, netgi apgailėtinai ydingas kalbamos dvasinės takoskyros apibrėžimas. /.../ Lietuvoje ši priešprieša iki šiol tebėra labai opi, kaip tas žirnis po septyniais patalais ar net kaip kilpa ant kaklo, užveržusi dvasią.

Įrodymų vargiai reikia, užtenka prisiminti /.../ Romuvos judėjimą ir „etninę kultūrą“ menkinančius krikščionis intelektualus.

Priešprieša krikščionybė-pagonybė mūsų krašte dirbtinai eskaluojama daugiau negu 1 000 metų. Dažnai ji pasitelkiama tada, kai siekiama savanaudiškų politinių ar ekonominių tikslų. Taip darė kryžiuočių ordino šutvė, tuo naudojosi polonizatoriai, taip elgėsi klero hierarchai, to paties griebiasi ir šiuolaikiniai veikėjai, kurių tikrieji motyvai ir siekiai paprastai yra daug materialesni už deklaruojamas religines pažiūras ir moralinius principus.

Sakoma, istorija linkusi kartotis, bet tiksliau būtų pasakyti, kad mes ją primiršę - kartojame. Sąmyšį dėl Veliuonos skulptūros statybos bandanti kelti, į kryžiuočių vaidmenį įsijautusių, intelektualų grupelė, vis dar kovoja su „pagonybės įsikūnijimais“, nors karas su kryžiuočiais baigėsi prieš 600 metų pergale prie Žalgirio.

Autorius yra Etninės kultūros globos tarybos ekspertas.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

V. Rubavičius. Kokia ateitis laukia Europos Sąjungos? (72)

Slovakijos sostinėje Bratislavoje rugsėjo 16 d. buvo surengtas neformalus Europos Sąjungos (ES) šalių vadovų susitikimas, turėjęs padėti valstybių lyderiams galų gale išsiaiškinti pagrindines Sąjungą kamuojančias problemas, kurios dar labiau išryškėjo Didžiajai Britanijai nutarus atsiskirti.

Sekmadienio Evangelija. Pomirtinis gyvenimas (311)

Jėzus pasakė fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.

Karo žmonės, mylėję savo vergiją: Rusija keitėsi ir už tai savęs nekentė (347)

Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“ – tai unikalaus intymiosios dokumentinės prozos žanro knyga, 2015 m. apdovanota Nobelio literatūros premija. Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją.

I. Makaraitytė. A. Tapinas, A. Butkevičius, mes ir neįgaliųjų integracija (67)

Algirdas Butkevičius nusprendė padidinti premijas parolimpiečiams. Tiesa, tik vienam kartui ir tik dabar.

D. Staponkutė. Keliaujančio filosofo mirtis (50)

Žinia apie Leonido Donskio netektį sukrėtė mane kaip staigi ir tragiška keliaujančio brolio filosofo žūtis... Mes turbūt nebemirštame, o žūvame. Neatsisveikinę ir be ilgo merdėjimo. Tai – ne toji „amžina kelionė“, kurion išlydi ilgo ir kartais dėkingo merdėjimo mėnesiai, suteikiantys galimybę tarti „sudiev“ savo bendražygiams, gęstant iš lėto, „filosofiškai“, kaip apyaušrio miglos spindesys, ištirpstantis sulig nauja diena.