J.Vaiškūnas. Turime išsiaiškinti su lietuviais

 (149)
Kodėl kalbėdami apie savo istoriją, kultūrą, dažnai kalbame tartum ne apie save? Sakome - lietuviai pikti, nedraugiški, nevieningi, pavydūs... Atrodo, kad tai visai ne mes, o kažin kokie svetimieji. Net kai aptariame savo teigiamybes ir pasiekimus, neretai apninka mintis, kad tai ne mes: lietuvių kalba, lietuvių literatūra, lietuvių kinas… lietuviai kariavo, lietuviai laimėjo, lietuviai įsigyja vis daugiau automobilių...
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Mes ar ne mes? Toks jausmas, lyg nepastebimai būtumėm perėję į meta-lygmenį – iš kurio į savo tautą žvelgiame iš šalies tartum Martinaičio kukučiai atsibudę šalia savęs pačių nebegyvų... Taip būna, kai dvasia palieka kūną ir prieš iškeliaudama į Dausas pamato jį iš aukščiau...

Va žemaičiai, tai ne lietuviai - savo verte, gerosiomis savybėmis ir didybe neabejoja. Tik bėda ta, kad žemaičius tie lietuviai baigia priveikti ir visus kaip įmanydami verčia būti tikrais lietuviais.

Vienas toks “Žemaičių patriotas” Č.Pičelas (Charles Pichel) savo “fundamentaliame” veikale apie Žemaitiją plačiai aprašė kaip lietuviai okupavo ir aneksavo Žemaitiją. Jei netikite, įsijunkite kultūrinę misiją atliekantį mūsų nacionalinį transliuotoją - LTV ir pasižiūrėkite įspūdingą šios knygos lietuviško leidimo reklamą: “Tikroji Žemaitijos istorija!”.

Kada gi atsiras istorikas-patriotas aprašysiantis - tikrąją Aukštaičių okupaciją!? Juk mes lygiai taip pat pavergti tų pačių lietuvių. Negaliu suprasti apie ką tyli linksmi ir geraširdžiai dzūkai, taip ilgai atsilaikę prieš visas blogąsias lietuvių savybes? Metas susimastyti sėliams, žiemgaliams ir kitų genčių palikuonims.

Laikas telkti bendras pajėgas ir vienytis prieš okupantus lietuvius! Turime išsiaiškinti su lietuviais. Jie bent jau turėtų mūsų atsiprašyti. Juk gerus santykius pradėti įmanoma tik susitaikius. Sakau jums tai, kaip tikras rytų dzūkas. Žemaičiai, sėliai ir kitos gentys man turėtų pritarti. Tik klausimas – ar mus palaikys suvalkiečiai…

Metas išrinkti genčių sąjungos atstovus ir komandiruoti pas lietuvius. Tik va bėda – kas žino, kur jų štabas? Seimas? Vargu bau - seimūnų nuomonė apie lietuvius visai nekokia. Tai ir nenuostabu, juk ten irgi sėdi aukštaičiai, dzūkai, žemaičiai... be to lenkai, o ir maskoliai iš po Archangelsko sukiojasi...

Tai kur gi ieškoti tų lietuvių? Įtartiniausi be abejo suvalkiečiai - juos išduoda lietuvių kalba... Tad ar nebus tik suvalkiečiai prastai užsimaskavę lietuviai? Ir charakterio savybių kaip ylos maiše nepaslėpsi - labai jau panašūs į lietuvius - pavydūs, šykštūs, privengtini…

Aišku, suvalkiečiai tai griežtai neigs ir prašys jų nepainioti su jų kalbą pasisavinusiais ir net sudarkiusiais lietuviais. Ne vienas jų, prie širdies, o jei reikia, net ir prie kaklo pridėjęs ranką prisieks, kad yra garbingas jotvingių palikuonis ir nors draugavęs ir kariavęs su lietuviais, bet nenorėtų būti su jais painiojamas.

Aišku, visuomet atsiras nutautėjusių suvalkiečių ir aukštaičių, o kartais net ir žemaičių, kurie prisiekinės priešingai, save laiką pačiais tikraisiais lietuviais. Bet gi neapsigaukim, nepulkim švaistyti pinigų brangiems DNR tyrimams, juk užtenka poros etnografinių klausimų apie tėvų ir senelių būdą, kad išaiškėtų, jog tai tie patys lietuvių nutautinti antros kartos žemaičiai, aukštaičiai ar kitos genties senbuviai…

“Tikroji Lietuva ten, - mostelėdavo vakaruosna ir mano mama tikra rytų dzūkė, - ten ir kalba lietuviškai, o mūsų kalba prasta, kokie mes lietuviai”. Tad kur gi jie, lietuviai? Į vakarus nuo demarkacinės linijos? Bet juk Lietuvos vardas driekėsi labai toli į rytus, apimdamas Gudiją ir ataidėdamas Šiaurės Rusijojos kaimų gyventojų įsitikinime, jog Lietuva yra visai šalia. Nuo Okos aukštupio žmonės rodo į Vakarus: ne čia, kiek toliau, ana ten už miško, už kalnelio - ten Lietuva...

Tad ir keisčiausia – Lietuva yra visur aplinkui, tik nėra jos čia. Tai kur gi ji pagaliau? Kur jos šlovingos kariaunos, kur veržlūs legionai, išsirikiavę pulti ir gintis, išvaduoti ir užkariauti? Žemės lopinėlis, žemėlapyje įvardintas L-i-e-t-u-v-a, panašus į apnuogintą širdį ar kaukolę. Kodėl šis kraštas ilgus šimtmečius tirpo ir tebetirpsta, įliedamas savas žemes į svetimųjų, kodėl taip dažnai čia išsilieja kraujo upeliai, srovenantys į svetimas upes?

Kalbininkas A.Salys Lietuvos vardą siejo su veiksmažodžiu “lieti” ir jo vediniais, vėliau jam pritarė ir kiti. “Lietuva tikriausiai yra ne etnoso, o baltų genčių junginio valstybės įvardijimas. “Lieti, “sulieti“ reiškia sujungti, sulydyti. “Lietuva“ ir reiškia tai, kas sujungta, iš ankstesnių atskirų detalių sulieta į visumą.

Tai - susijungę artimais baltų dialektais kalbantys Teutonų nenukariauti prūsai, lenkų ir Jaroslavo nenugalėtų jotvingių palikuonys, kuršiai, žemgaliai, aukštaičiai ir žemaičiai, sėliai ir dar aibė genčių. Gentys susivienijo į Lietuvą kaip valstybę, kuri nuolat siaurėdama, vis dėlto išlaikė baltų pasaulio ašį – drauge su latviais”- rašė G.Beresnevičius.

Tad Lietuva - tai bendrumas, tai ieškojimas ir atradimas to kas sujungia ir sulydo mus vienus su kitais skirtybių begalybėje. Lietuva - tai bendra apeiga, – tai ėjimas susikibus rankomis - rateliu ir tiesiai - į laisvę susivienijus. Lietuva - tai Vienybė ir atsisakymas dalies savo Aš - vardan Santarvės.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Bogdanas. E. Macronas, kurio nenori Rusija ir nori Lietuva (164)

Vienas didžiausių šių metų politinių įvykių yra rinkimai Prancūzijoje. Pokyčiai įvyksta, kai dauguma aktyvių piliečių supranta, jog respublika toliau taip važiuoti negali ir laikas keisti arklius, nes su senaisiais iš duobės neišsikrapštyti.

V. Laučius. G. Palucko revoliucija prieš S. Skvernelio revoliuciją (66)

Visą ketvirtį amžiaus Lietuvos politiniame gyvenime nekinta paprastas algoritmas: rinkėjai balsuoja už socialinį jautrumą ir teisingumą, kairesnę politiką, bet tie, kurie jiems tai žada, nuvilia lūkesčius, tad tenka ieškoti naujų – kairesnių politikų, kurie vėliau irgi nuvilia.

R. Valatka. Kaip Landsbergis ir konservatoriai už tikrus socialdemokratus sirgo (277)

Visiškas pipiec. Politika taip nususo, kad bebrų partijos varžybos tarp blyškiaveidžio Vilniaus vicemero ir beveidžio ūkio ministro išsiliejo į nacionalinį dešiniųjų Atvelykį. Kai supamasi sūpynėse, o margučius daužo tik vaikai. Rungtynėse dėl socialdemokratų čempiono vardo aktyviausia buvo konservatorių Vakarų tribūna.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Pakvieskime rusus į Lietuvą (261)

Vos prisėdau parke ant suoliuko peržvelgti telefone elektroninio pašto laiškus ir socialinių tinklų atnaujinimus, o jie jau čia – mandagiai siūlo pasišnekėti apie gyvenimo prasmę ir, taip pat mandagiai pasiųsti tolyn, palieka paskaityti keletą „Sargybos bokšto numerių“. Atsiversti į Jehovos liudytojus neplanuoju, bet vis tiek smagu, kad gyvenu laisvoje šalyje, kur kiekvienas gali tikėti kuo tik užsigeidžia arba netikėti niekuo.

Sekmadienio Evangelija. Viltis mirtyje (340)

Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje. (1 Pt 1, 3–4)