J.Vaiškūnas: Tepražysta Kalėdų rožė

 (37)
Kalėdos daugelyje senųjų pasaulio tikėjimų yra nenugalimos Saulės sugrįžimo diena. Saulė iki šiol mums yra ne vien tik dangaus šviesulys ar tolimas dangaus kūnas, bet ir mūsų gyvybės, mūsų sąmonės šviesos, mūsų dvasios ir viso pasaulio simbolis. Pa-Saulis mums ir yra ta erdvė, kurią iš tamsos chaoso iššviečia, sušildo, apskrieja ir apibrėžia Saulė.
Mūsų dienas pasiekę senieji Kūčių – Kalėdų papročiai atspindi savitą mūsų tautos pasaulėžiūrą ir religiją. Tradiciniame kalendoriuje Saulės sugrįžimas – ne viena diena, tai - šventinis laikotarpis, seniau, ko gero, trukdavęs apie keletą savaičių.

Šis laikas dabar atitinka dviejų savaičių laikotarpį, vadinamą “tarpušvenčiais”, “tarpukalėdžiais” arba “šventvakariais”, nusitęsiantį nuo Kūčių iki Trijų karalių dienos (sausio 6-osios). Būtent tiek laiko žiemą Saulės laidos ir tekėjimo kryptys beveik nesikeičia. Atrodo, kad Saulė sustoja. Tuo metu ir žmogus turi sustoti, atidėti darbus, susimąstyti apie gyvenimo trapumą ir laikinumą, apie būtį šiapus ir anapus. Tuo metu kai tamsa tartum įkalina visą pasaulį, kai visa kosminė erdvė susitraukia į mažą šviesos ratą, besisukantį apie namų židinį, ir žmogaus siela iš erdvių rugių laukų, žalių lankų ir ūksmingų giraičių susitelkia į namų vidų – į mūsų širdis, į prisiminimus, į mūsų akistatą su savo vidumi, sąžine, praeitimi ir viltimi.

Tuomet mūsų sielas užvaldo gražiausi prisiminimai, tuomet laikas kalbėti su pačiu savimi, su savo vaikais ir anūkais apie praeitį, apie mirusiuosius, apie tai, ko sulauksime kitais metais, apie tai, kas mūsų laukia anapusybėje. Tamsa apgaubia mažą šviesos kibirkštį, šviesos sėklą, kuriai lemta pražysti gražiausiu šviesos rožės žiedu – sugrįžtančios Saulės lanku. Pati tamsiausia ir ilgiausia metų naktis tampa nusileidimo į mūsų sielos gelmes simboliu, tuomet gauname progą pasisemti galių iš pačių giliausių savo sielos erčių, tuomet sielos vandenų sveikata gali virsti svaigiausios išminties vynu.

Kūčių - Kalėdų naktį mūsų būtį persmelkia nematomos mirusiųjų vėlės. Tuomet, susidūrę akis į akį su amžinaisiais svečiais ir, kaip pridera, juos pasitikdami, tampame pajėgūs keisti savo gyvenimą, užsitikrinti gerbūvį ateičiai.

Kūčios ir Kalėdos yra tartum didysis Metų Vidurnaktis - trumpiausia metų diena ir ilgiausia metų naktis. Viskas tuomet sureikšminta taip, kad nė akimirkos nebūtų pamirštas šio laiko sakralumas ir veiksmingumas mūsų sieloms ir mūsų ateičiai. Kad neužgautum aplink susitelkusių protėvių vėlių, būdavo draudžiama dirbti įvairiausius darbus, nesusijusius su pasiruošimu šventėms.

Tikima, kad protėvių vėlės yra ypač linkusios prisilaikyti įvairių augalų stiebuose, vilnose, plaukuose... Todėl neverpdavo, nebraukdavo linų, nekuldavo, nesijodavo, nemaldavo, nekapodavo malkų, neplėšydavo plunksnų, netgi plaukų nešukuodavo... Nesilaikantys draudimų rizikavo sulaukti nepasisekimų ūkyje, gyvulių pasiligojimo arba patys netekti sveikatos.

Kūčių naktį nematomos protėvių vėlės kviečiamos šventinės vakarienės prie valgiais nukrauto Kūčių stalo. Juk nuo seno esame papratę pasitikdami svečius juos vaišinti. Svečio pagerbimas – tai bendros vaišės. Kūčios – tai šeimos vaišės kartu su svečiais iš anapus – su protėvių vėlėmis. Šienas ant Kūčių stalo - tai vėlių būstas. Ir senovės indai "Laidotuvių himne" kartu su vėlėmis kviesdavo savo mirusiųjų dievą Jamą sėstis ant aukojimo vietoje pabarstytų žolių, kur buvo aukojamas maistas: Su Angirasais protėviais iš vieno /Ant šių žolių, o Jame atsisėski (Rigveda X, 14,4).

Ramus ir laimingas žmogus, nenuskriaudęs gyvulio, nepagailėjęs duonos elgetai, visus metus dorai dirbęs, puoselėjęs Darną ir nuolat jautęs, kad šioje Žemėje gyvena amžinai išėjusiųjų dėka.
Jonas Vaiškūnas:

Kūčių-Kalėdų nakties šienas nepaprastas. Tikima, kad pernakvojęs po Kūčių stalu ant pakreikto šieno tampi sveikesnis, įgyji aiškiaregio savybių ir galėsi matyti neregimus dalykus. Po Kūčių vakarienės, iš po staltiesės ištraukęs šio nepaprasto šieno stiebelį gali išsiburti savo laimę ir dalią, spėti gyvenimo trukmę…

Mūsų Kūčių - Kalėdų papročių senoviškumą įrodo jų panašumas į kitų tautų žiemos saulėgrįžos papročius. Rodos, nieko bendro su mūsų tradicijomis negalintys turėti kinai švenčia panašiai kaip mes. Jie taip pat renkasi tik šeimos rate, nieko nesikviesdami. Ant namo sienų ir langų pakabina kanapių stiebelius, simbolizuojančius kopėčias, kuriomis dvasios Naujųjų metų naktį nusileidžia pas žmones. Melsdamiesi savo dievams po atviru dangumi įrengia apeiginį Visatos sandarą vaizduojantį "Dangaus ir Žemės stalą". Viena iš svarbių aukų dievams tuomet yra raudonosios pupos - apsaugančios žmones nuo piktųjų jėgų. Iš jų dievams verda košę. Aukojamus valgius valgo patys, tuo pačiu tarsi susijungdami su dvasiomis bendrose apeiginėse vaišėse. Kai kur pupų košę dar mėto ant žemės… vėlėms. O juk mūsų Kūčiose taip pat svarbi reikšmė teikiama virtiems žirniams ir pupoms, jie taip pat buvo beriami į namo kertes – aukojami vėlėms, kartais dar vadinamoms kočėmis. Kinai, praėjus 7 dienoms po Naujų Metų, dievams aukoja saldžiame vandenyje virtus gumuliukus iš ryžių miltų... Argi tai neprimena mūsų kūčiukų su saldžiu miešimu?

Pasiruošimas Kalėdoms, Kūčių vakaras – tai kiekvieno akistata su sielos gelmėmis, tai Pasaulį prikeliančios, sukuriančios ir įsukančios šviesos laukimas, tai atsiskaitymas su savimi ir artimaisiais, savo tautos protėvių, senelių akivaizdoje. Ramus ir laimingas žmogus, nenuskriaudęs gyvulio, nepagailėjęs duonos elgetai, visus metus dorai dirbęs, puoselėjęs Darną ir nuolat jautęs, kad šioje Žemėje gyvena amžinai išėjusiųjų dėka.

Šį vienintelį vakarą, šalčio ir tamsos neįveiktoje tvirtovėje, prie šeimos židinio, prie Kūčių stalo su mumis mūsų šeima ir mūsų gentis. Su mumis mūsų giminės kočės - vėlės. Stalo kampuose, namo kertėse, šiene, eglutės spygliuose, susirinkusiųjų plaukuose jos ilgisi mūsų. Prisiminkime jas, padėkime joms. Kūčios – mūsų vienybės šventė. Pasisemkime galių iš savo giminės ir tautos vėlių, naujajam gyvenimo ratui. Te veržliau ir aidžiau plazda mūsų vėliavos, te naujiems darbams ir žygdarbiams atkunta mūsų sielos.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

I. Makaraitytė. Per metus Lietuvoje išvagiama per 4 mlrd. eurų, bet atsakingų nėra (138)

Po sprogimo Mančesteryje, nusinešusio kol kas 22 gyvybes, taip pat ir vaikų, vėl naujas ratas aiškinimosi, kodėl nepaveikios jokios priemonės – jauni žmonės sprogdinasi vienas po kito. Aišku, imamai yra dėmesio centre.

L. Andriulis. Kaip išvengti š… startuolio likimo (68)

Esu Liudvikas Andriulis. Mano darbas yra pardavinėti mobiliųjų telekomunikacijų sprendimus ir konsultuoti klientus visame pasaulyje. Aš gyvenu Lietuvoje, dirbu Belgijoje. Kokią turiu teisę sakyti, kad „Š… tas tavo startuolis?“ Turiu teisę, nes pats dirbu š… startuolyje.

R. Bogdanas. Alkoholio draudimai, arba kaip žemaičiai iš katinų naminę varė (103)

Kaip man yra pasakoję vietiniai, Sovietų Sąjungos saulėlydžio laikais aplink Plungę buvo smarkiai sumažėję kačių ir tapo žinomas naujas gėrimas „katininis samagonas“. Michailas Gorbačiovas taip kovojo su alkoholio vartojimu, kad net mielių raugimui nusipirkti negalėjai.

D. Katkus. Leninas draudė, Stalinas draudė, Kastro draudė, Putinas ir „valstiečiai “ dar draudžia (662)

Kaip yra sprendžiama apie žmogaus protavimo lygį? Vieni mato tik kokio reiškinio paviršių(dar gerai, jei mato), gi kiti – mato reiškinį ir jo gilumą ir, svarbiausia, ieško to reiškinio priežasčių. Tad kaip reikia spręsti apie mūsų „valstiečių“ valdžios mąstymo kokybę, kai jie iš visų mūsų valstybę kamuojančių blogybių atsirenka kažkokius atsitiktinius, gal ir svarbius reiškinius, bet jų taisymus pradeda atvirkščiai, ne nuo priežasčių ieškojimo, bet nuo to jiems matomo reiškinio paviršiaus?

A. Užkalnis. Pavydas jus visus suvalgys (414)

Pradėkime nuo to, kad jūs neturite ko man asmeniškai pavydėti. Tai straipsnis ne apie mane, Andrių Užkalnį. Aš neturiu daugelio tų dalykų, kurie verčia dažną lietuvį šurmuliuoti ir pavydėti. Atvirkščiai.