J.Vaiškūnas: Tepražysta Kalėdų rožė

 (37)
Kalėdos daugelyje senųjų pasaulio tikėjimų yra nenugalimos Saulės sugrįžimo diena. Saulė iki šiol mums yra ne vien tik dangaus šviesulys ar tolimas dangaus kūnas, bet ir mūsų gyvybės, mūsų sąmonės šviesos, mūsų dvasios ir viso pasaulio simbolis. Pa-Saulis mums ir yra ta erdvė, kurią iš tamsos chaoso iššviečia, sušildo, apskrieja ir apibrėžia Saulė.
Mūsų dienas pasiekę senieji Kūčių – Kalėdų papročiai atspindi savitą mūsų tautos pasaulėžiūrą ir religiją. Tradiciniame kalendoriuje Saulės sugrįžimas – ne viena diena, tai - šventinis laikotarpis, seniau, ko gero, trukdavęs apie keletą savaičių.

Šis laikas dabar atitinka dviejų savaičių laikotarpį, vadinamą “tarpušvenčiais”, “tarpukalėdžiais” arba “šventvakariais”, nusitęsiantį nuo Kūčių iki Trijų karalių dienos (sausio 6-osios). Būtent tiek laiko žiemą Saulės laidos ir tekėjimo kryptys beveik nesikeičia. Atrodo, kad Saulė sustoja. Tuo metu ir žmogus turi sustoti, atidėti darbus, susimąstyti apie gyvenimo trapumą ir laikinumą, apie būtį šiapus ir anapus. Tuo metu kai tamsa tartum įkalina visą pasaulį, kai visa kosminė erdvė susitraukia į mažą šviesos ratą, besisukantį apie namų židinį, ir žmogaus siela iš erdvių rugių laukų, žalių lankų ir ūksmingų giraičių susitelkia į namų vidų – į mūsų širdis, į prisiminimus, į mūsų akistatą su savo vidumi, sąžine, praeitimi ir viltimi.

Tuomet mūsų sielas užvaldo gražiausi prisiminimai, tuomet laikas kalbėti su pačiu savimi, su savo vaikais ir anūkais apie praeitį, apie mirusiuosius, apie tai, ko sulauksime kitais metais, apie tai, kas mūsų laukia anapusybėje. Tamsa apgaubia mažą šviesos kibirkštį, šviesos sėklą, kuriai lemta pražysti gražiausiu šviesos rožės žiedu – sugrįžtančios Saulės lanku. Pati tamsiausia ir ilgiausia metų naktis tampa nusileidimo į mūsų sielos gelmes simboliu, tuomet gauname progą pasisemti galių iš pačių giliausių savo sielos erčių, tuomet sielos vandenų sveikata gali virsti svaigiausios išminties vynu.

Kūčių - Kalėdų naktį mūsų būtį persmelkia nematomos mirusiųjų vėlės. Tuomet, susidūrę akis į akį su amžinaisiais svečiais ir, kaip pridera, juos pasitikdami, tampame pajėgūs keisti savo gyvenimą, užsitikrinti gerbūvį ateičiai.

Kūčios ir Kalėdos yra tartum didysis Metų Vidurnaktis - trumpiausia metų diena ir ilgiausia metų naktis. Viskas tuomet sureikšminta taip, kad nė akimirkos nebūtų pamirštas šio laiko sakralumas ir veiksmingumas mūsų sieloms ir mūsų ateičiai. Kad neužgautum aplink susitelkusių protėvių vėlių, būdavo draudžiama dirbti įvairiausius darbus, nesusijusius su pasiruošimu šventėms.

Tikima, kad protėvių vėlės yra ypač linkusios prisilaikyti įvairių augalų stiebuose, vilnose, plaukuose... Todėl neverpdavo, nebraukdavo linų, nekuldavo, nesijodavo, nemaldavo, nekapodavo malkų, neplėšydavo plunksnų, netgi plaukų nešukuodavo... Nesilaikantys draudimų rizikavo sulaukti nepasisekimų ūkyje, gyvulių pasiligojimo arba patys netekti sveikatos.

Kūčių naktį nematomos protėvių vėlės kviečiamos šventinės vakarienės prie valgiais nukrauto Kūčių stalo. Juk nuo seno esame papratę pasitikdami svečius juos vaišinti. Svečio pagerbimas – tai bendros vaišės. Kūčios – tai šeimos vaišės kartu su svečiais iš anapus – su protėvių vėlėmis. Šienas ant Kūčių stalo - tai vėlių būstas. Ir senovės indai "Laidotuvių himne" kartu su vėlėmis kviesdavo savo mirusiųjų dievą Jamą sėstis ant aukojimo vietoje pabarstytų žolių, kur buvo aukojamas maistas: Su Angirasais protėviais iš vieno /Ant šių žolių, o Jame atsisėski (Rigveda X, 14,4).

Ramus ir laimingas žmogus, nenuskriaudęs gyvulio, nepagailėjęs duonos elgetai, visus metus dorai dirbęs, puoselėjęs Darną ir nuolat jautęs, kad šioje Žemėje gyvena amžinai išėjusiųjų dėka.
Jonas Vaiškūnas:

Kūčių-Kalėdų nakties šienas nepaprastas. Tikima, kad pernakvojęs po Kūčių stalu ant pakreikto šieno tampi sveikesnis, įgyji aiškiaregio savybių ir galėsi matyti neregimus dalykus. Po Kūčių vakarienės, iš po staltiesės ištraukęs šio nepaprasto šieno stiebelį gali išsiburti savo laimę ir dalią, spėti gyvenimo trukmę…

Mūsų Kūčių - Kalėdų papročių senoviškumą įrodo jų panašumas į kitų tautų žiemos saulėgrįžos papročius. Rodos, nieko bendro su mūsų tradicijomis negalintys turėti kinai švenčia panašiai kaip mes. Jie taip pat renkasi tik šeimos rate, nieko nesikviesdami. Ant namo sienų ir langų pakabina kanapių stiebelius, simbolizuojančius kopėčias, kuriomis dvasios Naujųjų metų naktį nusileidžia pas žmones. Melsdamiesi savo dievams po atviru dangumi įrengia apeiginį Visatos sandarą vaizduojantį "Dangaus ir Žemės stalą". Viena iš svarbių aukų dievams tuomet yra raudonosios pupos - apsaugančios žmones nuo piktųjų jėgų. Iš jų dievams verda košę. Aukojamus valgius valgo patys, tuo pačiu tarsi susijungdami su dvasiomis bendrose apeiginėse vaišėse. Kai kur pupų košę dar mėto ant žemės… vėlėms. O juk mūsų Kūčiose taip pat svarbi reikšmė teikiama virtiems žirniams ir pupoms, jie taip pat buvo beriami į namo kertes – aukojami vėlėms, kartais dar vadinamoms kočėmis. Kinai, praėjus 7 dienoms po Naujų Metų, dievams aukoja saldžiame vandenyje virtus gumuliukus iš ryžių miltų... Argi tai neprimena mūsų kūčiukų su saldžiu miešimu?

Pasiruošimas Kalėdoms, Kūčių vakaras – tai kiekvieno akistata su sielos gelmėmis, tai Pasaulį prikeliančios, sukuriančios ir įsukančios šviesos laukimas, tai atsiskaitymas su savimi ir artimaisiais, savo tautos protėvių, senelių akivaizdoje. Ramus ir laimingas žmogus, nenuskriaudęs gyvulio, nepagailėjęs duonos elgetai, visus metus dorai dirbęs, puoselėjęs Darną ir nuolat jautęs, kad šioje Žemėje gyvena amžinai išėjusiųjų dėka.

Šį vienintelį vakarą, šalčio ir tamsos neįveiktoje tvirtovėje, prie šeimos židinio, prie Kūčių stalo su mumis mūsų šeima ir mūsų gentis. Su mumis mūsų giminės kočės - vėlės. Stalo kampuose, namo kertėse, šiene, eglutės spygliuose, susirinkusiųjų plaukuose jos ilgisi mūsų. Prisiminkime jas, padėkime joms. Kūčios – mūsų vienybės šventė. Pasisemkime galių iš savo giminės ir tautos vėlių, naujajam gyvenimo ratui. Te veržliau ir aidžiau plazda mūsų vėliavos, te naujiems darbams ir žygdarbiams atkunta mūsų sielos.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

A. Užkalnis. Mūsų tradicija – į užsienį važiuoja glušiai (195)

Pradžiai, kaip priklauso, anekdotas apie mezgimą. Kaip sužinoti, kad esi durnas? Kai gali pro vieną ausį virbalą įsikišti, pro kitą, ištraukti, ir protavimas lieka, kaip buvęs. Jei gali padaryti tą patį pratimą, ir net nežinoti, kiek turi ausų ir ar jos ant galvos auga kartu, ar atskirai, tai tada esi išvis retas talentas ir gali atstovauti mums visiems šalyje ir užsienyje.

V. Jokubauskas. Su traktoriumi per švietimo sistemą (21)

Visuomenėje neblėstant aikčiojimams ir susižavėjimui naująja Vyriausybe ir naujaisiais politikais, pamažu ima aiškėti tikrieji jų ketinimai. Pažadas atsigręžti į regionus virsta miražu ir, regis, panašu, jog regionų rinkėjai bėgdami nuo vilko užšoko ant meškos.

E. Malūkas. Kas rašys lietuviškas knygas? (65)

Kai tik pasikeičia valdžia, mūsų laukia vis nauji mokesčiai, mokesčiai, mokesčiai. O dabar sulaukėme net ir mokesčių revoliucijos! Baudos, baudos, baudos– daugybė baudų! Užuot skatinusi piliečių sąmoningumą, valdžia mus talžo prievarta ir drasko norą oriai gyventi.

A. Tapinas. Lietuviais esame mezgime, arba pirmoji Valsčiaus krizė (1184)

Nesugebėjau atrasti šios frazės autoriaus, kad padėkočiau už šmaikštumą, nes iš tiesų ilgai laukti nereikėjo. Šešiasdešimt antrą valdymo dieną užsimezgė pirmoji valstiečių krizė. Tiksliau sakant, ištiko ji Ramūną Karbauskį, bet realiai tai yra vienas ir tas pats.

R. Bogdanas. Su šypsena prieš investuotojus (92)

Kad žmonių bendruomenė ekonomiškai klestėtų ir vystytųsi, reikia poros pagrindinių dalykų. Nesvarbu dydis: ar tai gyvenvietė, ar miestas, ar valstybė. Du atraminiai taškai tie patys: ateinantis kapitalas ir vietinis kapitalas.