J.Vaiškūnas. Piktnaudžiavimas svetimžodžiais žlugdo gimtąją kalbą

 (412)
Pramušę lietuvių - vienos iš seniausių indoeuropiečių kalbų - apsauginį sluoksnį, svetimžodžių virusai į ją plūstelėjo neregėtu srautu.
Jonas Vaiškūnas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Nespėjant sukurti lietuvių kalbos daryba jiems pagristų atitikmenų, svetimžodžiai palaipsniui virsta naujaisiais tarptautiniais žodžiais - įteisintomis svetimybėmis, nelyg vėžinėmis ląstelėmis, ėdančiomis ne tik gyvą, daugiaspalvį ir išraiškingą lietuvišką žodyną, bet ir laužančiomis lietuviško sakinio sandarą, keičiančiomis lietuvišką minties dėstymo, jos išraiškos ir, bendrai paėmus, savitos pasaulėvokos ir pasaulėraiškos būdą.

Pridengti lietuviškomis galūnėmis svetimžodžiai seniai jau kerojasi mūsų žodyne ir mintyse vis gausėjančių skolinių ir taip vadinamų tarptautinių žodžių pavidalais. Modernios svetimybės, pateisinamos pažangos mitu, užmigdo mūsų budrumą ir nuskausmina jautrumą. Dažnas lengvai įtiki ir įtikinėja kitus, neva dauguma svetimžodžių lietuvių kalbai yra reikalingi ir netgi liudija kalbos pažangą.

Niekas neneigia, kad specializuotoms veikloms yra būtina turėti iš specializuotų terminų sudarytą savitą metakalbą, įgalinančią į tiriamus reiškinius pažvelgti iš šalies, be jausmų ir susitapatinimo (būdingo gimtajai kalbai) su jais. Viskas būtų gerai, jei svetimžodžiai liktų tik vadinamų specialistų specialiosios metakalbos savastim.

Bėda ta, kad ir savo kasdienę kalbą vis labiau užpildome šiais specialistų terminais. (Čia ir toliau straipsnyje naudojamus svetimžodžius išskiriu kursyvu).

Dar galima pateisinti svetimžodžių vartojimą kai nėra kitos išeities, nes nėra, nespėta arba neįstengta sukurti lietuviško atitikmens, o kalbamasis reiškinys ar daiktas mūsų kultūroje jau įsitvirtino ir prigijo. Nėra reikalo pulti ir galvotrūkčiais keisti jau įsigalėjusių ir lietuvių kalbos neatskiriama dalimi per laiką tapusių svetimybių (tokių kaip teatras, kompiuteris, futbolas).

Ne taip jau paprasta sukurti gerą lietuvišką atitikmenį. Tačiau negali būti pateisintas beatodairiškas mėgavimasis svetimžodžiais, užuot vartojus įprastus gyvus vaizdingus lietuvių kalbos žodžius. Vienas svetimžodis, gražiai pavadintas – tarptautiniu žodžiu, iš kasdienės vartosenos neretai išstumia net kokius 3-7 lietuviškus žodžius ar posakius, nekalbant jau apie išstumtųjų žodžių sinonimus.

Tad jau seniai pribrendo reikalas rengti ne eilinį “Tarptautinių žodžių žodyną”, bet “Didžiųjų svetimžodžių - parazitų sąvadą”, kuriame būtų atskleista, kokius mūsų kalbos žodžius ir posakius iš kasdienės vartosenos jie yra linkę išstumti ir kokiu būdu jų vartojimas iškreipia lietuvišką kalbėseną ir mąstyseną.

Štai, pavyzdžiui, į daugelio šnekovų smegenis įaugęs “kontroliuoti” (kontroliuojame situaciją, emocijas, save, keleivių bilietus, veiksmus, mintis, automobilį, aplinką, šiukšlių išvežimą, įstaigą…) išstumia tokius lietuviškus žodžius kaip: valdytis, susivaldyti, suvaldyti, išlikti ramiam, tikrinti, stebėti, sekti, užtikrinti, prižiūrėti, paklusti ir daugelį kitų, priklausomai nuo sakinio.

O kur dar: adaptuoti – pritaikyti, priderinti, suderinti…; aplodismentai – plojimai; demonstruoti – rodyti, parodyti, pristatyti, supažindinti...; efektingas – išraiškingas, įspūdingas, patrauklus, nepakartojamas...; emocingas – jausmingas, karštas, gyvas...; energingas – guvus, judrus, veiklus, nerimstantis...; harmoningas – darnus, tobulas; imidžas – įvaizdis, išvaizda; komentarai – pastabos, prierašai, aiškinimai; kompozicija – derinys, išdėstymas, sandara;

kontaktas – sąlytis, santykis, ryšys, sąryšis, santykių palaikymas, bendravimas, tarpusavio supratimas; ofisas – būstinė, raštinė, įstaiga; prerogatyva – išimtinė teisė, nuožiūra; publika – žiūrovai, lankytojai, klausytojai, visuomenė, žmonės...; partneris – pora, dalyvis, bendrininkas, bendradarbis, mylimasis, meilužis...; šou – pasirodymas, pramoginis renginys; tempas – sparta, greitis; vizitas – apsilankymas, svečiavimasis; ir dar begalė kitų.

Svetimžodžių narkotikai aptemdė mūsų protus tiek, kad jau net ir ko nors gyvybiškai svarbaus pristigę, šaukdamiesi pagalbos bei užuojautos, nebeprisipažįstam - “neturiu (to ir to)”, o sakome - “turiu problemų...” Užuot išreiškę abejonę ar priešingai, parodę pritarimą, viltį - “tikiu, netikiu, viliuosi, tikiuosi, nenusimenu, nenuleidžiu nosies” - jau sakome “esu pesimistas (optimistas)”...

O štai mūsų pačių įžiebta “žvaigždė” jau kreipiasi ne į žiūrovus - į publiką ir prašo ne “paplokite!”, o – “aplodismentai!” O gal dabar tokia šou projektų specifika, toks stilius - specialiai adaptuotas komunikavimui ir kontaktavimui su fanų publika?

Nuo baisios svetimybių griūties nebegelbsti Vyriausybės 2000 m. patvirtinta, bet taip ir likusi deklaratyvia “Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis tvarka”. Nepajėgi nuo svetimžodžių kalbą apginti ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) su joje veikiančiu Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis skyriumi. Kartais atrodo, kad šis bejėgiškumas nėra atsitiktinis, kad VLKK jau susitaikė su kalbos išdavystės nuodėmes atperkančiu “ėjimo į Europą” lozungu.

Galvoti šitaip verčia žūtbūtinis VLKK noras juridiškai įteisinti “autentišką” svetimvardžių rašybą ir net visų lotynišką raidyną naudojančių tautų diakritinius ženklus mūsų šalies dokumentuose. Tokie VLKK veiksmai šiemet sukėlė ant kojų ne tik kalbininkus, bet ir visą lietuvių kalbos likimu susirūpinusią visuomenę.

Visuomenė stojo ginti lietuvių kalbos ypatybės ir teisės - rašyti visus žodžius taip kaip jie yra tariami. Užvirė karšti ginčai ir dėl VLKK jau prieš 10 metų palaimintos chaotiškos svetimvardžių rašymo tvarkos, leidžiančios užsienietiškus asmenvardžius ir vietovardžius rašyti įvairaus pobūdžio leidiniuose ne pagal tarimą, bet pagal jų ”autentišką” išvaizdą.

Lapkričio 5 d. Vilniaus Rašytojų klubas alsavo tikra Sąjūdžio dvasia. Žymaus kalbininko prof. Vinco Urbučio knygos “Lietuvių kalbos išdavystė” 2-ojo leidimo pristatyme Vilniuje mūsų kalbos stojo ginti žinomi kalbininkai, rašytojai ir filosofai. “Atsisakymas lietuviškai rašyti kitų tautų vardažodžius – europėjimas ar lietuvių kalbos išdavystė? – klausė susirinkusieji. Po šio renginio buvo surašytas viešas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimą „Daugiau dėmesio teisinei lietuvių kalbos apsaugai!“.

Gruodžio 2 d. Lietuvos radijo laidos “Literatūros akiračiai” dėka, visa Lietuva vėl išgirdo ilgai lauktą poeto Justino Marcinkevičiaus žodį: “Esame kalbinio imperializmo puolami – jam nėra valstybių sienų. Nori to ar nenori, bet objektyviai jam patarnauja ir gan uoliai patarnauja ir kai kurie garbūs kalbininkai, ir net pati Valstybinė kalbos komisija.

Tarytum mums dar neužtektų kiekviename žingsnyje rėkiančios viešųjų užrašų agresijos, pilnu balsu deklaruojame savo paklusnumą, tarnystę ir ištikimybę ne gimtajai kalbai, ne jos dėsniams, tradicijos logikai, o politikos ir kalbos biznieriams, verslo arba karjeros interesams. Nejaugi mes patys dar sąmoningai ar nesąmoningai vykdome kažkieno užsakymą.”

Apie svetimžodžių keliamas grėsmes yra nekartą perspėjęs Vydūnas bei prieškario kalbininkai. Ši mūsų kalbos negalia gerai matoma ir mūsų išeiviams. Štai 2003 metais Čikagos rašytoja ir lituanistė N.Jankutė "Drauge" išspausdintame straipsnyje "Lietuviškas žodi, kur tu?" atkreipė dėmesį, kad iš Sovietinės vergovės ištrūkusios Lietuvos kalbą užplūdo svetimybės, daugiausia ateinančios iš savo technologijomis pirmaujančios JAV.

Viskas, kas iš buvusių uždraustų Vakarų ateina į postkomunistinius kraštus, vis dar atrodo teigiama ir tobula. Pasak N.Jankutės, Lietuvos periodika tiesiog mirga marga svetimžodžiais su prisegtomis lietuviškomis galūnėmis: analai, destrukcija, koncepcija, permanentinis, adekvatus, stresas, lyderis...

Jau ir į gyvąją kalbą skverbiasi asociacija ar aljansas vietoj sąjungos, draugijos, monstras - vietoje pabaisos ar baidyklės, nacija - vietoje tautos ir t.t.

Persirgę internacionalistinio komunizmo epidemiją su džiaugsmu įsiliejame į globalistinio kapitalizmo palaikomą visaip, visur, su visais, už pinigus integruotis pasiruošusią euroavinų bandą. Ar išgyvenusi ir išlikusi sovietmečio rusifikacijos sąlygomis lietuvių kalba atlaikys naująją “europinimo” diktatūrą?

Vienas garbiausių šiandienos kalbininkų, „Kembridžo kalbos enciklopedijos“ ir knygos „Kalbos mirtis“ autorius Davidas Kristalas (David Crystal) pabrėžia, jog, kai tautiškumas silpsta, o išorinis spaudimas vartoti kitą kalbą stiprėja – kalba nunyksta ir miršta. Jo vertinimu per ateinančius 100 metų išnyks 50 %, t.y. apie 3000 pasaulio kalbų, nes kas 2 savaitės mūsų planetoje miršta mažiausiai po vieną kalbą.

Dėl to nepataisomą žalą patiria visa žmonija, o ne tik nykstančios kalbos vartotojai. Kalbų įvairovė būtina kultūrinės įvairovės sąlyga, o kultūrinė įvairovė, kaip ir genetinė įvairovė, yra būtina visos ekosistemos tvirtumui ir išlikimui.

“Tauta susikuria kalbą sau. Sau. Ne vakarams ne Europai” (J.Marcinkevičius). Per gimtąją kalbą patiriame savitą pasaulėvoką, per ją pasireiškia ypatingas pasaulio reiškinių pagavimo ir supratimo būdas, nepakartojamas ryšys su tautos praeitimi, istorija.

Mūsų Kalba mus įgalina savaip jausti, mąstyti ir suvokti. Tuo pasaulio pasaulėžiūrų paveiksle kalba yra neįkainuojama ir nepakartojama kosmoso galių reiškėja. Amerikiečių eseisto O.Holmeso žodžiais: “Kiekviena kalba yra šventovė, kurioje saugomos ja kalbančių žmonių širdys”.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

M. Zingeris. Anglai pasakė Europai - fuck yourself (170)

Ką gi, britai balsavo. Auštant, Londone lyjant ir tvinstant upėms, D. Britanijos Nepriklausomybės partijos lyderis Nigelas Farage'as pasirodė viešumoje auštant, iškėlęs abi rankas ir šaukdamas „Tai Nepriklausomybės diena“.

L. Kojala. Sukilimas prieš elitą arba kodėl britai taip supyko ant ES (103)

Europos Sąjunga niekada nebebus tokia, kokia buvo iki šiol.

J. Šireika: Europa tapo mažiau svarbi, mažiau stabili ir mažiau saugi (45)

Šįryt Europa tapo mažiau svarbi, mažiau stabili ir mažiau saugi. Todėl prisisekite saugos diržus, nes po šiandien jau tik vienas Dievas težino, kur Europa ir Lietuva nučiuoš griūvančių domino kauliukų takeliu.

A. Užkalnis: Lietuvius pradeda deportuoti iš Britanijos (2012)

Tokios sumaišties ryto Jungtinė Karalystė nematė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Šalyje prasidėjo atsisveikinimas su atvykėliais iš rytų Europos, kurių mandagiai prašo krautis daiktus ir palikti karalystės teritoriją. Jungtinė Karalystė paliko Europos Sąjungą, ir žaibiškai imasi priemonių.

I. Makaraitytė. Butkevičius renovavo tūkstantį namų, tai kam jam eiti į gėjų paradą? (632)

„Ei, žiūrėk, eina su vaiku ir dar nešasi pederastų vėliavą“, – sakyčiau, vidutinio amžiaus ponia, rūkiusi lauko kavinėje, nužiūrėjo mano seserį su pusantrų metų sūnumi ant pečių ir pusbalsiu ištarė savo verdiktą. Vyriškiui, kuris rūkė šalia jos.