J.Vaiškūnas: Paveldo niokojimas pažadino visuomenę

 (171)
Kiekvieną dieną girdime pranešimus apie Lietuvos paveldo niokojimą. Net pačios valstybinės institucijos jau negina viešojo intereso. Štai pavyzdžiui, visai neseniai iš valstybės turto sąrašo buvo viešai išbraukti šalia Vilniaus Universiteto esantys Pacų rūmai.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Juos be paminklotvarkininkų žinios LR Ryšių ministerijai priklausantis ir ties bankroto riba atsidūręs Lietuvos paštas tiesiog pardavė Lenkijos respublikos ambasadai, kad palengvintų savo veiklos nuostolius... Taip neįkainuojamas Lietuvos paveldo objektas, užuot perduotas (Vilniaus Universiteto bibliotekai), buvo parduotas ir dėl “trupinio aukso” iš viešosios erdvės perkeltas į eksteritorinę kitos valstybės zoną. Kultūros vertybių paveldo departamentas (KPD) dabar tik skėsčioja rankomis. Tad ką valstybė daro su savo paveldu?

Ne pirmi metai nerimsta ginčai dėl kultūros paveldo apsaugos Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Bandymai apginti viešąjį interesą susiduria su “kietu” antipaveldosauginiu investitorių puolimu. Atrodo, kad už paveldosaugą atsakingų valdininkų ir piniguočių, kuriems paveldo apsauga yra kliūtimi lengvai ir greitai pralobti, kova jau seniai peraugo į asmeniškai naudingą draugystę. Nebaudžiami, vieši, kartais tiesiog ciniški paveldo niokojimo atvejai – pažadino visuomenę. Pastarojo meto įvykiai Klaipėdoje ir Vilniuje teikia vilties, kad 2007 m. gali tapti naujojo galingo dvasinio atgimimo Sąjūdžio pradžia.

2007 04 11 d., siekdamos sustabdyti destruktyvias tendencijas paveldosaugos srityje, bendromis pastangomis Vilniaus ir Klaipėdos visuomeninių organizacijų iniciatyva 16 Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, susirūpinusių destruktyviomis tendencijomis paveldosaugoje, išplatino kreipimąsi į politikus ir paskelbė steigiančios Alternatyvią kultūros paveldo komisiją (AKPK).

Išsivadavę iš sovietinės priespaudos papuolėme į kur kas pavojingesnes laukinio kapitalizmo pinkles, kuriose klimpsta ne tik tautinių paveldosaugos valdininkų, bet ir departamentų bei visuomenės balsas.
Jonas Vaiškūnas:

Visuomenininkai situaciją šalies paveldo apsaugos srityje įvardijo kaip krizinę: “Šiandien jau galime sudaryti per nepriklausomybės metus sunaikintų vertybių sąrašą, kurį būtų įmanoma lyginti su sovietmečio nusikaltimais Lietuvos kultūros paveldui. Įgyvendinant projektus, pavadintus “restauracija”, “atkūrimu”, “pritaikymu” dabarties poreikiams, yra be skrupulų masiškai žalojami ir naikinami autentiški interjerai, senosios architektūros vertybės, archeologijos paveldas, per šimtmečius susiklosčiusios urbanistinės struktūros. Naikinami ar palikti nykti ne tik atskiri objektai – pastatai, rūmai, dvarai, vienuolynai, kapinės - bet ir ištisi etnografiniai kaimai, senieji miestai, kultūriniai kraštovaizdžiai ir net valstybės saugomos teritorijos. “Dangoraižių” statybas istorinėje Vilniaus ir Klaipėdos aplinkoje, didžiųjų prekybos centrų invaziją į istorinių miestų centrus ar per Vilniaus senamiestį numatyto tramvajaus projektą galima drąsiai lyginti su magistrale, kuri Stalino laikais buvo suplanuota per Vilniaus senamiestį. Naikinimo užmojis toks pat – pasikeitė tik užsakovas”.

Tai, kad pastaruoju metu paveldo griovėjai labiausiai organizuoto visuomenininkų atkirčio susilaukia Klaipėdoje, nėra atsitiktinumas. Paveldo griovimo bangai iš Vilniaus persiritus į Klaipėdą - naujieji lietuviai vertelgos po ilgai trukusio visuomenės letargo netikėtai susidūrė su paaugusia, sustiprėjusia ir mokančia susitelkti naująja paveldo gynėjų karta. Klaipėdoje mezgėsi teigiamas dialogas tarp visuomenininkų ir valstybinių paminklosaugininkų. Buvęs Klaipėdos Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio vadovas N.Puteikis, pats sovietiniais laikais buvęs visuomeninio paminklosaugos judėjimo aktyvistu, gerai suprato visuomeninio paminklosauginio judėjimo svarbą ir ne kartą yra ryžtingai stojęs visuomenininkų pusėn. Pastarųjų dienų įvykiai, kuomet ryžtingai sustabdęs paveldo naikinimą Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekoje, N.Puteikis buvo pašalintas iš pareigų, tik išryškino kritinę situaciją susidariusią valstybinėje kultūros paveldo apsaugos sistemoje.

Paveldosaugininko Valstybinės paminklosaugos komisijos vyriausiojo specialisto A.Gražulio nuomone, KPD vadovybės elgesys, šiuo atveju, vertintinas kaip viešas kapituliavimas prieš paveldo griovėjus: “Departamento direktorius A. Kuncevičius, galimai įtakojant kultūros ministrui, savo veiksmais prikišamai parodė, kad kiti kultūros paveldo padalinių darbuotojai nedrįstų rodyti iniciatyvos, nesaugotų kultūros paveldo, nestotų prieš kultūros vertybių žalojimą...”

Toks drastiškas KPD vadovo A.Kuncevičiaus elgesys, neatlikus tyrimo dėl padarytos žalos paveldo vertybėms I.Simonaitytės bibliotekoje atskleidė, kad KPD vadovo posto teikiamos galios nukreipiamos ne valstybės kultūros vertybių ir visuomenės interesų gynimui, o statybos ir nekilnojamo turto verslo bendrovių interesų protegavimui kultūros paveldo sąskaita.

Lietuvos atgimimo priešaušryje būrėmės į savaveiksmius visuomeninius klubus, telkdami jėgas gynėme savo šalies kultūros paveldą nuo griovimo ir niokojimo. Buvo aišku - neliks materialių visiems matomų Lietuvos istorijos ir kultūros vertybių, išnyks ir dvasinės vertybės, netekusios savo materialaus pagrindo. 1985-1990 Vilniuje aktyvios veiklos paveldo saugojime ėmėsi neformalūs visuomeniniai “Talkos” ir “Jaunimo paminklosaugos” klubai.

Svarbiu impulsu susitelkti buvo brutalūs sovietų valdžios bandymai naikinti žymiausius Lietuvos kultūros paminklus - giluminiais plūgais išvagotas Kernavės Pajautos slėnis, kuriame archeologai ką tik buvo atradę Viduramžių miesto kultūrinius sluoksnius, vėliau suarta Kretuono akmens amžiaus gyvenvietė. Vilniaus Šventaragio slėnio kultūrinių sluoksnių barbariško niokojimo paviešinimas tiesiant Vilniaus Katedros (tuomet dar Paveikslų galerijos) ventiliacinės sistemos komunikacijas, vieša kritika “Gedimino sapno” restorano statybos planų Gedimino kalno papėdėje, pasipriešinimas sumanymui statyti viešą tualetą Gedimino kalno viršūnėje, kelio užkirtimas Vilniaus Tilto gatvės 6-to namo griovimui ir dar daug kitų akcijų, piketų ir žinoma, talkų, skirtų paveldo išsaugojimui surengė visuomeniniai “Talkos” ir jaunimo paminklosaugos klubai...

Alternatyvūs visuomeniniai paminklosaugininkai tuomet buvo vieni iš aktyviausių ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūrimo įkvėpėjų. 1988 06 07 d. Vilniuje, Žemutinės pilies rūmuose įsikūrusioje “Talkos” klubo būstinėje, įvyko ir pirmasis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdis. Niekas dar nedrįso įsileisti Sąjūdžio.

Nors atgautoji laisvė tapo nelengvu išbandymu ne vienam kovotojui - reikėjo atsidėti duonos kąsnio paieškoms, bandyti išgyventi iš mikroskopinių kultūrininkų, mokslininkų atlyginimų ar bedarbių pašalpų... tačiau tuomet atrodė, kad mūsų tautos ir valstybės vertybėms atėjo geresnieji laikai. Deja, laimėta kova už paveldą ir laisvę tapo dideliu išbandymu.

Po 17 metų laisvo gyvenimo ir ekonomikos augimo Lietuvos paveldo apsauga priėjo kritinę ribą. Dabar ne svetimųjų priespauda, o savų tautinių piniguočių gobšumas ir neveikli valdininkija stumia mūsų istorijos skersvėjuose išsaugotas vertybes pražūtin. Išsivadavę iš sovietinės priespaudos papuolėme į kur kas pavojingesnes laukinio kapitalizmo pinkles, kuriose klimpsta ne tik tautinių paveldosaugos valdininkų, bet ir departamentų bei visuomenės balsas.

Paveldas - tai materiali mūsų pačių tapatybės raiška, mūsų tautos išminties ir dvasingumo knyga – kurioje surašyti mūsų visų bendrą atmintį saugančios raidės ir žodžiai. Išsaugokime paveldą ir jis išsaugos mus.
Jonas Vaiškūnas:

Nevaržoma laisve netruko pasinaudoti naujieji “aukso veršio” garbintojai bei jų lobizmo lobių geidžiantys neopolitikai su plačiu užmoju puolę šluoti visa kas sena ir lipdyti savaip suprastą “modernybę”. Didžiausiu piniguočių taikiniu kaip mat tapo Vilniaus senamiestis. Vienas po kito dygo “dangoraižiai”, darkydami istorinį senamiesčio vaizdą, nors Pasaulio paveldo komitetas jau 2005 metais įspėjo dėl neigiamos aukštybinių pastatų įtakos UNESCO saugomo Vilniaus senamiesčio vizualinei visumai, į šį perspėjimą iš esmės nebuvo atsižvelgta... Atvirkščiai, nepaisydama visuomenės pasiūlymų ir protestų Vilniaus miesto valdžia galvotrūkčiais patvirtino bendrąjį miesto planą, pagal kurį - visai nesaugomas lieka kultūrinis kraštovaizdis, leista sutankinti užstatymą saugomose teritorijose, sumažinama Senamiesčio apsaugos zona (!), numatoma Senamiestį skrodžianti tramvajaus linija (nors šį ketinimą itin neigiamai buvo įvertinęs ir ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas). Senamiesčio širdyje masiškai rausiami požeminiai garažai – naikinami kultūriniai sluoksniai bei archeologinės vertybės... Nevaržomais pasijutę naujieji lietuviai - vertelgos puola ne tik senamiestį, tačiau ir jo prieigas: pinigais, prievarta, grasinimais ir ugnimi bando išguiti medinių ir kitų namų gyventojus iš prestižinių Vilniaus centro vietų. Viešai nepaskelbtas karas tebevyksta šiandien. Valdžia bejėgiškai skėsčioja rankomis ir užspringusi tyli...

Tokioje situacijoje Alternatyvios kultūros paveldo komisijos (AKPK) pilietinės iniciatyvos yra itin savalaikės ir sveikintinos. Reiktų, kad visos Lietuvos paveldo išsaugojimu susirūpinusios nevyriausybinės organizacijos vienytųsi ir stiprintų užgimstantį naują galingą visuomeninį pilietinį Sąjūdį, pajėgų apginti dvasines ir medžiagines Lietuvių Tautos ir Valstybės vertybes. Alternatyvi kultūros paveldo komisija jau vienija beveik 20 nevyriausybinių organizacijų, per keletą veiklos mėnesių spėjo atskleisti esmines paveldosaugos problemas, toliau operatyviai viešina tiek sisteminius tiek ir pavienius paveldo naikinimo atvejus.

2007 08 14 d. AKPK paskelbė motyvuotą pareiškimą, kuriuo Lietuvos Seimas raginamas inicijuoti Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento paminklosauginės veiklos parlamentinį tyrimą. 2007 08 22 d. AKPK ir Lietuvos piliečių sąjunga keturiomis kalbomis išplatintu atviru laišku “Dėl paveldo naikinimo Lietuvos Miestuose” kreipėsi į UNESCO Pasaulio paveldo komitetą ir Lietuvos nacionalinę UNESCO komisiją bei aukščiausią Lietuvos Respublikos valdžią, kviesdama po šiuo atviru laišku pasirašyti visus pritariančius. Kreipimesi reikalaujama tarptautinių organizacijų ir Lietuvos vadovybės pastangomis užtikrinti, kad būtų laikomasi tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos Lietuva prisiėmė ne tik kultūros, bet ir gamtos paveldo apsaugos srityse. Tuo pačiu reikalaujama, kad teisinėje Lietuvos sistemoje būtų įtvirtinta visuomeninių organizacijų ir piliečių teisė viešąjį interesą ginti teisme.

Atėjo lemiamas metas – arba dabar sugebėsime susivieniję atsispirti Lietuvos dvasios ir tapatybės griovėjams, sutelkusiems savo rankose politinę valdžią ir pinigus arba užmerkę akis, užsimiršę - mirsime. Paveldas - tai materiali mūsų pačių tapatybės raiška, mūsų tautos išminties ir dvasingumo knyga – kurioje surašyti mūsų visų bendrą atmintį saugančios raidės ir žodžiai. Išsaugokime paveldą ir jis išsaugos mus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

T. Janonis. Tik laiko klausimas, kada jie mus nužudys (171)

Pasklidus žiniai, kad Šilutėje dobermanų veislės šuo sudraskė kūdikį, Lietuva sudrebėjo. Nieko naujo – kaip visada.Vieni ėmė su purvais maišyti vaikais nesugebančius pasirūpinti tėvus, kiti prakeiksmų negaili šunims, sakydami, jog visi jie potencialūs žudikai. Tačiau ar tik šunys ir jų šeimininkai kalti dėl tokių tragedijų? Tikrai NE! Mūsų šalyje veikianti institucija turėtų kontroliuoti, kokiomis sąlygomis laikomi naminiai gyvūnai ir būtent ji turėtų užbėgti tokiems įvykiams už akių. Deja, šiuo metu ji tyli.

J. Litvinaitė. Laikykitės, pone Kėvišai, – kuo ilgiau, tuo geriau (250)

Atrodytų, šią vienybės pasipiktinime valandą parašyti tokius žodžius gali tik pamišėlis ar visiškai sugedusi asmenybė. Juk dauguma reikalauja pono G. Kėvišo atsistatydinimo.

M. Ivaškevičius. Įsimylėjęs Europą (95)

Šiandien, kai Europa yra puolama ir daužoma iš visų pusių, aš reaguoju į tai kaip įsimylėjėlis, kuris deda ant vienos svarstyklių lėkštės visus jos trūkumus, o ant kitos – klausimą, ar aš galėčiau gyventi be jos. Ir nė vienas tų trūkumų ir net visus kartu sudėjus, neturi man pakankamo svorio, kad atsvertų tą klausimą.

R. Valatka. Karvė to nesupras, o lietuvis ir kariamas pripranta (316)

Kažkelintą kartą persuki laikrodį viena valanda. Karvė to nesupranta, kaip sakė iškilus valstietis. O lietuvis prie visko – ir kariamas, ir prie interesus supainiojusio Kėvišo pripranta. Antai valdžia kėsinasi į piliečių privačiai kauptas pensijas. Sako: tik su gerąja fėja „Sodra“ – ir laimėj, ir nelaimėj! Piliečiai senjorai atitaria: atimti ir „Sodrai“ atiduoti!

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Ar savo šeimą į užsienį išvežęs politikas turi teisę inicijuoti susitarimą dėl emigracijos? (427)

Šviežia emigracijos statistika jau tampa panaši į pavojaus sireną, reguliariai įjungiamą per civilinės saugos specialistų atliekamus bandymus – skamba grėsmingai, bet niekas nekreipia dėmesio. Politikai reaguoja į ją pagal įprastą schemą: reikia kažką daryti. Nelabai svarbu ką, nes visi žino, kad iš to darymo naudos bus tik patiems darytojams.