J.Vaiškūnas. Partizaninis kinas!

 (58)
Mums trūksta didžiojo savo istorijos pasakojimo, skirto ne mokslinėms konferencijoms, o visuomenei, ypač mūsų mokykloms.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Greta įvairiapusių ir nevienareikšmiškų mokslininkų interpretacijų, visuomenei reikia pateikti „tautos laisvės karo ir jo gražiausių, šviesiausių dalyvių žygdarbio – pasakojimą“, kuris neeksponuodamas šešėlių ir tamsių dėmių, bet ir jų neslėpdamas, įprasmintų istorinius įvykius ir asmenis, – yra priėjusi išvados profesorė V.Zaborskaitė, ieškodama atsakymo į klausimą – kodėl miško broliai Lietuvoje nėra pakankamai gerbiami, o jų heroizmas iki šiol nėra mūsų tautinės tapatybės dalimi?

Trūksta pasakojimo, pabrėžiančio gražiausius, tauriausius, žengti pirmyn įkvepiančius savosios istorijos vaizdus, savotiško herojinio epo, įprasminančio žmogaus būtį tautinėje bendrijoje, perteikiančio tautos vertybes, suteikiančio kasdienybei prasmę ir kryptį.

Seniau tokius pasakojimus kūrė vaidilos pasitelkę kankles ir giesmes, vėliau estafetę perėmė istorikai romantikai, rašytojai, menininkai... XX-ame amžiuje neribotas galimybes atvėrė įtaigi kino kalba. Tačiau per 40 nepriklausomybės metų, taip ir nesugebėjome sukurti nė vieno istorinio filmo.

Viltis tai padaryti atsirado 2003 m., kai į Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio programą buvo įtrauktas ir lietuviško istorinio filmo kūrimo konkursas. Iš konkursui pateiktų 10 filmų projektų 2007 m. geriausiai buvo įvertinti Š. Barto filmas apie Margirį ir Pilėnų gynėjus – "Margiris" ir R. Banionio filmas, skirtas Žalgirio mūšiui ir Vytauto bei Jogailos santykiams – "Broliai veikė Europą".

Laikas bėga, tačiau iki šiol ne tik, kad nerandama pinigų daliniam vieno iš šių filmų finansavimui, bet taip ir nesugebama nuspręsti, kurį filmą reiktų ekranizuoti. „Finansuoti istorinį filmą – politinis sprendimas. Jį priimti vengiama. Bijau, kad vyksta tiesiog šio projekto žlugdymas: tik nieko nedarykime, neparodykime, ką savo istorijoje turime, susiniveliuokime“, – stebėjosi režisierius R.Banionis.

Istorinis kinas - mums gyvybiškai reikalingas. Būtinas kaip bendruomeninis tautos psichoanalizės seansas. Kaip sapnas, po kurio ateina rytas protingesnis už vakarą.
Jonas Vaiškūnas:

Valstybės abejingumas 1000-mečio proga išties stebinantis. „Margiriui“ pastatyti reiktų 11,5 mln. Lt, o „Broliai veikė Europą“ – 17 mln. Lt. Abi kūrėjų grupės dalį pinigų susirastų patys, o iš valstybės prašytų atitinkamai 7 mln. ir 12 mln. litų. Net ir tokių pinigų istoriniam, o juo labiau jubiliejiniam filmui, kaip kokios adatos iki šiol negalima rasti visos valstybės biudžeto šieno kupetoje. Tuo tarpu, pvz. artojų varžyboms, dešimtys milijonų lengvai randami ant Žemės ūkio ministerijos stalo, anti-meninio avangardo fluxus‘ų įsigijimui jų entuziastingai atrandama Vilniaus savivaldybės ižde, o statyti numatomam abejotinos vertės Gugenhaimo-Ermitažo monstrui jau projektuojami šimtai milijonų... Tai vaizdžiai atskleidžia mūsų valdžios pasirinkimus ir prioritetus.

Kokios paskutinės naujienos istorinio filmo byloje? Kaip paaiškino Kultūros ministro atstovė spaudai L. Slepkovaitė, vykdydama kovo 4 d. Vyriausybės pavedimą, Kultūros ministerija paruošė teikimą dėl istorinio kino filmo sukūrimo ir pagaminimo finansavimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginio planavimo komitetui. Šiuo metų šis teikimas yra išsiųstas derinti su Finansų bei Krašto apsaugos ministerijomis.

„Kai derinimas bus baigtas (o derinimo trukmė priklauso jau nuo Finansų bei Krašto apsaugos ministerijų), teikimas bus pateiktas Vyriausybei. O jo svarstymo terminas priklausys jau nuo to, kada Vyriausybė įtrauks šį klausimą į savo darbotvarkę /.../. Teikime akcentuojami du dalykai: 1) reikia išrinkti iš dviejų laimėjusių konkursą filmų vieną; ir 2) reikia skirti tam filmui finansavimą – iš Vyriausybės rezervo ar kitų šaltinių, arba numatant projekto finansavimą, planuojant 2009 ir 2010 m. biudžetus. Kol kas Kultūros ministerija galėtų skirti projekto įgyvendinimui 0,5 mln. vietoje reikalingų 6-12 mln.“ – teigė L. Slepkovaitė.

Kol istorinio filmo šešėlis vis tebeklaidžioja mūsų Respublikos ministerijų kabinetų stalčiuose, baugindamas mūsų valstybininkus, jam sukurti reikiamų lėšų dydžiu, bei sukdamas galvas hamletišku klausimu, kuriam iš 2-jų projektų būti, o kuriam – ne, režisierius ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis su savo kūrybine grupe bando įrodyti, kad mūsų istoriją kino kalba galima prakalbinti ir be valdiškų milijonų.

Šių metų „Kino pavasariui“ jis pristato antrąjį, savo vaidybinį filmą „Kai aš buvau partizanas“ (balandžio 17 d. 17.30 val. Coca Cola Plaza, 12 salė). Šis pilnametražis filmas, pasak režisieriaus, tai eksperimentas ir reakcija į Kultūros ministerijoje iškeltą, bet niekaip nepajudinamą iš mirties taško istorinio filmo idėją. „Norėjome parodyti, kad kol biurokratiniuose ministerijų užkaboriuose klimpsta Lietuvos istorinio filmo projektai, galima ir šį bei tą padaryti, net negavus reikiamo finansavimo, jei yra sutarimas ir pasišventimas. Būtent tokią pasišventėlių kūrybinę grupę man ir pavyko suburti“ – sakė V. V. Landsbergis.

Tik 200 tūkstančių litų sąmata ir filmo kūrėjų patriotizmu paremtame filme bandoma prikelti dar neseną skaudžią mūsų praeitį – partizaninį karą. Į šį didvyriškos ir tragiškos kovos laikmetį bandoma pažvelgti netikėtu psichoanalitiniu žvilgsniu. Pagrindinį filmo herojų – teatro Aktorių (G. Storpirštis), vaidinantį spektaklyje partizanų vadą, vaidinimo metu netikėtai apninka vizijos, nukeliančios jį į praeitį. Aktorius staiga pasijaučia esąs nedideliu berniuku, papuolusiu į tragiškų pokario įvykių sūkurį. Priepuoliai kartojasi ir Teatro grimerė (R. Staliliūnaitė), susirūpinusi aktoriaus sveikata, įkalba jį kreiptis pagalbos pas Senį (A. Masiulis). Nuvykęs į seną malūną, Aktorius susitinka ne tik su Seniu, bet ir su savo paties praeitimi...

Pagrindinę žinią ir jausmą, kuriuos režisierius ir scenarijaus autorius V. V. Landsbergis nori šiuo filmu perteikti žiūrovui, glaustai išreiškia filmo obalsiu pasirinkti žymaus šveicarų psichoanalitiko K.G. Jungo žodžiai iš jo apmąstymų apie mūsų trumpo žmogiškojo gyvenimo prasmę, mirties ir amžinybės akivaizdoje: „Galiu įsivaizduoti, kad galbūt jau gyvenau ankstesniuose amžiuose, ir ten susidūriau su klausimais, kurių tada dar negalėjau išspręsti. Todėl turėjau gimti ir vėl, nes buvau neįvykdęs man pavestos užduoties“ („Atsiminimai, sapnai, apmąstymai“).

Filmas mums primena, kad prieš tai gyvenusiųjų žmonių mintys ir poelgiai tebedaro įtaką ir lemia mūsų dabartinį gyvenimą. Norėdami ką nors iš esmės pakeisti dabartyje, mes ne tik turime suvokti praeities klaidas, bet ir privalome jas ištaisyti. To nepadarę, negalime tikėtis nugalėti mus nūdien kamuojančių sunkumų. Bet argi galima ištaisyti praeityje gyvenusiųjų pirmtakų klaidas?

Įsiskaičius į K.G. Jungo įžvalgas, atrodo, kad tai netgi mūsų būties šiame pasaulyje tikslas. Mes ateiname į šį pasaulį, kad pratęstumėme mūsų pirmtakų darbus. Kartais mums net atrodo, kad jau kartą gyvenome ir dabar gimėme dar kartą, kad pabaigtumėme tai, ko nebaigėme... Mūsų gyvenimas ir ieškojimų pastangos reikalingos protėvių vėlėms. Jos stovi tiesiog už mūsų nugarų, stebi mūsų veiksmus ir kreipia mus eiti pirmyn jų tiesti pradėtu keliu. Kažkuri mūsų asmenybės dalis, pasak Jungo, gyvena beribiame laike ir erdvėje, kur nėra „čia“ ir „ten“, „anksčiau“ ir „vėliau“. Ir čia mes susitinkame akis į akį su savo praeitimi ir ateitimi.

Istorija kartojasi ir istorinio kino kūrybos bare valstybinės pajėgos vis dar kapituliuoja. Tiktai pavienių pasišventėlių partizaniškos pastangos leidžia rusenti dar ir čia kūrybiniai ugniai. Tai partizaninis kinas. Ir kurti jį vis dar tenka partizaniškai. Jį galima kritikuoti kaip ir partizaninį karą, bet jeigu jo nebūtų – mes visi būtumėm pralaimėję.

Istorinis kinas - mums gyvybiškai reikalingas. Būtinas kaip bendruomeninis tautos psichoanalizės seansas. Kaip sapnas, po kurio ateina rytas protingesnis už vakarą. Kaip Didysis pasakojimas ir prisiminimas, galintis suteikti mūsų trumpiems gyvenimams amžinybės matmenį ir judėjimo kryptį, paveikus suvienyti, jungdamas istorinėm gijom, išsisklaidančią tautą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

E. Lucasas. Kodėl Putiną baugina 1917-ieji (70)

Putinizmas verpiamas iš trijų skirtingų spalvų gijų: raudonos, baltos ir rudos. Jis šlovina Sovietų Sąjungos pasiekimus („raudona“), ypač triumfą prieš Hitlerį per Antrąjį pasaulinį karą. Jis garbina carų imperiją („balta“); Rusijos Ortodoksų Bažnyčia kanonizavo nužudytuosius Romanovus.

K. Girnius. Negana rūpintis savais emigrantais (45)

Trečiadienį Didžioji Britanija oficialiai inicijuos Europos sąjungos (ES) sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradės dvejus metus truksiančias derybas dėl pasitraukimo iš ES. Paprastai skyrybos yra nemalonus procesas, ar skirtųsi vyras ir žmona, ar institucijos.

I. Makaraitytė. Nepirkai bilieto – remi G. Kėvišą, arba šalin rankas nuo V. Adamkaus (394)

„Noriu pranešti, kad, vadovavęs Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui penkiolika metų, esu apsisprendęs ir toliau eiti šias pareigas“, – teigė G. Kėvišas. Jo pozicija publikuota dienraštyje „Lietuvos rytas“. Užsakomajame rašinyje.

B. Brunalas. J. Basanavičiaus apsireiškimas: ar statysime patriarchui Lurdą? (30)

Makabriška Jono Basanavičiaus paminklo vizijų istorija – tai mūsų patriarcho apsireiškimas. Jonas Basanavičius, jei tikėsime reinkarnacijos ar dvasių pasaulio tikrumu, sugrįžo ir subtilia forma, nedaugiažodžiaudamas mostelėjo pirštu į mūsų intelektinės sveikatos ir potencijos sutrikimus. Tautos vienytojo pasirodymas estetiškai keistomis formomis apnuogino tiesą – valstybės mastu kultūros gyvybingumas sustojo ir ėmė ristis į antrąją gyvavimo pusę.

A. Užkalnis. Nenormalios bobos eina į kovą, arba klausimas, kurio niekas neuždavė M. Dargužaitei (281)

"Normalios bobos eina out" - švelniai chuliganiškas pavadinimas, kurį kino peržiūrų programai, renkančiai labdaros lėšas, davė sumanytojos prieš porą metų.