Galime pralaimėti rungtynes pranašesniam geriau susitelkusiam už mus varžovui, bet negalime pralaimėti Krepšinio čempionato. Lietuvos svečiai atvykę į Lietuvą turi atrasti Lietuvos dvasią, o ne mažojo Paryžiaus, mini Maskvos ar kokio stilizuoto Briuselio...
Tad svarbu, kaip ir kuo pasitiksime svečius. Kaip pristatysime Lietuvą? Pataikavimu tarptautiniams skoniams, prisiderinimu prie tariamų vakarietiškų standartų?.. O gal kuo nors savu, lengvai atpažįstamu ir įsimintinu? Kokią Lietuvą rugsėjyje pamatys Europa, tą ji ir išsiveš su savimi.
Jei žaisti tai žaisti. Kuomet krepšininkai žais aikštelėje – žiūrovai težaidžia tribūnose. Ir tebūnie abu žaidimai rimtai nukreipti į vieną tą patį siekį – pergalę. Taip ryžtas siekti pergalės krepšinio aikštelėje taps magiška gija sujungtas su pergalės trokštančių kaukininkų apeiginiais veiksmais ir kauksmais salės tribūnose...
Labai nudžiugau, kai „Unikalu LT“ grupę įkūrę menininkai - architektas Algis Kaušpėdas, skulptorius bei tapytojas Tadas Gutauskas - paprašė manęs kaip etnologo sukurti senųjų lietuviškų kaukių šiuolaikinio pritaikymo filosofiją krepšinio sirgaliams. Bet ne tik kaip gražios išvaizdos suvenyrus, tačiau ir kaip funkcionalius savo paskirtį ir nūdienoje atliekančius paveikius simbolius bei amuletus. Tuomet pasakiau, kad nieko kurti nereikia, kad mūsų etninėje kultūroje kaukės iki šiol naudojamos pagal paskirtį. Tiesiog mes tos paskirties nesuvokiame dėl to, kad į iki šiol atliekamus senovinius ritualus žiūrime vien tik kaip į pramoginius žaidimus.
Geriausias to pavyzdys – Užgavėnių šventės persirengėliai. Apeigų metu žvėrių, senovinių mitinių būtybių ir įvairių žmogiškų profesijų atstovų kaukėmis apsirėdę ir susibūrę į bendrą procesiją, persirengėliai nugali ir sunaikina patį grėsmingiausią žmogaus ir viso kas gyva pasaulyje priešininką ir marintoją – mitinę Morę... Šioje apeigoje slypi anaiptol ne žiemos išvarymo prasmė, o bendruomenės gyvybinės galios ir valios telkties pastangos, siekiant pasipriešinti nuolat grasinančiam gyvenime įsitvirtinti chaosui ir destrukcijai. Mistinės kaukės čia simbolizuoja mūsų sąmoningas ir nesąmoningas galias, o Morė – mirtį.
Nors kaukės dabar mums daugiausia siejasi su teatru ir vaidinimu, bet juk ir pats teatras atsirado būtent iš senųjų religinių ritualų. Jei norime suvokti kaukės paskirties esmę turime į ją pažvelgti plačiau. Kaukė tai ne tik tolimos praeities reliktas, tai ir mūsų modernios kasdienybės reiškinys. Kiekvienas dėvime kaukę: menininko, verslininko, žurnalisto, politiko, policininko, daktaro, kunigo, mokesčių inspektoriaus... Žymusis psichoanalitikas Karlas Gustavas Jungas būtent kauke – persona (lot. persona – aktoriaus kaukė) pavadino vieną iš kolektyvinių mūsų psichikos archetipų, išreiškiantį žmogaus galimybę veikti bendruomenėje ir prisitaikyti prie jos keliamų reikalavimų.
Plačiąja prasme kaukė yra tai kas mums padeda sutelkti žmogiškosios psichikos jėgas, jas sėkmingai nukreipti į tikslingą veiklą. Su kauke mes žinome kas mes esame, ką ir kaip turime daryti tam tikrose situacijose. Kaukė įgalina mūsų savivoką, suteikia mums tapatybę, mes tampame šio gyvenimo spektaklio konkrečiomis personomis ir personažais.
Tačiau po visomis mūsų žmogiškų vaidmenų kaukėmis neabejotinai slypi daug senesnė mūsų gamtinę tapatybę išreiškianti gyvūno kaukė. Kultūros tyrinėtojai neabejoja, kad seniausios apeiginės kaukės – yra būtent gyvūnų kaukės. Gyvūnai mūsų protėviams buvo žmogaus jėgas pranokstančių galių įvaizdžiai. Žmogus, siekdamas išgyventi, anuomet turėjo norom nenorom prilygti gyvūnams savo jėga, savo vikrumu ir gudrumu.
Neveltui svetimtaučiai pažymėjo, kad baltai mokėdavo virsti vilkais – sužvėrėti. Būtent taip užvaldytas pakitusios sąmonės būsenos atrodo karys, kuomet jis įgyja savybių nebūdingų ramiai kasdienei žmogaus sąmonei ir pereina į lygį, leidžiantį su laukiniu įniršiu pulti priešą, nebojant jokių kliūčių ir pavojų.
Sekant K.G.Jungu, galima pasakyti, kad kiekviename iš mūsų gyvena žvėris – tai mūsų instinktyvioji psichika. Šiaip jau ji nepavaldi mums ir priklauso tarpinei mūsų psichikos sričiai, tai sričiai, kur mūsų žmogiškasis Aš susitinka su tuo, kas jau yra už žmogiškumo ribos, kas mus jungia su laukine gamta. Tad žmogaus užduotis yra prijaukinti savo žvėriškuosius instinktus, priversti juos tarnauti sau, paklusti žmogaus valiai.
Atsiverskime pasakų knygą. Stebuklinės pasakos veikėjas už sumanų elgesį su gyvūnais iš kiekvieno jų gauna dovaną – žvėries plaukų, paukščio plunksnų, žuvies žvynų... taip įgydami galią pasiversti atitinkamu gyvūnu arba prisišaukti jį į pagalbą.
Religijotyrininkas Emilis Durkheimas (Émile Durkheim) apie Australijos čiabuvių toteminius gyvūnus rašė: „Žmogus turi kažką gimininga gyvūno prigimčiai... Dvi būtybės netgi taip giminingos, kad tam tikromis aplinkybėmis, ypač kilus pavojui, žmogus esą galįs įgauti to gyvūno pavidalą. ...Sakoma, kad gyvūnas žmogaus draugas. O kadangi dažnai tikima gyvūną turint stebuklingų galių, jis jas perduoda savo žmogiškajam bendrui. Šisai tiki esąs atsparus kulkoms, strėlėms, bet kokiems smūgiams. Žmogus taip pasitiki savo globėjo galia, kad net nepaiso didžiausių pavojų ir ramiai, be baimės atlieka stulbinamus žygdarbius: tikėjimas suteikia jam drąsos ir jėgų.“
Žinoma, meninė kaukė tėra tik mūsų giluminių vidinių psichikos galių vaizdinis simbolis. O būtent senieji simboliai ir yra skirti įvardinti neapčiuopiamas mūsų psichikos galias, kad galima būtų jas pasitelkti ir suvaldyti, nukreipiant reikiama kryptimi, užsibrėžtam tikslui pasiekti.
Kūrybos procesas, kiek jį iš viso mes galime suvokti ir atsekti – remiasi amžinųjų bendražmogiškų simbolių, snaudžiančių mūsų nesąmoningoje psichikoje atgaivinimu, jų išplėtojimu ir įkūnijimu išbaigtame meniniame pavidale. Kuomet juos įliejame į kasdienį savo gyvenimą vėliau ar anksčiau atrandame, kad šis pagražėjo ir pagerėjo, nes nežinia iš kur atsiradusios papildomos galios suteikė mums naujos energijos ir motyvacijos gyventi, kurti ir nugalėti kliūtis.
Sunkiausiais gyvenimo momentais mes negalime pasikliauti vien įprastiniais kasdieniais gebėjimais ir kasdienėmis dozuotomis ir protingai paskirstytomis jėgomis bei galiomis. Mums reikia Dieviškosios pagalbos. Tad prašykime jos iš savų, o ne iš svetimų Dievų ir Didvyrių.
K.G. Jungas sako: „Kas kalba protėvių provaizdžių kalba, tas kalba tūkstančiu balsų, suvaldo ir nugali, ir tuo pat metu išaukština, tai ką apibudina; atsitiktinumą ir laikinumą paverčia amžinai tvaria vertybe, asmeninį likimą, paverčia žmonijos likimu, o tuo pačiu išlaisvina mumyse tas pagalbines jėgas, kurios visuomet įgalino žmogiškumą išsivaduoti iš bet kokio pavojaus ir iškęsti net ilgiausią naktį... Tame slypi meno paveikumas.“
Jei krepšinis mums išties religija, tai ir pasitelkime pačius seniausius pačius galingiausius mūsų protėvių religinius vaizdinius – savus žvėris ir savas mitines būtybes, įkūnytas naujam gyvenimui ir naujoms pergalėms pažadinti skirtose lietuviškose apeiginėse kaukėse. Tikėkimės, kad šie simboliai ilgą laiką sudėtingomis gyvenimo akimirkomis įkvėpę ir padėję mūsų protėviams, dabar iškelti iš senų mūsų tautos paveldo aruodų, įkvėps visus mus aukščiausio lygio krepšinio kovoms. Kovoms, kuriose meistriškumo ir profesionalumo nestinga nė vienai komandai.