J.Vaiškūnas. Lėks galvos ar užpakaliai?

Tragiški įvykiai Kaune kuriam laikui vėl tingiai pramerkė žvairas teisingumo sargų akis Kaune ir Vilniuje. O širdys jų neplaka. Kiek dar reiks aukų jų neveiklumui pateisinti? Prokurorai ištyrė patys save. Apie tą, kas virš jų, seniai pasakyta – neminėti vardo be reikalo, nes su Juo dar teks turėti reikalų. Ilgokai ieškojęs, rąstų Generalinis prokuroras nerado – tik šapelius. Dabar tai lėks liaudžiai pažadėtosios galvos.

Gal ir lėktų, bet gi prancūziškos giljotinos laikai senokai praėję. O žinote kas dabar vadinama „galvų lėkimu“? Užpakalių persodinimo operacija.

Liaudžiai pranešama – nuimsime galvas. Sukuriama komisija savai veiklai tirti. Atliekamas tyrimas. Pageidautina ilgas. Taip solidžiau. Randamas atpirkimo ožys (gali būti ir ožka). Apskelbiama – tyrimas buvo sėkmingas – lėks ožiui (ožkai) galva. Ir lekia – į kokio patarėjo, padėjėjo ar kitokio eksperto kėdę valdiškoje gūžtoje, kartais net kokioje ambasadoje, konsulate ar kitokioje „tremtyje“. Ir matai, kad tai ne galva, o užpakalis nuo vienos šiltos kėdės į kitą kėdę persėdo. Dabar ne viduramžiai – „galvų lėkimo“ apeiga jau senokai pakeista „galvų persodinimo“ arba tiksliau užpakalių persodinimo operacija. Tiesiog „galva-užpakalis“ pakeliamas nuo vienos kėdės ir persodinama į kitą, kartais žemesnę, o kartais ir į aukštesnę kėdę. Ir kai tik turėsi reikalų su valdiškais namais, tave ir vėl pasitiks tos pačios ožkos galva kėdėje.

„Galvos lėkimas“ – toks gražus išsireiškimas, užsilikęs nuo senų gerų laikų, kai tikrai lėkdavo plaukuotos ir plikos marmūzės su iškištais liežuviais bei išsprogusiomis akimis, ir kraujas šliūkštelėdavo tikras... Ši išbandyta apsivalymo apeiga kadaise buvo skirta įsismarkavusių piktųjų dvasių numaldymui. Kartais pakakdavo vištos arba gaidžio galvos, kitą kartą tekdavo paaukoti ožį ar aviną arba ir žirgą tekdavo nugalvinti, bet atsitikdavo ir taip, kad be valdovo nukirsdinimo reikalai nepasitaisydavo. Nuo to laiko liaudis priprato prie galvų lėkimo ir to laukia.

Bet dabar „galvų nuėmimo“ stereotipu pridengiamas atsakomybės nebuvimas valdžios ir teisinėse institucijose. Vis dažniau išgirstame, kad vienas kitas valdininkas ar pareigūnas „griežtai nubaustas“ – jam nuimti atlyginimo priedai arba neskiriama premija. Griežtesnė bausmė – sekretorės spausdintuvu atspausdintas raštas su žodžiais „įspėjimas“, „papeikimas“, „griežtas papeikimas“ ar panašiais. Pati „žiauriausia“ bausmė – a t l e i d i m a s – tiesa, iš užimamų pareigų. Jei tai išties pakankamos ir labai griežtos bausmės už pareigų nevykdymą, sukeliant skaudžias, o Kauno įvykių atveju ir tragiškas pasekmes žmonių gyvenime, tai kuo kalta ir kodėl baudžiama kartu su korumpuotais ir savo pareigų neatlikusiais valdininkais beveik visa liaudis, negaunanti ne tik priedų, premijų, bet ir darbo...

Du nepriklausomybės dešimtmečiai rodo, kad žemiausi ir aukščiausi Lietuvos Respublikos valdininkai realią atsakomybę už pačių savo neveiklą numatančių įstatymų priimti nesiruošia, nenori ir niekada nepriims. Tokia padėtis anksčiau ar vėliau šalį atves į aštrios kovos prieš sistemą būseną. Liaudis vėl išeis į gatves. Kad tokie kraštutiniai veiksmai nesubręstų rytoj, būtina rasti išeitį jau dabar.

O kas ją turi rasti? Seimas? Bet jis neieško beveik 20 metų. Seimas teisėkūros ir valdžios institucijų parlamentinę priežiūrą vykdo tik priešokiais – tada, kai garsiau nuaidi šūviai ir krenta garsesnių žmonių lavonai... Teisus J.Jurgelis, sakydamas, kad jei už neprižiūrėjimą niekas neatsako, tai „tuo labiau neatsako už tai, ką daro ar ko nedaro neprižiūrimieji“. Tačiau tuomet, visai netikroviškai skamba paties J.Jurgelio siūlymas: „Būtų gerai, kad iš pluošto dabar Seime rodomų iniciatyvų bent viena būtų skirta ištirti tam, ko nepadaro (ir už tai neatsako) pats Seimas, jo komitetai, jo nariai, idant reikalai teisėtvarkoje iš esmės gerėtų. Ir kad po tokio tyrimo nutartų ką padaryti. Ir padarytų.“

Seimas tirtų savo paties neveiklumą? Gana jau prokurorų, tiriančių savo neveiklumą, policijos – savąjį, ministerijų, tikrinančių save... ir taip vis žemiau.

Kol dar prie Seimo nesibūriuoja riaušininkai, reikalingos politinės valios stoką galėtų atsverti Lietuvos Respublikos prezidentė. Ryžtingą valdymą dekretais panaudoti žadėjusi prezidentė dabar turėtų imtis iniciatyvos ir teikti Seimui įstatymų pataisas, suteikiančias tam pačiam Seimui postūmį, galimybę ir pareigą efektyviau vykdyti parlamentinę priežiūrą. Tuo pačiu, skubos tvarka turėtų būti pateikti politikų, aukščiausių valstybės pareigūnų ir tarnautojų asmeninę atsakomybę užtikrinančių įstatymų projektai, kur būtų numatytas taip pat ir griežtesnis baudžiamasis persekiojimas už aplaidžius veiksmus ir sprendimus tarnyboje.

Lietuviškas aukojimo ritualo pakaitalas (už galvas – užpakalis) – ne tik kad nepriimtinas. Jis jau pavojingas.

Todėl Ponia prezidente, dabar Jūsų laikas veikti.