J.Vaiškūnas. Kur dingo kario dvasia?

 (167)
Mūsų sakmės perspėja – artėja laikai, kai vienam gaidžiui papjauti gali prireikti net devynių vyrų... Ir ne kokiam gaidžiui mutantui, o paprastam lietuviškam kakariekūnui – kokių devynių specialistų, neskaitant buhalterio, direktoriaus ir vadybininko. Didvyrių ir milžinų laikai užtikrintai baigėsi. Įžengėme į nykštukų puotos ant milžinkapių fazę.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Kur dingo kario dvasia? Gal ji perėjo lenkams ar gudams sėkmingai ir sumaniai besisavinantiems herojinę Lietuvos istorijos galią? Vis dūsaujame, kad net herojinio epo, galėjusio ir tebegalinčio pakelti mūsų sielas nuo žemės, suburti ir įkvėpti žygiams, neturime. Tuo tarpu, Lukašenkos politekonominio režimo užgrūdinti gudai geba savo dvasią kelti romantiniais istoriniais filmais apie tautą sunkiomis kovų akimirkomis pagalbos sulaukiančią iš pelkėse užsilikusių Krivio įkvėptų, pagonių pajėgų, sugeba ir lietuvišką herojinį epą išsiversti iš lenkiškai surašytų senovinių odžių. Neremiant, bet ir visaip kliudant valstybei, jauni žmonės su bendraminčiais verslininkais iš savo santaupų Gudijoje atstatinėja lietuviškas pilis...

Pasižvalgęs aplink G. Beresnevičiaus žvilgsniu, vis dar atrandi užsimaskavusių karių. Jie kiekvieną akimirką pasiruošę atiduoti savo gyvybę, vieni – pilstukui, kiti – kilpai ant kaklo, treti – Lietuvos keliuose, ketvirti emigrantų klajonėse... Jei taip, tai mūsų pulkai išsklaidyti kariauja pavieniui kiekvienas su savo baubu.

Kovoti įpratusiems didžiausias išbandymas – ne priespauda ir karas, o laisvė ir taika, užgriūnanti po to. Panašiai iš kalėjimo ištrūkęs pražūva ne vienas kalinys, ilgus metus grūmęsis už išlikimą ir savo laisvę. Laisvė, pasirodo, ne tokia kokios tikėtasi, nesaugi ir daug pavojingesnė už mūšio lauką, o pasaulis svetimas ir pasikeitęs.

Panaikinus šauktinių kariuomenę kario dvasios likučiai pasmerkti išsisklaidyti visai. Prisiveis dar didesni tuntai garbingo amžiaus jaunuolių, taip ir netapusių vyrais.
Jonas Vaiškūnas:

Dabar iš pogrindžių išnyrantys pavieniai kariai nedelsiant verčiami Donkichotais. Jų buvo ir rusų okupacijos metais, yra ir dabar. Tai tie, kuriems dar svarbus ne vien savas asmeninis gerbūvis, o tautos – tai yra mūsų visų teisės ir laisvės. Kurių daug kas nė nepasigenda. Vos galą su galu suduriančiai didžiajai visuomenės daliai, pagaliau, ne tai rūpi. Kiti jaučiasi laisvi prie visų valdžių. „Kas čia okupuotas? Aš okupuotas?“ – klausė 1988-aisiais akademikas Vilkas Mokslų akademijos salėje susirinkusių būsimo Sąjūdžio kūrėjų ir pats atsakė – „aš tai nesijaučiu okupuotas...“

Lietuvos Respublikos valdžios postuose daug nesijautusių okupuotais. Nesijautė okupuoti tada, nesijaučia okupuoti dabar, nesijaustų okupuoti ir jei vėl mus kas okupuotų. Jie labai gabūs – imlūs naujovėms – naujai kalbai, ideologijai, uniformai... Tokiems kario dvasia nerūpi. Nepraradusieji kario dvasios jiems tik kliūtis išsvajotam tikslui pasiekti.

Kovo 13d. Seimas paskelbė atsisakąs Lietuvos šauktinių kariuomenės. Karinė prievolė Tėvynei nereikalinga. Dabar kariaus etatiniai darbuotojai ir savanoriai. Gal ir gerai? Juk pusbrolių ir švogerių šalyje nuo kario garbės ir taip sėkmingai gelbėjamasi kyšiais ir fizinio ar bent protinio neįgalumo pažymėjimais... Rusų okupacinė kariuomenė surinkdavo visus „v dobrovolnom-prinuditelnom poriadke“ („savanoriškai-priverstiniu būdu“). Ir sovietinės liaudies patarlė „nebuvęs armijoje – nebūsi vyru“ ir tautinė skanduotė „nepabuvęs kareivėliu nebus geras artojėlis“ dabar skamba kaip tolimų herojinių laikų atbalsis, primenantis, kad neapsipjaustančiųjų tautoje – vienintelė iniciacija jaunuolį darantį vyru anuomet buvo armija.

Panaikinus šauktinių kariuomenę kario dvasios likučiai pasmerkti išsisklaidyti visai. Prisiveis dar didesni tuntai garbingo amžiaus jaunuolių, taip ir netapusių vyrais… O tokius lengva valdyti, – duok devyniems vieną gaidį, ir turės smagaus darbo ilgam…

Niekada nesijaučiantiems okupuotais saugiau be kariuomenės. Karių ir dvikovų laikais niekšai nebuvo saugūs. Bet kurią akimirką galėjo sulaukti atsakomybės už žeminantį veiksmą ar žodžio nesilaikymą. Pūti į akis miglą, užmiršęs priešrinkimines priesaikas ir pažadus, tyčiojiesi iš žmonių ar apsimeti kvaileliu – rizikuoji papulti ant kario. Jis nerašo skundų ir pareiškimų į tavo paties įkurtus garbės ir etikos komitetus ar teismus, nepuola įrodinėti, jog nėra „durnių laivo“ keleivis, – išsitraukia kardą ir vienu kirčiu nuo pečių nušnioja galvą... Neteisėta? Tikrai. Bet drausmina nejuokais...

Dabar suprantu kodėl uošvis po beviltiškų politinių problemų aptarimo vis šiurpina savo išvada: „Reiktų kokią bombikę ant Seimo numesti ir viskas būtų tvarkoje“. „Bet gi kiti ateitų ir vėl tą patį darytų“, – abejoju. „Na ne – sako – gal susimąstytų, bijotų...“ Tokius beviltiškumo žodžius teko girdėti ne iš vieno visą amžių gyvulius ir rupią žemdirbio duoną auginusio lietuvio, sąžiningu darbu ir prakaitu išlaikiusio save, savo vaikus, savo tautą. Šie žmonės neturi kitos išeities tik ilgėtis tvirtos kario rankos ir garbingo žodžio. Jie nuoširdžiai trokšta legendinės Tado Blindos teisybės.

Kario dvasią palaiko tautos istorija. Istoriją rašo nugalėtojai. Taip jie įduoda mums galių gijas ir ugdo naujus nugalėtojus. Mūsų kariai ne kartą įrodė, kad moka gintis ir pulti, moka nugalėti, bet mūsų lietuviškoji kario dvasia kažkur išsisklaidė. Rašome, kalbame ir elgiamės taip, tartum jau iš anksto būtume pralaimėję. Gal taip yra todėl, kad mūsų istoriją ilgą laiką už mus rašė kiti?

Sau ir savo vaikams pasakokime savąją istorijos versiją. Taip pabudinsime savyje snūduriuojantį kario dvasios šešėlį ir atgausime savigarbą. Tada sugrįš gebėjimas kalbėti ir elgtis taip kaip naudinga mums, o ne kokiam vyresniam ir galingesniam mūsų kaimynui ar ponui.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

I. Makaraitytė. Sauliaus Skvernelio Pakso manevras? (287)

Kuo viskas baigsis? Tai yra klausimas, kuris tiesiog tvyro ore. Nes nesibaigti tiesiog negali.

P. Baršauskas. Ne akademikų norai, o kokybiniai kriterijai turi sudėlioti, kam su kuo jungtis (182)

Kaip klostosi aukštojo mokslo pertvarka? Išgirdęs tokį klausimą atsakau, kad džiaugiuosi ryžtu padaryti tai, ko nedarėme per visus 27 atkurtos nepriklausomybės metus. Tačiau ar džiaugiuosi pačiu pertvarkos procesu – tikrai ne.

A. Užkalnis. Aš irgi truputį rasistas (429)

Žinote, kas yra negražiau už žodžius, pasakytus apie juodaodžių žaidėjų normavimą lietuviškoje krepšinio komandoje? Na, šiaip jau, daug kas yra negražiau, bet man šiuo atveju tylų žiaugčiojimą kelia teisuoliškumo varžybos, kas greičiau ir išmaniau pasmerks negerai pašnekėjusį buvusį krepšinio klubo prezidentą.

L. Andriulis. Iš R. Šimašiaus noriu tik vieno dalyko (183)

Skaičiuoju čia vieną dieną tuos graudžius Remigijaus Šimašiaus viščiukus, ir siutas ima – viščiukai jau dvimečiai, bet vienas šlubas, kitas be sparno, trečias išvis ne Šimašiaus, du ančiukai ir paršas, ir visi bėga į skirtingas puses, nein skaičiuot.

N. Vasiliauskaitė. Apie „satyrines diskusijas“ (61)

Mažai yra žanrų, kraupumu prilygstančių „O dabar išjuokime x, nes mes sakome, kad x YRA juokinga, o jei tu nesijuoksi – būsi, che ce, irgi kaip x, ir tada mes (MES!) tave užjuoksime!“