Diskusiją rengia Lietuvos kultūros politikos institutas (LKPI) ir Mokslininkų rūmai. Organizatoriai tikisi, kad diskusijoje dalyvaus ne tik pakviestieji 11 kultūros ir meno atstovų, bet ir Seimo nariai, kultūros ministerijos darbuotojai, Vilniaus savivaldybės kultūros specialistai, nacionalinių ir kitų kultūros įstaigų vadovai.
Prie kvietimo į renginį pridėtame rašte vienas iš renginio sumanytojų Lietuvos kultūros politikos instituto vadovas Antanas Staponkus apie būsimos diskusijos temą rašo:
„...tema yra ypač aktuali dabar, kai LR Seimas, LR Vyriausybė, LR kultūros ministerija imasi kai kurių kultūros institucijų pertvarkymo, jungimo, naikinimo... /.../ Kai kurias valstybines institucijas ir net visuomenines kultūros organizacijas reikia ne tik pertvarkyti, bet ir naikinti, nes jos jau yra atlikusios savo paskirtį.
Reikėtų kurti ir naujas, šiandien kultūrai stimuliuoti reikalingas kultūros institucijas ir organizacijas. /.../ Diskusijos dalyviai, reikia manyti, ne tik rekomenduos pertvarkyti ar naikinti kai kurias kultūros institucijas, bet ir siūlys įsteigti būtinų kultūros ugdymui naujų institucijų ar organizacijų. Tarsimės ir dėl Lietuvos nacionalinės kultūros tarybos įkūrimo“.
Įdomu kam skirta numatytoji diskusija, jeigu jos pagrindinis organizatorius A.Staponkus jau pernai oficialiai įteikė Seimui tvirtą ir nediskutuotiną savo vadovaujamo LKPI nuomonę pagrindiniais diskusijos klausimais?
2010 12 02 d. Seimo Kultūros švietimo ir mokslo komitetui adresuotame rašte, pavadintame „Pasiūlymai dėl Lietuvos Respublikos Valstybinės kultūros paveldo komisijos ir Etninės kultūros globos tarybos veiklos nutraukimo“ – atsakymai į svarbiausius diskusijos klausimus suformuluoti taip (cituoju pagal šio rašto kopiją):
1. Nutraukti Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos ir Etninės kultūros globos tarybos veiklą, nes šios institucijos atliko joms priskirtas funkcijas arba šias funkcijas perėmė ir jau vykdo kitos valstybinės institucijos ir visuomeninės organizacijos;
2. Per dvidešimt nepriklausomos valstybės metų sukurti tiek kultūros paveldo apsaugos ir tinkamo jo naudojimo, tiek etninės kultūros globos juridiniai pamatai, įsteigtos, sustiprėjo, įgijo patyrimo daugelis tų sričių valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų. Todėl vis labiau krinta į akis tai, kad tiek Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija, tiek Etninės kultūros globos taryba nebeturi neužimtų aktualios veiklos barų, dubliuoja kitų institucijų ir organizacijų veiklą, tiksliau pasakius, imituoja atliekančios svarbią kultūrinę paskirtį.
Vadinasi, šios dienos diskusija turėtų būti gerokai palengvinta – belieka tik bendru sutarimu pritarti LKPI vadovo nuomonei, kuriam, atrodo, pavyko pranokti net sovietinės LKP (Lietuvos komunistų partijos) nutarimų priėmimo principą – „mes pasitarėme ir aš nutariau“, dabar tai turėtų skambėti „aš nutariau – dabar galime padiskutuoti“.
Pirma, dėl Valstybinės kultūros paveldo komisijos (VKPK). Čia remiamasi griežtomis valstybės kontrolės išvadomis, išvardinami darbai, kurių, pasak LKPI direktoriaus, nepadarė Kultūros paveldo komisija. Tačiau išvardinti neatlikti darbai ir minimi trūkumai priklauso Kultūros ministerijos arba jai pavaldaus Kultūros paveldo departamento (KPD) kompetencijai, o ne Kultūros paveldo komisijai. Kaip antai (A.Staponkaus cituojami Audito teiginiai):
Kultūros ministerija iki šiol nėra parengusi nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo strategijos, kurioje būtų tiksliai apibrėžta, kokius objektus, kodėl ir kaip valstybė turi saugoti, kokiais kriterijais (prioritetais) remiantis skelbti objektus valstybės saugomais. /.../ Be to, Kultūros ministerija vykdo ne visus teisės aktuose nustatytus įpareigojimus kultūros paveldo išsaugojimo srityje, pavyzdžiui, nekontroliuoja, kaip veikia jai pavaldi įstaiga – Kultūros paveldo departamentas. /.../ Audito metu taip pat nustatyta, kad Kultūros vertybių registras nėra tikslus ir informatyvus, todėl neįmanoma gauti tikslios ir išsamios informacijos apie nekilnojamqsias kultūros vertybes, neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek ir kokių nekilnojamujų kultūros vertybių yra šalyje. /.../ ir tt.
Bet tai nesudaro jokių sunkumų A.Staponkui apkaltinti neveiklumu ne Kultūros ministeriją, o – VKPK ir, remiantis tuo, siūlyti nutraukti jos veiklą...
Nors cituojant Valstybės audito išvadas neišeina nepaminėti ir to, kad „už valstybės kultūros formavimą ir įgyvendinimą pirmiausia yra atsakinga Kultūros ministerija. Šios ministerijos veiklos reglamente yra numatytos ir tos funkcijos, kurias turėtų vykdyti Valstybinė kultūros paveldo komisija“, tačiau nė mažiausio priekaišto dėl minėtų darbų nevykdymo ministerijai Staponkaus instituto rašte nepareiškiama, bet prieinama vienareikšmė išvada:
Taigi galime padaryti pirmą išvadą: nutraukus Valstybinės kultūros paveldo komisijos veiklą, jai pavestas funkcijas turi atlikti Kultūros ministerija, sustiprinusi ministerijos struktūroje esanti kultūros paveldo skyrių ir pareikalavusi jai priklausanti Kultūros paveldo departamentą iš esmės pagerinti darbą, koordinuodama miestų ir rajonų savivaldybių už kultūros paveldo apsaugą atsakingų padalinių veiklą.
Įdomu, kodėl Kultūros ministerija iki šiol nestiprino savo veiklos šiose srityse? Ar dėl to, kad jai trukdė ir tebetrukdo VKPK?
O dėstydamas argumentus dėl EKGT naikinimo būtinybės, jau ir visai nusišneka:
Prie panašių išvadų prieiname vertindami Etninės kultūros globos tarybos(EKGT), veiklos perspektyvą. Etnine kultūra rūpinasi, atlieka jos mokslinius tyrimus arba kitais būdais daugiau ar mažiau yra susijusios su etninės kultūros vertybių išsaugojimu, pažinimu, skleidimu daugelis valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų. Paminėkime keliolika iš šių institucijų ir organizacijų: /.../
Ir čia išvardinamos 27 bent kiek su etnine kultūra susijusios Lietuvos įstaigos, pradedant Kultūros ministerija ir baigiant Arklio muziejumi. Sarašo gale sakoma – jų yra ir daugiau. Ir daroma išvada (!):
Akivaizdu, kad EKGT yra nepajėgi įvertinti minėtų ir čia nepaminėtų mokslo ir kitų institucijų mokslinius etninės kultūros tyrimus, šių vertybių sklaidą ir negali atlikti tiesioginės savo, kaip patariamosios ir ekspertinės institucijos, funkcijos.
Antroji išvada – atlikti EKGT funkcijas, taip pat koordinuoti daugelio etninės kultūros tyrimo, etninės kultūros vertybių skleidimo institucijų ir organizacijų veiklą turėtų Kultūros ministerija.
Ir vėl prašyte prašosi klausimas – o kas Kultūros ministerijai trukdo koordinuoti savo pačios ir minėtų kultūros institucijų veiklą? Atsakymas aiškus – EGKT, nes ministerija „nori“ atlikti Etninės kultūros globos tarybos funkcijas...
Tai kokios tos ministerijos trokštamos EKGT funkcijos?
Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme (II.5.1.1 ir II. 5.2.1 punktuose) pasakyta:
Etninės kultūros globos taryba – Seimo ir Vyriausybės ekspertas ir patarėjas etninės kultūros valstybinės globos ir politikos klausimais.
Etninės kultūros globos taryba padeda formuoti ir įgyvendinti etninės kultūros politiką, prižiūrėti ir koordinuoti etninės kultūros valstybinę globą vykdančių institucijų veiklą, teikia išvadas bei pasiūlymus valstybės institucijoms etninės kultūros klausimais.
Į EKGT savo atstovus deleguoja ne tik valstybės institucijos, bet ir visuomeninės organizacijos, susijusios su etnokultūrinė veikla. Yra joje (tiesa, retai besilankantis) ir Kultūros ministerijos atstovas. Per EKGT ir jos visuomeninius teritorinius padalinius etnografiniuose regionuose savo nuomonę etninės kultūros politikos srityje reiškia visuomeninės organizacijos, todėl EKGT atlieka viešojo visuomenės intereso atstovavimo ir gynimo funkcija, o kaip Seimo patariamoji institucija – padeda vykdyti Kultūros ir kitų ministerijų parlamentinę priežiūrą.
Štai tai ir yra rakštis Kultūros ministerijos klerkų kolektyviniame kūne jau 20 metų. Todėl Kultūros ministerijos interesų balsu prabilęs A.Staponkaus LKPI be jokių užuolankų ir argumentų siūlo įgyvendinti seną kultūros biurokratų svajonę – panaikinti „svetimkūnį“.
O kultūros politikos formavime norinčiai dalyvauti visuomenei siūloma:
Visuomenė galėtų prisidėti prie etninės kultūros globos talkindama valstybinėms etninės kultūros institucijoms, dalyvaudama etnografiniuose kolektyvuose, Etninės kultūros draugijos veikloje.
Taigi, liaudis teužsiima liaudies menais: gieda, dainuoja, renka senienas, vaikšto į klubus ir nekiša savo trigrašio tarp Ministerijos ir Seimo girnų. Iš kurių jau seniai byra ne rupūs miltai, o VEKSŲ ir vekselių aukso dulkės...
Siūloma strategija aiški – naikinti nepriklausomas patariamąsias kultūros politikos institucijas, įsiterpiančias tarp Kultūros ministerijos Vyriausybės bei Seimo ir tokiu būdu stiprinti kultūros politikos vykdomosios (pinigų paskirstomosios grandies) – Kultūros ministerijos galią bei mažinti jos kontrolę. Kultūros ministerija pati pajėgi ne tik vykdyti ir formuoti, bet ir prižiūrėti, kaip formuojama ir vykdoma kultūros politika!
Vadinasi tvarka bus tik tada, kai viskas bus pavaldu Kultūros ministerijai, ir kai bus galima pirma priimti nuomonę, o paskui diskutuoti.
Nežinau, ar taip galvoja vis dar naujas Kultūros ministras, bet nekartą esu patyręs, kaip šia kryptimi veikia visus ministrus nugyvenanti ir pergyvenanti senoji Kultūros ministerijos klerkų gvardija, uoliai besirūpinanti „savikūniais“.
LKPI direktoriaus Staponkaus raštas Seimo Švietimo mokslo ir kultūros komitetui baigiamas taip:
Šiuo metu Lietuvoje yra nemaža kultūros organizacijų, fondų, kurie imituoja kultūros veiklą. Daugelis jų seniai įsteigti, jie yra gavę patalpas panaudos pagrindais, įvairiais būdais stengiasi gauti finansavimą tiesiog beverčiams projektams, eikvoja biudžeto, net ES lėšas, tačiau neduoda kultūrinę vertę turinčių rezultatų. Galbūt pasiūlyti joms nutraukti veiklą?
Kodėl gi ne? Tiktai laikantis moralinio imperatyvo, reikėtų pradėti nuo savęs. Pavyzdį galėtų parodyti LKPI administracijos vadovu steigimo metu išrinktas, bet ne karto neperrinktas Antanas Staponkus.