J.Vaiškūnas: Kas siekia nacionalinę pilietybę paversti butaforija?

 (206)
Rūpinamės lietuviška tapatybe, kuriame pilietinio ugdymo programas, svajojame apie pilietinę visuomenę… O galinga ranka viešojo gyvenimo užkulisiuose dėlioja kitą scenarijų, kuriame pilietybė prilyginama bepilietybei.
  • Kitų šalių piliečiams ir bepiliečiams – teisė valdyti
  • Kam reikalinga pilietybė?
  • Kaip laikosi latviai ir estai?
  • Kam Lietuvos pilietybė – kliūtis?

    Kitų šalių piliečiams ir bepiliečiams – teisė valdyti

    Prasidėjus pastariesiems savivaldybių rinkimams žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinia – pirmą kartą rinkimų istorijoje į vietos valdžią kandidatuoja ir ne Lietuvos piliečiai ! Pasirodo į savivaldybių tarybas pretenduoja 25 Lietuvos pilietybės neturintys kandidatai.

    Šiuos istorinius rinkimus dar 2002 m. surežisavo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) į vardinę A.Brazausko socialdemokratinę koaliciją subūrusi Lietuvos rusų sąjungą, Lietuvos socialdemokratų bei Naujosios demokratijos partijas ir į savo pusę patraukusi Liberalų ir centro sąjungos atstovus.

    Tuomet Seimas pakeitė Lietuvos Konstitucijos 119 straipsnį reglamentuojantį piliečių dalyvavimą vietos savivaldoje ir valdyme. Konstitucijoje greta žodžio piliečiai atsirado prierašas “ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai”.

    Dabar 119 Konstitucijos straipsnis formuluojamas taip: “Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai…”

    Konstitucijos keitimas vyko pagal patį geriausią komunistinių laikų scenarijų. 2002-01-25 prieš pirmąjį balsavimą apie 13 min. buvusios Aukščiausios Tarybos melžėjų ir šaltkalvių lygmenyje entuziastingai pakalbėjus Konstitucijos keitimo šalininkams – išdygo vienbalsis rankų miškas…

    Prieš antrą balsavimą (2002-06-20) parengta principinga V.Landsbergio kalba, tiksliai įvardinanti kas vyksta, kažkodėl taip ir liko ilsėtis jo švarko kišenėje ant popieriaus lapo: “Susprogo kairiųjų burbulai, neva kažkas Europoje iš mūsų to reikalauja, kad ir nepiliečiai galėtų balsuoti ir būti išrinkti. Europos Sąjunga visiškai to nereikalauja, tik po narystės – savo nariams. /…/ Su Europos Sąjungos integracija tas nepiliečių ėjimas į vietos valdžią nėra susijęs jokia privaloma, o juo labiau skubia tvarka, tik iš kairės žmonėms tokią miglą pūtė…” Deja, ši kalba nebuvo pasakyta, o konservatorių pastangos sustabdyti įsibėgėjusią balsavimo mašiną buvo nesėkmingos.

    Kam reikalinga pilietybė?

    Kuo iš esmės skiriasi Lietuvos pilietis nuo kitos šalies piliečio, arba žmogaus neturinčio jokios pilietybės? Tą skirtumą geriausia pabrėžia natūralizacijos arba kitais įstatymo numatytais atvejais, LR pilietybę priimančiojo sakomi priesaikos žodžiai: “Aš, (vardas, pavardė), tapdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų, ginti Lietuvos nepriklausomybę, saugoti valstybės teritorijos vientisumą. Pasižadu gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratinę valstybę.“ Ne-pilietis tokių įsipareigojimų Lietuvai neprisiima.

    Dabar vieni valdys su įsipareigojimais Valstybei kiti be jų. Niekas negarantuoja, kad po kiek laiko neatsibusime Lietuvoje, kurioje mūsų valdžia nebesupranta mūsų kalbos… Sakote – negali taip būti. Jau dabar taip yra. Štai Širvintų rajono Tarybos nare siekianti tapti M.B.Urbanovič nesugebėjo telefonu atsakyti į “Lietuvos Žinių” (LŽ) žurnalistės klausimus: "Suprasti suprantu, bet nerandu žodžių pasakyti...”

    Kita kandidatė Vilniaus mieste H.Dubinovič aiškino, kad nuo vaikystės Lietuvoje gyvendama mūsų šalies pilietybės nepriėmė – dėl daug laiko reikalaujančių formalumų. Na, o dabar, einant į Valdžią jai visai nė motais Lietuvos pilietybė: "Dabar gi jokio skirtumo, kai esame Europos Sąjungoje" – samprotauja kandidatė. Na o kandidatuojanti visaginietė O.Popova, 29 metus gyvenanti Lietuvoje, ne tik nemoka lietuviškai, bet dar yra ir atsisakiusi Lietuvos pilietybės, tad šiuo metu neturi jokios pilietybės...

    Kaip laikosi latviai ir estai?

    Keisdamas Lietuvos Konstituciją bei leisdamas ES piliečiams rinkti ir būti renkamiems į Savivaldybių tarybas, Seimas savo veiksmus oficialiai motyvavo ES Tarybos Direktyva 94/80/Eb, be kita ko nurodančia, kad ES pilietis turi teisę balsuoti ir teisę būti kandidatu savivaldybių rinkimuose bet kurioje ES valstybėje narėje, kurioje gyvena nebūdamas tos valstybės piliečiu. Tačiau, ES direktyvų priedanga, buvo leista balsuoti bei būti išrinktiems ir trečiųjų šalių piliečiams bei jokios pilietybės neturintiems asmenims.

    Priimant šiuos sprendimus nebuvo atsiklausta Lietuvos piliečių nuomonės. Tuomet Lietuva tik ruošėsi stoti į ES ir nebuvo būtinybės keisti Konstituciją. Bet, jei sprendimai dėl ES piliečių dar galėjo būti motyvuojami spekuliacijomis dėl ES direktyvų, tai ne-piliečių teisių prilyginimas piliečių teisėms, šiuo atveju, niekuo negalėjo būti pateisintas. Nei Latvija, nei Estija iki šiol nacionalinės arba ES pilietybės neturintiems asmenims neleidžia būti išrinktiems į vietos savivaldą.

    Nors latviai vieninteliai iš 3-jų Baltijos valstybių yra suteikę teisę ES piliečiams rinkti ir būti išrinktiems į visus tris valdžios lygmenis: tiek į Savivaldybių tarybas, tiek į Seimą, tiek į Europos parlamentą. Jie šios teisės neišplėtė trečiųjų šalių piliečiams bei be-piliečiams. Kartas nuo karto Latvijoje kairiųjų pažiūrų partijos savo priešrinkiminiuose vajuose iškelia šūkį dėl teisės vietos savivaldos rinkimuose nepiliečiams rinkti piliečius, tačiau tokie siūlymai nėra įgyvendinti.

    Latvijos Prezidentė Vaira Vīķe-Freiberga, sako, kad nors kai kuriose Europos šalyse tokia praktika egzistuoja, tačiau Latvijos politikos esmė yra “skatinti nepiliečius tapti piliečiais”. Prezidentė pabrėžia, kad “pilietybės sąvokos negalima paversti tuščia vieta. Jei bet kuris atvykėlis turės tas pačias teises, kaip ir pilietis, pilietybė praras prasmę. ”. Estai dar 1993 leido rinkimuose į vietos savivaldybes balsuoti kitų šalių piliečiams ir be-piliečiams, tačiau ne būti išrinktiems, bet tik rinkti – piliečius. Šiuo metu Estijoje jau pastebimi nacionalinės pilietybės nuvertėjimo požymiai. Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Paetas teigia, kad suinteresuotumas gauti Estijos pilietybę mažėja todėl, “kad praktiškai nėra skirtumo: turi Estijos piliečio pasą ar jo neturi. Teisės ir galimybės praktiškai visų vienodos".

    Naujųjų metų išvakarėse pilietybės neturintiems asmenims dingo dar viena paskata gauti pilietybę: jie jau gali keliauti po visą Europos Sąjungos teritoriją taip pat kaip ir piliečiai. “Tai yra šie žmonės turi vis mažiau praktinės motyvacijos gauti pilietybę, todėl mažėja žmonių, pasirengusių atlikti procedūras, būtinas pilietybei gauti", – teigia U.Paetas.

    Kam Lietuvos pilietybė – kliūtis?

    Sakysite – be reikalo laužome ietis, jau vėlu, Konstitucija pakeista – po mūšio kumščiais nesišvaistoma. Bet gi mūšio nė nebuvo. Tyliai pakeitė Konstituciją, ramiai išrinksime Savivaldybių tarybas… na o už metų kitų vėl – pakeis Konstituciją, patvarkys įstatymus ir… bepiliečiai – rinks ir bus išrinkti į LR Seimą, Europarlamentą… Konstitucijos 119-ojo straipsnio pakeitimas tėra tik pradžia užmojo prieš nacionalinę pilietybę ir pilietinę visuomenę.

    Štai, Europos Parlamento (EP) Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, priklausantis Sicilijos Komunistų atkūrimo partijai – G.Catania, 2005 m. balsavimui buvo pateikęs raportą dėl ES pilietybės. Jame itin daug dėmesio skirta tiek ES piliečių, tiek trečiųjų šalių asmenų teisėms Europos Sąjungoje.

    Siūlyta tiek ES piliečiams, tiek trečiųjų šalių piliečiams, kitaip tariant, imigrantams ir jų šeimų nariams, suteikti teisių, tapačių ES piliečių teisėms. G.Catania požiūriu, tokie sprendimai sustiprintų priklausomybės ES jausmą, “kuris yra būtinas siekiant sukurti tikrą Europos pilietybę”.

    Šį pranešimą ypač griežtai kritikavo Jungtinės Karalystės atstovai J.Allister ir T.Wise. J.Allister priminė, kad pilietybė yra būdinga nacionalinėms valstybėms, o ES pilietybės sąvoka yra nenatūrali, bet dirbtina ir pramanyta. Parlamentaras T.Wise, raportą apibudino kaip kvailinantį ir melagingą bandymą, siekiantį stiprinti tariamą ES pilietybę.

    “Pavyzdžiui, ES pilietybės negalima atsisakyti, nors aš jos nenoriu. Manęs niekas neatsiklausė primesdamas ją man“ – sakė T.Wise. Pasak jo, šis raportas – aiškus įrodymas desperatiško ketinimo pradėti federalizmo procesą Parlamente.

    Pilietybės teikiamų teisių perkėlimas be-pilietybės arba ne-pilietybės propaguotojams yra pavojingas socialinės ir politinės visuomenės pilietiškumo pagrindus išplaunantis ir naikinantis veiksmas. Šiuo veikimu siekiama susilpninti nacionalinių pilietybės institucijų generuojamas vertybes.

    Programa aiški – Valstybių Konstitucijų apibrėžtas nacionalinės pilietybės formas perlydyti į neapibrėžtas amorfines formas, iš kurių lengviau galima būtų nulipdyti kitą viršnacionalinę Eurosąjunginę pilietybę – bepilietybę.

    Nors Strasbūre vykusios plenarinės sesijos metu parlamentarams užteko išminties G.Catanio raportą atmesti, kas galėtų paneigti galimybę, kad šis scenarijus nebus realizuotas pačiu artimiausiu laiku, prisidengus eurointegracine logorėja ir motyvuojant Eurosąjunginės pilietybės stiprinimo misija. Iškėlę šūkį – Visų ES šalių bepiliečiai vienykitės prieš ES šalių nacionalines pilietybes – įvairiais vardais pasivadinę ES komunistai netruks rasti bendrą kalbą su už laisvą pasaulinio Kapitalo judėjimą atsakingomis jėgomis, kad sukurtų unitarinį Eurosojuzą su internacionaline pilietybe.

  • Parašykite savo nuomonę
    arba diskutuokite anonimiškai čia
    Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
    Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
     

    Pjūvis

    A. Tapinas. Atmintinė, kaip apsisaugoti nuo gėjų-kanibalų (472)

    Telšiams šiemet fatališkai nesiseka. Jeigu būčiau piktas, pasakyčiau, kad čia grįžta karmos smūgiai už Lietuvai pagimdytus politikus, bet piktas nesu ir nesakysiu.

    N. Vasiliauskaitė. LSDP nebeišgelbės niekas (177)

    Kieno lyderiu yra šiuolaikinės „normalios“ partijos lyderis? Kaip jis atsiranda? Kokiu pagrindu? Ką tiksliai reiškia, kad jis – lyderis? Gal, pvz., jis – intelektualinis ar moralinis autoritetas partijos nariams? Idėjų generatorius? Neprilygstamas argumentų meistras, puikus oratorius, debatų nugalėtojas? Nejuokaukime taip.

    V. Valentinavičius. Valstiečių revoliucija baigėsi neprasidėjusi (359)

    Aną savaitę valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai Seime Tomas Tomilinas ir Virginijus Sinkevičius dramatiškai pareiškė, jog jei nebus pasirašytas trišalis susitarimas, kad verslininkai savanoriškai padidintų darbuotojų atlyginimus penkiais procentais, LVŽS frakcija Seime nepritars reformuotam Darbo kodeksui.

    M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Apie Lietuvą, naująjį valstietišką ISIS padalinį (604)

    „Žmonės jau pavargo nuo vidinio santykių aiškinimosi, jie iš mūsų laukia rezultatų“, – sako pilkasis „Valstiečių ir žaliųjų“ kardinolas Povilas Urbšys. „Valstiečiai“ nieko kito nuo pat kadencijos pradžios neveikė, kaip tik atsitraukinėjo dėl keisčiausių savo pasiūlymų ir teikė dar keistesnius, o dabar gerai supranta, kad išnaudojo savo atsitraukinėjimų limitą ir atėjo metas įgyvendinti kokį nors konkretų savo pažadą nebeatsitraukiant.

    A. Kazlauskas. Trumpas pasikeitė? Baikit, nemanau (44)

    Po Donaldo Trumpo smūgio Basharui al-Assadui sėdint už Xi Jinpingo stalo bei drąsių manevrų, nesibijant Šiaurės Korėjos rūstybės, nemažai žurnalistų ir politologų sau ir kitiems ištarė: Trumpas pasikeitė! Bet ar tikrai?