J.Vaiškūnas. Filmas „Partizano žmona“ – gyvas istorijos vėjas

Įprasta istoriją vertinti istoriniais, socialiniais ir politiniais dėsniais, perteikti mokslinėmis monografijomis, o gyvais jausmais ir išgyvenimais pagristų tautos istorinių įvykių, pateiktų įtaigia kino-meno kalba, vis dar stokojame.

Mums trūksta gražiausių, tauriausių, žengti pirmyn įkvepiančių savosios istorijos vaizdų, savotiško herojinio epo, įprasminančio žmogaus būtį tautinėje bendrijoje, iškeliančio tautos vertybes, suteikiančio kasdienybei prasmę ir kryptį.

Būtent šių vertybių ir ieško partizaninei temai ištikimas kino bei teatro režisierius Vytautas V.Landsbergis su kino ir video studija „A Propos“ naujame filme „Partizano žmona“ (2011). Rodos taip neseniai – 2008 m. Lietuvos partizanų temai neabejingas režisierius pristatė savo vaidybinį filmą „Kai aš buvau partizanas“, o štai šiemet į didįjį ekraną išeina jausmingas V.V.Landsbergio meninės dokumentikos kūrinys – „Partizano žmona“ – nepaprastai lengvais štrichais ir kartu gelminės simbolikos klodais tiesiantis tiltą tarp mūsų širdžių ir abstrakčių memuaruose ir istorijos vadovėliuose pasimetusių datų ir įvykių....

Be didelių išteklių, būtinų istorinio kino projektams, sukurta meninė-dokumentinė apybraiža perteikia iškalbingą ir paties gyvenimo kino juostai tobulai surežisuotą simboliškumu ir monumentalumu išsiskiriančią kovotojo už Lietuvos laisvę Juozo Lukšos-Daumanto gyvenimo, kovos bei tyros meilės istoriją.

Gimęs 1921 m. Marijampolės apskrityje, Juodbūdžio kaime Juozas su savo 4 broliais išėjo partizanauti. Juozo brolis Jurgis žuvo priešų užkluptas tėvų sodyboje, nepakėlęs žiaurios netekties išprotėjęs mirė Juozo tėvas, Kazlų Rūdos miškuose krito Juozo brolis Stasys (Tautvydas), į priešų nelaisvę patekęs ir išgyvenęs tardymų ir lagerių pragarus gyvas liko tiktai brolis Antanas... Pats Juozas Lukša-Daumantas žuvo 1951 m. rugsėjo 4 d. Veiverių valsčiuje ties Pažėrų kaimu.

1947 m. pradžioje J.Lukšai-Daumantui buvo pavykę ištrūkti už geležinės uždangos ir pasiekti Vakarus – Švediją, Vakarų Vokietiją, Prancūziją. Daumantas laisvam pasauliui troško pranešti apie kovas sovietų pavergtoje Lietuvoje, gauti ginklų bei kitokios paramos mūšiams su Lietuvos okupantais... Pusketvirtų metų laisvame pasaulyje išgyvenęs Daumantas telkė jėgas ir žinias, kad galėtų vėl grįžti į Lietuvą ir tęsti kovą. Per tą laiką Daumantas išėjo prancūzų ir amerikiečių – žvalgų mokyklas ir parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, iš kurios Vakarai ir sužinojo apie tikrąją to meto padėtį Lietuvoje.

Tačiau naujasis filmas skirtas ne J.Lukšos-Daumanto gyvenimo ir kovos faktų pristatymui, kurių apstu dar 1995 m. ekranizuotoje V.V.Landsbergio dokumentinėje apybraižoje „Baladė apie Daumantą“. Šį kartą kūrėjas susitelkia ties meilės istorija tarp J.Lukšos-Daumanto ir jo gyvenimo draugės Nijolės Bražėnaitės. Tik filmo įvade pateikiamas žiupsnelis faktografijos:

„Dr. Nijolė Bražėnaitė-Paronetto 1941-1947 m. studijavo mediciną Paryžiuje ir Insbruke (Austrija), kur pasitraukė Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą. 1948 m. susipažino su partizanų vadu Juozu Lukša-Daumantu, atvykusiu iš Lietuvos su slapta misija. 1950 m. vasarą juodu susituokė. Mokydamasis Prancūzų ir JAV žvalgybų mokyklose J.Lukša turėjo slapstytis, dažnai keitė gyvenimo vietą. Vienintelė galimybė palaikyti ryšius su žmona J.Lukšai liko laiškai. Praėjus mėnesiui po vedybų J.Lukša buvo parskraidintas į Lietuvą su dar dviem vakaruose apmokytais partizanais. 1951 m. rugsėjo 4 d. J.Lukša žuvo išduotas buvusio bendražygio J.Kukausko. Juozo Lukšos-Daumanto palaidojimo vieta nežinoma“.

Talentingai vaizdais paversti J.Lukšos laiškai mylimosioms – Tėvynei Lietuvai bei žmonai Nijolei žiūrovą įtraukia kaip du krantus, du pasaulius, dvi sielas skiriančios sraunios upės srovė. Nespėjęs pasidžiaugti mylimosios Nijolės artuma, atidėjęs ramų ir saugų gyvenimą aname krante su mylimąja, Daumantas nesudvejojęs grįžta į priešų trypiamą, kraujuojančią Lietuvą.

„Džiaugiuosi, kad aš Tave sutikau gyvenime, su tokiomis pažiūromis į gyvenimo prasmę ir laimę.
Tavoji pažiūra į meilę visiškai sutinka su manąja, kad mudviejų laimė neįmanoma be Tėvynės laisvės. Nereikia tad tragiškai vertinti padėties, susijusios su uždaviniais vergovę pašalinti. Aš neįsivaizduoju ir tokios nenorėčiau meilės, kuri niveliuotųsi tik dviejų vienas į kitą žiūrėjimu, o nesibazuotų platesnėmis perspektyvomis. Be to neįsivaizduoju ir šeimos laimės“, – rašo Daumantas laiškuose savo mylimajai.

Prieš žiūrovo akis laisvus Paryžiaus mūrus keičia pavergtos Lietuvos girios ir pelkės, veriasi ilgas ir skausmingas kelias į laisvę – ilgas kelias namo, kelias per tiltus, skiriančius Lietuvą ir Paryžių, Rytus ir Vakarus, meilę Tėvynei ir Nijolei, pragarą ir dangų, šį ir aną pasaulius... Ramiomis ir tvarkingomis Paryžiaus gatvelėmis klajojanti Meilė ir klaidžiais Lietuvos miškų vilktakiais risnojantis vienišas Vilkas – aistringas jaunikis, bet ir priešų užspęstas karys virtęs vilkolakiu Lietuvos budeliams pasiruošusiu perkąsti gerkles...

Regis, filmo kūrėjams pavyko ne tik taikliai perteikti Daumanto išgyvenimus ir mintis, bet ir permesti tiltą tarp vadovėlinėmis tampančių istorinių tiesų ir mūsų abejingų sielų, leidžiantį prisnūdusiems mūsų jausmams kvėptelėti gyvo istorijos vėjo vis dar ūžaujančio mūsų giriose virš įgriuvusių partizanų bunkerių.

Ir kai atšiaurių vėjų pašiauštuose tyruose susitikę du belapiai rudens medžiai savo šakų mostais į didvyrių Dausas ima lydėti bendražygių pulkus – pavirtusius gervėmis, nubraukęs ašarą, neabejotinai geriausiame V.V. Landsbergio filme, atrandi ir savo paties meilę giliausiuose sielos kloduose įspaustą vienišo vilko pėdsakais...

Vilkas renkasi – bunkerį, vilkas grįžta į gimtąją irštvą, virtusia kapo duobe... Ką rinktumės mes, laisvos Lietuvos vaikai, jei Lietuvai vėl tektų sunki dalia? Į kurį krantą patrauktumėme XXI amžiaus tiltais?

Filmas „Partizano žmona“ rugsėjo 27 – spalio 16 dienomis su tarptautiniu Kauno kino festivaliu keliaus po Lietuvą, o rugsėjo 29 d. 19 val. šio filmo premjera įvyks Vilniaus kino teatre „Pasaka“.