J.Vaiškūnas: Dievas ar Velnias – lietuvio sielos gelmėj?

 (209)
Kryptingi pastarojo meto LT tapatybės aptarimai nenuėjo perniek. Vasario 22-os DELFI bloge, neiškentusi grimavimų ir dailinimų į mus be užuolankų Alvydo vardu prabilo pati lietuvio siela:
„Aš lietuvis… aš geras tėvas ir vyras, bet retsykiais kumščiu, peiliu ar lazda pamokantis vaikus ir žmoną. Aš gyvenu skurde, nors išleidžiu daugiau negu uždirbu. Aš nieko neturiu, nors trys automobiliai neišsitenka nuosavo namo kieme…Esu nepriklausomas, nors visąlaik darau tai, ką liepia kiti. Turiu tvirtą savo nuomonę, kurią suformuoja žiniasklaida. Esu elitas, nors patyliukais runkelį kramsnoju… Labai myliu savo tėvynę, bet pasiruošęs ją palikti pasitaikius pirmai progai… Dievinu savo kalbą, bet „fundamentalus identitetas obligeitina“ mane savo įmonę pavadinti „kraunais, plazais, pabais arba šopais“…. Keikiu visus politikus, bet kiekvieną kartą balsuoju už tuos pačius…. Skundžiuos valdžios neveiksmingumu, o pats kojas užkėlęs ant lovos muses ant lango skaičiuoju…”

Tai tik dalis tiesmukai atskleistos ir sukrečiančios tiesos apie mus, apie mūsų bandymus tapatintis su geresniuoju - Aš, negeidžiamąjį – Aš vis užkišant, pridengiant, užgrimuojant ar kitaip slepiant. Tai – savalaikis, nedviprasmiškas priminimas – esame dvilypiai ir mūsų viduje dėl tapatybės sosto varžosi dvi Galios. Nors jos dabar ir moksliškai įvardintos, tačiau seniausi ir iškalbingiausi jų vardai – Dievas ir Velnias.

Bandymas Pasaulį suvokti kaip dviejų priešybių veiklą – senas kaip ir pats pasaulis. Pasak mitologijos, nuo Pasaulio kūrimo pradžios veikia du priešingi pradai. Kūrybos kibirkštis sužimba susitikus + ir – . Mūsų viduje taip pat - grumiasi Dievas, apsireiškiantis valios galia ir Velnias veliantis, pančiojantis ir stingdantis tą galią. Esame tiek pat ir dieviški ir velniški. Bet pastaruoju metu iš šios priešybių poros baigiamas išstumti Velnias. Tebetikintys Dievu - Velnią linkę palikti vaikų pasakėlėms.

Senosios sakmės pasakoja, kad Velnią sukūrė pats Dievas arba, kad Velnias yra jaunesnis dievo brolis ir net, kad Dievas su Velniu esą broliai dvyniai. Jie abu kūrė šį Pasaulį, abu jį ir valdo.

Tokia dvivaldystė, pasirodo, tobuliausia valdymo sistema. Dievas – seniai laukia, pasitinka, siūlo pagalbą, nuramina, pritaria, sutinka, šypsosi ir laimina sumanymus… Velnias – nė neišklausęs, duoda suprasti – “nėra jokių galimybių”, stinga lėšų, trūksta laiko, noro... nieko nėra ir greitai nebus. Mūsų tautosaka sako, jog Dievo ir Velnio buveinės yra viena nuo kitos vos per keletą metrų… Dabar tai gali būti tiesiog du kabinetai, dažnai vienas priešais kitą, pavyzdžiui – savivaldybėje. Žmonės labai myli Dievą už jo meiliąsias savybes ir neapkenčia Velnio už blogąsias – užjausdami Dievą – “kaip jam sunku su tuo kipšu”.

Jei norime išsaugoti Dievą, turime saugoti ir Velnią. Praradę Velnią vieną gražią dieną susidursime su blogu Dievu. To nesinorėtų, dievaži… Blogio įsikūnijimai mums reikalingi, priešingu atveju turėsime pripažinti, kad blogis tūno mūsų viduje.
Jonas Vaiškūnas:

Keikdami Velnią dar labiau aukština Dievą: “Koks geras mūsų Viešpats ir kaip nelengva jam rūpintis mūsų gerove apsuptam to nelabojo pinklių…” Bet išaukštintas Dievas pagalbininku renkasi – Velnią. Kas gi be jo vykdys nemaloniąsias gyvenimo funkcijas? Nejau – Dievas? Na jau ne, juk ir taip žmonės pernelyg dažnai praleidžia progą neminėti Dievo vardo be reikalo – paburnoja, pakeiksnoja ir gyvenimą, ir Dievą. Kad Dievas liktų skaistus ir tyras – tam ir reikalingas Velnias. Jis Dievą ištyrina – prisiimdamas neigiamas šio Pasaulio savybes. Todėl vakare, po sunkios darbo dienos du broliai dvyniai kartu geria vyną… dalindamiesi praėjusios paros įspūdžiais, pasiskirstydami rytdienos darbais.

Jei norime išsaugoti Dievą, turime saugoti ir Velnią. Praradę Velnią vieną gražią dieną susidursime su blogu Dievu. To nesinorėtų, dievaži… Blogio įsikūnijimai mums reikalingi, priešingu atveju turėsime pripažinti, kad blogis tūno mūsų viduje.

XX a. pabaigoje keliaudamas po Lietuvą ir rinkdamas tautosaką vienos moters paklausiau: “Kur dingo velniai? Jei jie seniau pasirodydavo kaip juodais kostiumais apsirėdę ponaičiai – tik be skylučių nosyje ir su kanopomis vietoj pėdų…. tai kur gi jie dabar?” Ir štai ką išgirdau: “Kai visą smalą iš požemių žmonės išpylė ant kelių asfaltams – velniai išsikėlė į viršų ir po tuos smaluotus kelius laksto brangiomis mašinomis, dabar patys žmonės – velniai…”

Tik vėliau, skaitydamas C.G.Jungo raštus, supratau anuomet gražiu tautosakiniu pokštu palaikytų, kaimo moters žodžių prasmę: “Šiuolaikinis žmogus nesupranta kiek jo “racionalizmas” atidavė jį psichikos “pragaro” malonei. Jis išlaisvino save nuo prietarų (kaip jam atrodo), tačiau tuo pat metu iki pavojingo laipsnio prarado savo dvasines vertybes. Jo moralinė ir dvasinė tradicija suiro, ir dabar jis moka už šitą visuotinį suirimą dezorientacija ir susvetimėjimu”, – rašė Jungas. Žmonija visą laiką statė apsauginę simbolių sieną, ginančią mus “nuo gūdaus gyvenimiškumo glūdinčio mūsų sielų gelmėse”. Dabar ši siena sugriauta ir į mūsų sielas tebesiveržia viso pasaulio bėdos ir didžiausi baubai…

Dar ne taip seniai būdavo atliekamos apeigos skirtos sielos viduje prisikaupusiam blogiui išguiti ir suderinti dvasios stiprybės stygas. Dabar tai padaryti padeda nebent Vileikos psichiatrai ar Santariškių chirurgai… mūsų sielą apraizgiusias Velnio pinkles pavadinę “problemomis” jie žino, kad nerasdamos išeities jos daužosi po mūsų sielos kertes, bandydamos prasimušti pro širdį, kepenis, skrandį…

Bandydami apsisaugoti nuo mūsų sielose plintančio pražūtingo tamsybių šešėlio dažnai nesąmoningai sviedžiame jį į kitus. Psichologai tai vadina – projekcija. Išprojektavai ir jautiesi švaresnis, geresnis. Gerai būtų po ranka turėti kažką panašaus į kompiuterinę “šiukšliadėžę” – viską kas mus apsunkina išmetame į ją, o po to ištriname ir iš jos - sudie velniavoms… Klausimas – kas mums tikrovėje atstoja tą šiukšliadėžę, kai požemių Velnių nebėra? Žmonės, kaimynai, broliai, tautiečiai…. Tad ir bloškiame visokias velniavas iš savo vidaus: į savo artimuosius, į telefono būdeles, į sienas, stoteles, spidometrus, į Interneto komentarų skiltis...

Kadaise pačios Dievo ir Velnio sąvokos puikiai atliko savo vaidmenį įvardindamos ir išskirdamos dvi mūsų sielos galias. Dabar kai jau nebetikime nei vienu nei kitu, kai elementarių priešybių pasaulėžiūra keičiama daugiamačiais pasauliais… nei dievai nei velniai negelbsti. Gal todėl tokios paklausios tapo sąmokslo teorijos: sovietmečio palikimas, komunistai, KGB… Pamenate, kai viduramžiais žmonės virto velniais – nuo jų teko gelbėtis pasitelkus kaulų laužymo mechanizmus ir laužų liepsnas. Ar išvengsime tokių priemonių šiandien?

Alvydas priminė – galvoti turime ne apie abstrakčią “LT”, o apie savo asmeninę tapatybę, ir tai ką su pagieža priskiriame “lietuviams” – turime atpažinti savyje. Tik susitikę su savo pačių šešėliu, pajutę, kad mūsų asmeniniame viduje grumiasi priešingos galios, tegalime suvokti, kad kiekvienas iš mūsų, o ne kas nors kitas, privalome tapti šių jėgų pusiausvyros centru. “Priešpastatyti žmogui jo šešėlį – reiškia parodyti jam šviesiąją pusę. Kartą tai patyręs, aptikęs save tarp priešybių, žmogus neišvengiamai pajaučia ir savąją savastį. Tas kas vienu metu priima ir savo šešėlį, ir savo šviesą, mato save iš dviejų pusių, o tuo pačiu užima vidurį” (C.G.Jungas). Tik pasiruošę priimti abi priešybes tegalime atsidurti tapatybės centre įgydami galią žengti pirmyn.

Mūsų protėvių religijoje ir mitologijoje netrūksta pavyzdžių, paaiškinančių kaip šiame gyvenime tarp Dievo ir Velnio galime išlikti Žmonėmis, jei chaotiškai Velniškai galybei esame pasiruošę priešpastatyti Dievišką tvarką ir nuoseklumą.

Štai našlaitė Elenytė pirtyje užsibuvusi viena iki vėlumos sulaukia Velnio. “Eime Elen šokt!” – šaukia Velnias. “Tai kaip aš eisiu, kad aš plika. Atnešk man marškinius”. Tas Velnias tuoj atneša. “Eime Elen šokt!” „Atnešk man sijoną“ Atneša. „Eime Elen...” O Elena neskubėdama, iš eilės metodiškai po vieną nuo A iki Z išdėsto: liemenėlės, bliuzelės, skarelės, karolių, apyrankių, batelių... gražaus dvaro ant gretimo kalno... Tuo laiku užgieda gaidžiai ir Velnias nubilda savo viešpatijon tesuspėjęs sušukti: „Tavo laimė, mano nelaimė...“ Elena laukines galias sugeba pajungti žmogiškosios darnos verčių kūrybai. Ir laimi.

Velnią seniai įtariame tūnant mūsų viduje, tik va Dievas kažkodėl tyli. C.G.Jungas šia proga primena vieno rabino žodžius, kurio tikintieji klausė: “Kaip čia gali būti, kad senovėje Dievas dažnai apsireikšdavo žmonėms, o šiandien jo niekas nemato?” Į tai rabinas atsake: “Šiandien nebeliko nė vieno, kuris galėtų pakankamai žemai nusilenkti”.

Tuščia dairytis aplinkui laukiant, kad kažkas padarys už mane tai, ko nenoriu daryti pats. Būtent dabar, kai negelbsti nei didžiosios religijos, nei mokslai, nei filosofijos atsigręžus į savo sielos gelmes vėl galima tikėtis išgirsti į tave besikreipiantį Dievo balsą. Tik reikia atsiimti seniai kitiems atiduotą - savo asmeninę atsakomybę.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

I. Makaraitytė. Ne M. Bastys yra sužaidęs svarbiausią žaidimą (66)

Pirmasis komentaras, kuris pasiekė vos tik perskaičius naujieną, jog Vokietijoje profesorius Liudas Mažylis atrado Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalas buvo štai toks: čia greičiausiai viskas suplanuota. Šis atradimas esą buvo suderintas, apie Aktą buvo jau žinoma, tik paviešinta dėl to garsaus milijono abipusiai naudingai abiem dalyvaujančioms pusėms.

M. Ališauskienė. Keturiasdešimtmečių vidutinybių karta su sovietinėmis vertybėmis? (156)

Prieš kurį laiką aprašiau vieną iš Lietuvos visuomenės viešajame gyvenime vykstančios kartų kaitos kontekste besiformuojančių socialinių grupių tipų – „jaunuosius disidentus”.

A. Repečka. Viskas dėl pachmielo (65)

Vakarų Europoje gausu problemų dėl alkoholio vartojimo. Bet šalyse, kurios buvo okupuotos kelis šimtmečius carinės Rusijos ir pusę amžiaus sovietinės imperijos, tokių problemų dešimteriopai daugiau. Kodėl toks milžiniškas skirtumas, nors suvartojamo alkoholio kiekis iš esmės nesiskiria? Kodėl kuo ilgesnis buvo okupacijos laikas, tuo alkoholinės problemos skaudesnės? Tik aklas nemato, kad skirtumą lemia alkoholio vartojimo kultūra: papročiai, elgesio taisyklės ir normos.

A. Užkalnis. Mums reikia daugiau ginklų, ne mažiau (164)

Tragedijos pasipylė Lietuvoje viena po kitos, kaip blogos televizijos laidos, kurios dauginasi ir veisiasi prodiuserinėse kompanijose, kaip negražūs triušiai.

S. Jurkevičius. Trys pagrindinės Lietuvos švietimo sistemos problemos (470)

Šiandieniniame Lietuvos švietime būtų galima išskirti tris pagrindines problemas, kurios išreiškia visos sistemos būklę. Pirmoji problema, kuri vis labiau tampa grėsminga šalies ateičiai, yra blogėjanti mokymo(si) kokybė.