J.Vaiškūnas. Baltų vienybė

 (118)
2002 metų pavasarį į Karaliaučiaus kraštą aplankyti rusų valdžios nugriautos Herkaus Manto paminklavietės šalia Norkyčių (Meždurečė) gyvenvietės atvyko grupė lietuvių. Manoma, kad šioje vietoje žuvo Herkus Mantas. Staiga prie lietuvių priėjo jaunas vyras, šalikelėje pardavinėjęs bulves, ir ėmė kalbėti: “Čia mano protėvių žemė. Nors dabar aš esu rusas, bet aš žinau, kad mano šaknys čia. Ši žemė yra ypatinga. Joje viešpatavo įvairios valdžios, jos visos nuėjo, dingo, išliko tik Prūsijos žemė, kuri yra amžina.
Jonas Vaiškūnas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Prūsų krivių krivaičio prakeikimas, skirtas vokiečiu kryžiuočiams, įvyko – kryžiuočių palikuonys buvo nušluoti. Čia nebus nei Rusijos, nei kitos valstybės, o bus tik Prūsija. Kai čia sugavo Herkų Mantą, jis paprašė, kad jį nudurtų, o kada ateis laikas, jis prisikels. Čia senovės dievų ir šventų ąžuolynų kraštas. Į Prūsiją kėlėsi žmonės iš įvairių šalių – be baltų čia gyveno vokiečiai, lenkai, zalcburgiečiai, olandai, dabar rusai ir kiti. Bet visi jie pavirsdavo prūsais, nes ši žemė yra labai stipri.”

Tokios kalbos kelia nuostabą. Bet panašiai mąstančių įvairaus amžiaus žmonių, laikančių save baltų palikuonimis ir baltiškos tradicijos paveldėtojais, yra ir daugiau. Randasi tokių žmonių ne tik Gudijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, bet ir kituose kraštuose, net Amerikoje.

2000 m. Lietuvos ir Latvijos Seimai rugsėjo 22-ąją paskelbė Baltų vienybės diena. 1236 m. rugsėjo 22 d. susivienijusios baltų gentys pasiekė triuškinančią pergalę prieš Kalavijuočių ordiną Saulės mūšyje.

Šia proga kasmet rengiamos Kalnų sąšaukos – baltams atmintinose vietose – piliakalniuose, alkuose, visoje Lietuvoje vienu metu uždegamos baltų vienybės ugnys, taip simboliškai sujungiant baltų tautas bei žemes. Šiemet Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“ rugsėjo 22 d. kviečia visus baltų vienybės ugnis uždegti 20–21 val. Vilniuje. Romuvos žmonės Baltų vienybės ugnį uždegs 19.30 val. Gedimino kapo kalne. Po 20 val. daug užmigusių Lietuvos piliakalnių ir šventviečių nušvis šventos Ugnies ir mūsų atminties šviesa.

Baltų vienybės šventė sutampa su rudens lygiadienio diena. Tai laikas, kai naktis susilygina su diena. Nuo šiol naktis šešis mėnesius bus ilgesnė už dieną, o mūsų kūnai ir mintys iš lauko erdvių vis laibiau trauksis į namus, į vidų, į dvasią. Kai tamsos daugiau – sakom – vėlu, panašiai tariame ir vėlė, velionis, Velnias... Protėviams rudens lygiadienis žymėjo perėjimą nuo Šviesos, Dievų laiko į Tamsos, Vėlių laiką. Pasaulis – yra šviesa. Trumpėjantis Saulės kelias mažina ir Pasaulį. Šventoji namų židinio ugnis dabar keičia priblėsusią saulę. Metas kurti – atkurti sumažėjusį pasaulį.

Nors mūsų proistorė skendi istorijos ūkuose, tačiau baltiškų vandenvardžių paplitimas didžiuliuose Europos plotuose, liudija mūsų pirmtakus baltus priešistoriniais lakais gyvenus plačiose erdvėse nuo Berlyno iki Maskvos. Nuo Elbės vakaruose iki Okos aukštupio rytuose ir nuo šiaurinių Dauguvos intakų aukštupių iki Būgo ir Dniepro vidurupių plytėjo baltiška erdvė.

Baltiškas paveldas glūdi ne tik topografiniame žemės paviršiuje – žemės ir vandenų varduose, pilkapių ir piliakalnių kauburiuose, šventviečių paslaptyse, bet ir giliai po velėna – archeologiniuose kultūriniuose sluoksniuose. Jis reiškiasi tuose plotuose dabar gyvenančių žmonių dvasioje ir pasąmonėje, tautosakoje ir mitologijoje. Prūsų, jotvingių ir kitų išsisklaidžiusių baltų genčių dvasia nemirė. Ji kartais atbunda iš snaudulio – vokiečio, gudo, lenko ar net ruso sieloje ir veikloje.

Ypač stiprus yra prūsų atgimimo judėjimas. 1980 metais Vokietijos įkurta prūsų draugija “Tolkemita” leidžia leidinius ir įvairiais būdais siekia prikelti senąją prūsų kalbą. Į ją susibūrę daugiausia išeiviai iš rytprūsių. Lietuvoje veikia prieš 20 metų įkurtas Prūsos klubas nuo 1990, su savo filialais Karaliaučiuje, Olštyne, Latvijoje, sudarantys neformalią Prūsos Broliją. Prūsų kilmės vokiečių draugija “Tolkemita” taip pat yra subūrusi platesnę Vokietijos Prūsos grupę.

“Prūsos” klubo ir Tarptautinio Europos išskaidytų etninių mažumų instituto iniciatyva 2001-2002 m. Lietuvoje atlikta apklausa paskatino susiburti žmones, tapatinančius save su prūsais. Atsiliepė nemažai save laikančių prūsais ir norinčių veikti prūsų atminimo įamžinimo ir pratęsimo linkme, trokštančių išmokti prūsų kalbos. 2001 metų pradžioje Lietuvos teisingumo ministerijoje buvo užregistruota Lietuvos Prūsų etninė bendruomenė.

Atsiradus internetui, prūsai “pasipylė” iš visų pasaulio kampų. Prie savo prūsiškų šaknų nori grįžti jaunas rašytojas R.Roguszka Varmijoje-Mozūruose, rusų studentas Kotovas-Kottonis iš Sibiro, Glabis Niktorius iš Karaliaučiaus ir kiti. Atsiranda vis daugiau žmonių, besidominčių savo baltiškomis šaknimis Gudijoje ir Lenkijoje. Kuriami ir veikia prūsų genčių vardais vadinami kultūriniai – rekreaciniai centrai. Jų įkūrėjai vadina save galindais, jotvingiais. Amerikoje gyvenantis M. Girčys kuria pasaulinės Prūsų Brolijos svetainę. Punskietis verslininkas P.Lukoševičius, laikantis save jotvingiu, Ožkinių kaime atkuria prūsų ir jotvingių gyvenvietę. Jis yra įsitikinęs, kad kryžiuočiai neišžudė visų jotvingių. „Jie gyvena tarp mūsų. Mes jais esame, nors nežinome, užmiršome, nors mus vadina kitaip. Noriu, kad čia atgytų praeitis, kad išnirtų pasaulio žemėlapyje dingę jotvingiai ir prūsai, kad jie papasakotų mums apie save, savo tikėjimą, gyvenimą ir lemtį,“ – sako jotvingių palikuoniu save laikantis verslininkas.

Šiuolaikiniame globaliųjų medijų pasaulyje esame laisvi tapatintis su bet kuo. Mus, neišeinančius iš namų, pasiekia viso pasaulio srovės ir įtakos. Jei norime, galime būti budistais, jogais, šamanais, galime mokytis bet kokios kalbos, tapti kokios norime kultūros ar religijos pasekėjais, tačiau savoji, paveldėta ir į mūsų pasąmonę tvirtai įaugusi tradicija mums duoda daugiausia galių ir stiprybės. Baltiškas bendrumas - tai ne tik užštrichuota erdvės sritis istoriniame žemėlapyje, tai giluminis mūsų dvasios užtaisas – mūsų stiprybės ir vienybės šaltinis. Atkurkime savo dvasioje sumažėjusį baltiškąjį pasaulį ir pasijusime daug platesnės ir galingesnės nei 3-jų milijonų giminės nariais.

Mes, lietuviai ir latviai, esame istorinių baltų žemių branduoliu. Išlikome dėl to, kad už mus gyvybes paaukojo prūsai, jotvingiai ir daug kitų aplinkui gyvenusių broliškų genčių. Tad baltų vienybė - tai ne tik mūsų vienybė su latviais. Tai vienybė su visų laikų ir visų kraštų baltais. Gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje esame atstovai visų iki tol gyvenusiųjų. Mūsų kilni pareiga rūpintis jų atminimu ir tęsti jų darbus.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

V. Laučius. „Svetimas“ lietuvių galvose: Rusijos nuodai Lietuvos elitui (308)

Režisieriaus Aleksandro Sokurovo odiozinės ištarmės Vilniuje – apie tai, kad Baltijos šalys ir Lenkija turėtų būti neutralios, apie rusus per Antrąjį pasaulinį karą užpuolusią nedėkingą Suomiją, apie gerąjį stalinizmą ir vargšę Rusiją, kurią visi kaltina, yra tipinis pavyzdys, kaip Kremliaus minkštosios galios tikslams tarnauja rusų kultūros bardai (keltiška žodžio „bardas“ prasme). Šį Maskvos vykdomos propagandos aspektą aptarėme pirmoje straipsnio dalyje.

R. Valatka: Kiek ne-milių, pro-milių, ir visiškų milių valdžios cirke? (257)

Cirke be pinigo vardu „Milius“ – vaidinimas po vaidinimo. Stumbrynėje, starkevičynėje, prezidentynėje. O dabar jau ir Latvijoje.

K. Stoškus. Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės? (1056)

Atėjo laikas be gudravimų pripažinti, kad dvidešimt penkerius metus bandytas valstybės projektas „Nepriklausoma Lietuva“ nebuvo mums sėkmingas. Tokiai išvadai padaryti nereikia nei daug diskusijų, nei ypatingo išmanymo, nei sudėtingų tyrinėjimų su statistinėmis lentelėmis ir permainų kreivėmis.

Sekmadienio Evangelija. Paskutinė vieta (353)

Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą:

Kaip vyko dujų ataka oro uoste: kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė, rengdamiesi mirčiai (309)

Kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė. Daugelis iššoko pro langus į aerodromą, bet greit sušokinėjo atgal, kai į juos pasipylė taikli ugnis. Sužeistieji, kurie negalėjo judėti, gulėjo veidu žemyn, kurie miegmaišiuose, kurie – be jų ir kriokė rengdamiesi mirčiai.