J.Vaiškūnas: Ar susigrąžinsime vėliavą su Vyčiu?

 (541)
Lietuvos heraldikos komisija 2002 m. atkreipė Seimo dėmesį, kad Lietuva, būdama viena seniausių Europos valstybių, turi galimybę greta tautinės, sukurtos XX a.pradžioje ir Prezidento vėliavos, atkurti valstybės vėliavą. Šis Lietuvos skiriamasis ženklas – audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo, – žinomas nuo XV a., bet jo ištakos siekia dar senesnius laikus.
Lietuvoje, kaip ir kitose seniausiose Europos valstybėse galėtų galioti ne 2, bet 3 vėliavos: Valstybės, tautinė ir Prezidento. 2004 liepos 8 d. Seimas priimtame naujos redakcijos Lietuvos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatyme dailininko A.Každailio atkurtą vėliavą su Vyčiu įteisino kaip istorinę Lietuvos vėliavą ir nustatė jos naudojimą.

Tačiau diskusija dėl istorinės Lietuvos vėliavos pripažinimo valstybine – nesibaigė. Neseniai vėl prabilus apie galimybę Lietuvos istorinei vėliavai sugrąžinti valstybinės vėliavos statusą, pasigirdo daug nerimo balsų dėl trispalvės likimo ir kartu… pasipylė daug piktų, pagiežingų žodžių Lietuvos istorinei vėliavai su Vyčiu.

  • Kas yra vėliava?
  • “Raudonųjų” sąmokslas?
  • Niekas nesiūlo atsisakyti trispalvės
  • Vėliava – Lietuvos tapatybė ir strategija

    Kas yra vėliava?

    Vėliava – tai simbolis vienijantis mus erdvėje ir laike, simbolis įkūnijantis valstybę ir jos istoriją. Semiotiko A.J.Greimo nuomone vėliava – “vėlių būrys, vėlių visuma”. Iškeldami vėliavą – dvasiškai susivienijame ne tik vieni su kitais, bet ir su savo tautos mirusiais ir galiomis, daug kartų pranokstančiomis gyvųjų pajėgas.

    Tad, vėliava – laidas jungiantis gyvuosius su visų laikų tautos galybe. Kol pulko priekyje – vėliava, tol su gyvaisiais į kovą eina amžinoji tautos vėlių armija, tol per kūnus plūsta Galia ir Stiprybė, o vienas kalavijas kerta šimteriopa jėga, nes kartu kerta nemirtingos karžygių vėlės. Su vėliava ir vienas lauke karys, nes visos vėlės su juo.

    Kad audeklas virstų Vėliava, žemės lopinėlis – Tėviške, rašto ženklas – prasminga raide, reikia kasdienių nenuilstamų pastangų liudijant jų prasmę ir žodžiais ir darbais. Tik savo gyvenimais pripildę simbolius prasmės, juos išsaugoję ir perdavę į ateitį, teikiame galimybę juos perėmusiems semtis galių gyvenimui, kovai bei pergalei.

    Pagrindinės Vyčio vėliavos spalvos – balta ir raudona – nuo seno išreiškė du esminius būties pradus: kraujas, kūnas… – raudona; dvasia, vėlė… – balta. Balta + raudona – dvasios ir kūno jungtis, gyvybės galia – galimybė įsikūnyti dvasiai. Nuo seno tikima, kad kario vėlė pasirodo balto raitelio pavidalu. Baltas Vytis – tai protėvių vėlių vedlys.

    Šiandien mūsų laikysena persismelkusi savinieka ir nepilnavertiškumo kompleksu savo istorijos ir kultūros atžvilgiu. Jei jau turime šiame amžiuje su kuo nors “integruotis”, tai pirmiausia susijunkime su savo pačių istorija ir kultūra daug platesnėse LDK bei baltiškose erdvėse.

    Juk ne visada buvome graudulingų mąstytojų-rūpintojėlių, valstiečių, prekeivių bei rūtų darželių augintojų tauta – nostalgiškai ir jausmingai apraudanti savo būtovės didybę. Vien žynių – žinojimo, pramonininkų bei prekijų norėjimo tautos išlikimui jau nepakanka, vėl gyvybiškai būtinas kovotojų – galėjimas.

    Mums kaip niekad trūksta kario dvasios. 17-tais laisvės metais – laikas šią galią atgauti. Vėliava su Vyčiu ir yra šių verčių simbolis: drąsos, veržlumo, garbės, rizikos, laisvės – nepaliekančių vietos prisitaikėliškumui, melui, baimei ir dviveidystei.

    “Raudonųjų” sąmokslas?

    Šių metų sausio 8 d. TV laidoje "TV forumas" surengtos pirmos viešos diskusijos ”Ar keisti valstybės vėliavą?” atgarsiai nuvilnijo po Lietuvą ir pasiekė išeiviją. Daugelį nejuokais užgavo šventvagiškas klausimas “Ar keisti vėliavą?”. Ypač vieningai ginti trispalvės stojo mūsų išeiviai.

    D.Bindokienė lietuviškame JAV dienraštyje “Draugas” susirūpinusi rašo: “Pakeičiant trispalvę ta senoviškąja vėliava, tuo pačiu paneigiamas ne tik visas nepriklausomybės laikotarpis po 1918 m. vasario 16-os, bet ir beveik septyniolika 1990 m. kovo 11–ąją atkurtos nepriklausomybės metų.”

    Pakvietusi visus neabejingus trispalvės likimui rašyti laiškus, atsakant į klausimą: “ar reikia pakeisti trispalvę raudona vėliava su Vyčiu?” vėliau su pasitenkinimu pažymėjo: “Dar negavome nė vieno laiškelio, sutinkančio su kai kurių "heraldikos žinovų” siūlymu Lietuvos tūkstantmečio proga išmesti trispalvę ir vartoti kitą vėliavą”.

    “Draugo” skaitytojai stojo mūrų už trispalvę, neretai pasitelkdami antikomunistinę retoriką ir įžvelgdami sąmokslą, kuriuo siekiama “Lietuvai vėl įbrukti raudoną vėliavą. Iš pradžių, žinoma, su Vyčiu, kurį paskui būtų taip nesunku vėl pakeisti kūju ir pjautuvu”. Pasigirdo net perspėjimų po kurių galėtų pakilti žibalo ir džiūvėsių kainos: “Gal tai paruošiamasis darbas prieš planuojamas dideles akcijas, primenančias 1940-uosius?”

    Dar labiau įsikarščiavo krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštyje “XXI amžius” A.Zolubas „TV forumą“ pavadinęs – “raudoniukų kvorumu”. O “raudoniukais” laidos dalyvius: A.Matonį, R.Lopatą, A.Bumblauską, G.Ilgūną, kurie neva jaučia ”nostalgišką trauką raudonai, nors ir su Vytimi Lietuvos vėliavai”.

    Niekas nesiūlo atsisakyti trispalvės

    Džiugu, kad mūsų laisvės vėliava trispalvė gyva ne tik ant bokštų ir stiebų, bet ir mūsų tautiečių širdyse. Neteko išgirsti nė iš vieno, kad reikia keisti trispalvę. O audrą sukėlė neteisingas pačios diskusijos obalsis: “Ar keisti vėliavą?”.

    Dabar girdime pagiežos ir pykčio žodžius metamus mūsų istorinei vėliavai su Vyčiu ir tiems, kurie kviečia ją įteisinti kaip valstybinę. Apmaudu, kad stengdamiesi apginti vieną šventą simbolį imame spjaudyti į kitą.

    Tai primena dviejų bažnytinių procesijų nešinų Šv. Mergelės Marijos paveikslais priešpriešinį susitikimą senamiesčio gatvelėje. Siaura buvo gatvelė, nelengva prasilenkti - apsistumdė, apsižodžiavo: “Tai mūsų Marija – mergelė, o Jūsų k…. (ne komunistė, žinoma)!”.

    Ar siūlė kas atsisakyti trispalvės? “Spaudos klube” buvo išsakyta mintis, jog atėjo metas atstatyti istorinį teisingumą ir sugrąžinti į viešą politinį ir pilietinį Lietuvos gyvenimą istorinę mūsų valstybės vėliavą, suteikiant jai valstybinės vėliavos statusą.

    Heraldikos komisijos pirmininkas istorikas E.Rimša sakė, kad abi vėliavos gali rasti deramą vietą: „Mano manymu, trispalvei turime suteikti nacionalinės vėliavos statusą, o raudonai su baltu raiteliu – valstybės vėliavos statusą. Ignoruoti raudonąją su baltu raiteliu netikslinga, juk tiek nedaug turime senųjų palikimo šaltinių. Šaltiniuose patvirtinta, kad ši vėliava naudojama nuo XV amžiaus pradžios“.

    „Niekas nenori suregzti sąmokslo prieš lietuvišką trispalvę... Kalbama apie tai, kad laikas nupūsti dulkes nuo Lietuvos valstybės raudonos vėliavos su Vyčiu, kuri asocijuojasi su Lietuvos kaip didžiosios valstybės galybe, nuo vėliavos, su kuria buvo laimėtas Žalgirio mūšis“, - teigė naujienų agentūros BNS vyriausiasis redaktorius A.Matonis.

    Didžiausiu prieštarautoju buvęs „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus pirmasis pavaduotojas R.Valatka, atkreipė dėmesį, kad “vėliava – ne tik pagal tam tikras taisykles sukomponuotas audeklas. Vėliava – tai ir tautos likimas, ir tautos gyvenimas. Man atrodo, nuo to momento, kai į pirmąjį mūšį 1919 metais su trispalve išėjo savanoriai, ir turėjo baigtis diskusija dėl Lietuvos vėliavos".

    R.Valatka teisus, kad nėra ko diskutuoti dėl trispalvės reikšmės. 1988 susigražinę trispalvę – atstatėme ryšį su tautine Lietuvos dvasia, su 1918 atkurta Lietuvos valstybe ir jos XX a. istorija: savanoriais, partizanais, tremtiniais... Su tautine trispalve atkūrėme nepriklausomą tautinę valstybę dalyje savo tautos etninių žemių, išsaugojome ją į trispalvės spalvas įliedami XX a. brolių ir seserų kraujo, todėl trispalvė yra ir turi likti – tautinės Lietuvos ir tautos vėliava.

    Tačiau, kurdami tautinę valstybę ir jos simbolius, tuomet turėjome atsiriboti nuo didžiosios Lietuvos – LDK istorijos, kultūros ir valstybingumo tradicijų, kurių simboliu ir yra iki pat XVIII a. pabaigos išlikusi LDK vėliava. Jei ne ši vėliava – nebūtų buvę nei 1918, nei 1990-ųjų Lietuvos.

    Vėliava – Lietuvos tapatybė ir strategija

    Atėjo laikas Lietuvos valstybei išlipti iš XX a. lopšio ir eiti pasiimti savo istorijos bei paveldo už 1918 linijos. Atkūrę Lietuvos nepriklausomybę, demarkavę valstybės sienas, susitvarkę santykius su kaimyninėmis šalimis dabar turime eiti toliau, pradėdami nuo svarbaus simbolinio veiksmo – Lietuvos valstybės vėliavos statuso suteikimo dabartinei Lietuvos istorinei vėliavai.

    Ir kartu šiuo veiksmu sau patiems ir pasauliui drąsiai paskelbkime, kad perimame senąsias Lietuvos valstybingumo tradicijas ir jų pagrindu kuriame naują Lietuvos kultūros ir politikos strategiją bei jos prioritetus, sutelkdami dėmesį į:

    1. Baltiškojo ir LDK paveldo tyrimą, aktualizavimą ir populiarinimą.

    2. Valstybės naujosios geopolitinės strategijos sukūrimą LDK istorinio, kultūrinio ir politinio paveldo pagrindu.

    Šios bendros veikimo kryptys duotų natūralų istoriškai ir kultūriškai motyvuotą pamatą ir tautiškosios, ir Valstybinės tapatybės stiprėjimui bei padėtų pagrindus Lietuvos įsitvirtinimui naujoje geopolitinėje situacijoje po ES plėtros – kaip geografiškai istoriškai ir politiškai stipraus regiono, natūraliai jungiančio ir kontroliuojančio ES jungtį su Eurazijos kontinentu Rytų – Vakarų kryptimi.

    Užuot kūrę naujus įvaizdžio ženklus – sugrąžinkime valstybei Vyčio vėliavą, su kuria Lietuvos vardas ne tik atsirado pasaulio žemėlapiuose, bet ir tapo išgarsintas plačiausiose Eurazijos erdvėse dar gerokai anksčiau nei nuskambėjo padėkos odės kritusiems Žalgirio mūšyje.

  • Parašykite savo nuomonę
    arba diskutuokite anonimiškai čia
    Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
    Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
     

    Pjūvis

    A. Tapinas. Atmintinė, kaip apsisaugoti nuo gėjų-kanibalų (472)

    Telšiams šiemet fatališkai nesiseka. Jeigu būčiau piktas, pasakyčiau, kad čia grįžta karmos smūgiai už Lietuvai pagimdytus politikus, bet piktas nesu ir nesakysiu.

    N. Vasiliauskaitė. LSDP nebeišgelbės niekas (177)

    Kieno lyderiu yra šiuolaikinės „normalios“ partijos lyderis? Kaip jis atsiranda? Kokiu pagrindu? Ką tiksliai reiškia, kad jis – lyderis? Gal, pvz., jis – intelektualinis ar moralinis autoritetas partijos nariams? Idėjų generatorius? Neprilygstamas argumentų meistras, puikus oratorius, debatų nugalėtojas? Nejuokaukime taip.

    V. Valentinavičius. Valstiečių revoliucija baigėsi neprasidėjusi (359)

    Aną savaitę valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai Seime Tomas Tomilinas ir Virginijus Sinkevičius dramatiškai pareiškė, jog jei nebus pasirašytas trišalis susitarimas, kad verslininkai savanoriškai padidintų darbuotojų atlyginimus penkiais procentais, LVŽS frakcija Seime nepritars reformuotam Darbo kodeksui.

    M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Apie Lietuvą, naująjį valstietišką ISIS padalinį (604)

    „Žmonės jau pavargo nuo vidinio santykių aiškinimosi, jie iš mūsų laukia rezultatų“, – sako pilkasis „Valstiečių ir žaliųjų“ kardinolas Povilas Urbšys. „Valstiečiai“ nieko kito nuo pat kadencijos pradžios neveikė, kaip tik atsitraukinėjo dėl keisčiausių savo pasiūlymų ir teikė dar keistesnius, o dabar gerai supranta, kad išnaudojo savo atsitraukinėjimų limitą ir atėjo metas įgyvendinti kokį nors konkretų savo pažadą nebeatsitraukiant.

    A. Kazlauskas. Trumpas pasikeitė? Baikit, nemanau (44)

    Po Donaldo Trumpo smūgio Basharui al-Assadui sėdint už Xi Jinpingo stalo bei drąsių manevrų, nesibijant Šiaurės Korėjos rūstybės, nemažai žurnalistų ir politologų sau ir kitiems ištarė: Trumpas pasikeitė! Bet ar tikrai?