J.Trinkūnas. Tūkstantmečio šventės ir vertinimai

 (91)
Tūkstantmečio vertinimai ir diskusijos dar tik įsibėgėja, bet jau ryškėja tradicinis Lietuvos dvilypumas, Daukanto ir Valančiaus skirtingos vertybinės perspektyvos. Galima sakyti, jog Dainų šventė tą parodė, arba tiksliau – tos šventės vertinimai ir komentarai. Girdisi kritika ir ideologiniai pasvarstymai, bet, pastebėkit, iš tų žmonių, kurie nieko bendro neturi nei su folkloru, nei su tradicine kultūra.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Patys šventės rengėjai ir vadovai atidavę visas jėgas šitam renginiui, dabar ilsisi ir mėgina atgauti jėgas, jie net nemato reikalo gintis. Matyt, jau praėjo tie baimės laikai, kuomet partiniai nutarimai lemdavo meno žmonių likimus.

Teko dalyvauti, matyti arba girdėti ankstesnes Dainų šventes. Jos buvo kažkaip vienodos ar panašios, negaliu prisiminti didesnių ypatingumų. Skambėdavo specifinė „liaudininkų“ muzika. Džiaugdavomės, kai pasigirsdavo tikresnė liaudies arba patriotinė daina. Visa kita buvo tarsi uždėta iš viršaus, ir daugelis suprato, jog tai duoklė valdantiesiems. Duoklės reikalavimų stropiai laikėsi režisieriai, ansamblių vadovai, chorvedžiai. Bet viena buvo visada gera paprastiems šventės dalyviams – galimybė būti kartu, jausti bendrumą, o susitelkimas Vilniuje buvo tarsi visos Lietuvos suvažiavimas.

Praėjusi Dainų šventė man pasirodė gerokai kitokia, per tas dienas tiesiog galvojau, kas gi darosi ir kas gi slypi po tom, jau matytom ir girdėtom, šventės formom. Dar sovietiniais laikais nuzulinta kapelų muzika, piemenėlių ar kitų vargdienėlių dainos ir šokiai tik erzino arba varė nuobodulį. Ir vis dėlto šventės kūrėjai užčiuopė naujus kelius, kurie turėtų atnaujinti ir ansamblių, ir folkloro ansamblių gyvavimą ir veiklą.

Stebėdamas šokių šventę, pamačiau įdomų reginį. Baltai apsirengę šokėjai sudarė didelį žemę simbolizuojantį rombą, kuris buvo tarsi sustingęs ir nejudėjo. Tuo tarpu aplink rombą įvairiais pavidalais judėjo šokėjų grupės, jie tarsi sukosi be didelės tvarkos. Pamaniau – kaip gerai sumąstyta, surežisuota. Tautos gyvenimas dažnai atrodo chaotiškas ir net beprasmiškas, bet kažkur pro miglas pasimato kažkas stabilaus ir tvirto. Tą galima buvo pajusti ir visoje šventėje. Tas jausmas kalbėjo tūkstantmečio erdvei.

Baltai pilkai apsirengęs buvo ir ansamblių vakaro jaunimas. Prologas tiesiog nustebino ir sužavėjo. Baltos figūros atrodė, kaip gražios tolimųjų protėvių vėlės. Jų judėjimą bei giesmes visi gerai suprato. Štai čia ir buvo geros režisūros laimėjimas. Iškelti svarbūs simboliai, kuriuos turi savyje kiekvienas Lietuvos žmogus, simboliai sužadinami ir pabunda svarbių įvykių metu. Prisiminkime Sąjūdžio ir Atgimimo metą. Tą galima buvo įžvelgti ir tūkstančių sujaudintų ir sužavėtų žiūrovų veiduose.

Sunkų uždavinį turėjo spręsti folkloriniai ansambliai. Ši sritis mažiausiai paslanki, o jos nejudrumą ir sąstingį užtikrina patys folkloristai, kurie saugo autentiškumą ir liaudies dainų „nekaltybę“. Gink Dieve, tik nedrįskite keisti nei tekstų, nei regioninių ypatumų, nei etnografinių drabužių tradicijų. Šį kartą išdrįso ir pavyko žengti atsinaujinimo keliu, ir tai buvo atsigręžimas į simbolius, peržengiant siauro etnografizmo ir folklorizmo rėmus. Ansambliai susirinko Šventaragio slėnyje ir „žadino žemę“ – bildėjo būgnai, gaudė ragai, skambėjo žadinimo žodžiai.

Tūkstantmetis buvo pagerbtas Gedimino kalne. Prie aukuro ugnies susirinko visų baltų genčių atstovai, jie kalbėjo pasveikinimus ir dainavo savo tarmėmis, išgirdome net mirusių prūsų žodžius ir giesmes. Juk švenčiame tūkstantmetį, o ta proga prisiminti protėvius norisi ir reikia.

Kopdamas į kalną paskui pagyvenusias žemaites dainininkes, nugirdau vieną moterėlę sakant:“ Pagarbinome vandenį, pagarbinome akmenis, ąžuolą, o dabar garbinsime ugnį“. Kalbėjo tarsi sau, su lengva šypsenėle. Mačiau daug pagyvenusių žmonių ansamblių, pasklidusių po Sereikiškių parką. Atrodė jie kupini ramybės savo buvimu Vilniaus šventėje. Jiems tikrai nereikėjo nei diriguoti, nei mokinti, ką ir kaip dainuoti, jiems tiesiog buvo gera būti sostinėje ir jausti bendrumą su visais, tarsi giminėmis. Juk Lietuva – tai didelė šeima.

Žvelgdamas į šokantį ir dainuojantį jaunimą, galvojau sau – koks gražus jaunimas, jų dar yra Lietuvoje ir neišvažiavo jie visi svetur.

Skaitau internete ir spaudoje apie susipriešinimą ir pyktį, tvyrantį Lietuvoje. Taip mąstantiems ir rašantiems ir Dainų šventė bloga, pompastiška ir beprasmiška, dar blogiau – joje bandoma įžvelgti totalitarizmo dvasią ir pan. Tikriausia čia pačių rašančių dvasinės bėdos prasikiša.

Šventėje kaip tik nyksta tas menamas susipriešinimas. Lietuvių tradicijose nuo seniausių laikų svarbiausia buvo bendruomeniškumas. Periodiškai vykdavo žmonių šventės, atlaidai ir visokie susiėjimai, kuriuose buvo bendraujama, skambėjo dainos. Ir taip būdavo pažadinama bendrystė, savitarpio sutarimas. Neabejotinai Dainų šventės turi būti rengiamos ir toliau.

Norėtųsi išgirti ir pagerbti šventės organizatorius ir vadovus, nes jų pastangomis Lietuva išgyveno turiningą ir prasmingą vardo paminėjimo tūkstantmečio šventę. Šventėje pamatyti ir išgirsti senosios mūsų kultūros simboliai yra universalūs, pažįstami ir suprantami ne tik lietuviams, bet ir kitų tautų žmonėms.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

A. Užkalnis. Nenormalios bobos eina į kovą, arba klausimas, kurio niekas neuždavė M. Dargužaitei (232)

"Normalios bobos eina out" - švelniai chuliganiškas pavadinimas, kurį kino peržiūrų programai, renkančiai labdaros lėšas, davė sumanytojos prieš porą metų.

V. Laučius. Penkiasdešimt pilkų ES atspalvių (32)

Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio neseniai pristatytame plane dėl Europos Sąjungos ateities po „Brexit” pateikiami penki Bendrijos raidos scenarijai (Baltoji knyga), ir nors būtent Britanijos pasitraukimas tapo šio dokumento akstinu, pateiktuose scenarijuose adekvačių politinių išvadų dėl „Brexit” kažkodėl nematyti.

A. Vaišnys. Kodėl taip ilgai užtruko sužinoti apie Operos teatro pūlinius? (115)

Daugelyje sostinių tokio nacionalinio teatro rūmai tampa ir Valstybės iškilmių, ir yra aukščiausia nacionalinių menininkų pripažinimo vieta, kur klasika paverčiama modernių autorių darbais. Berods, nuo 2010 metų Vasario 16-oji yra „iškelta“ iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rūmų. Kaip pamenu, Prezidentės iniciatyva. Bet nė vienas kultūros ministras neatsakė sau į klausimą, kodėl?

N. Vasiliauskaitė. Kaip „kovotojai“ už lyčių lygybę klastoja realybę (130)

Kovo 8-oji mobilizavo gausybę proginių tekstų apie baisiai blogą lyčių lygybės būklę Lietuvoje. O dar – kaip tyčia! – Kęstučio Pūko skandalas, vieningai atskleistas ir sutartinai pasmerktas. Net keista.

B. van der Weg – Bražiūnienė. Kodėl tėvai rašo laiškus prezidentei (41)

Laiškus Prezidentei rašo tėvai, kai, praėję visas instancijas bei teismų pakopas, atsimuša į biurokratizmo sienas, susidūrę su elementariu valdininkų neišprusimu bei kompetencijos stoka ir net diskriminacijos lyties požiūriu apraiškomis, tikisi asmeninio Prezidentės dėmesio savo skausmingoje kovoje už bendravimą su skyrium gyvenančiais vaikais.