J.Špakauskas. S.Stoma, moralinė vienatvė ir žmogus simuliakras

Žurnalistinė istorija apie tai, kaip pusamžis vyriškis bando suvilioti jauną merginą – jokia ten istorija ir neabejotinai joks ne skandalas. Tą idealiai iliustruoja Lietuvoje kilęs bene masinis solidarumo su Sauliumi Stoma sąjūdis – girdi, dauguma tokio amžiaus vyrų pasielgtų identiškai.

Deja, turiu prisipažinti, man sunku sutalpinti tokią viešąją nuomonę į paveikslą visuomenės, kurioje nuolat kalbama apie tai, jog esame per laisvi, perdėm liberalūs, turime veidu (ir užpakaliu) gręžtis į tradicines vertybes ir t.t, ir panaš. Kita vertus, stebėtis galbūt ir nėra ko – dar prieš porą metų viešai baisėjausi nacionaliniu didvyriu paverstu dviejų žmonių žudiku.

Nepaisant visko S. Stomos istorija mums turėtų rūpėti ne tiek dėl įvairiai Seimo nario vertinamo flirto, profesinės etikos, žurnalistinio džentelmeniškumo, kuri UAB „Be tabu ir Ko“ kontekste visuomet yra atvira žaizda, ar ankstesnių S. Stomos kaip politiko ir teismo pripažinto vagies poelgių, kiek tai, ką ši istorija byloja apie mus kaip apie kartu gyvenančių žmonių bendriją.

Savęs neapgausi

Plačiai visuomenėje ir valstybės parlamente aptariamas ir jau įgristi spėjęs S. Stomos „skandalas“ iš tiesų nėra joks skandalas ir kaip užsiminiau – mane stebina kilęs ažiotažas. Daug svarbesnė man, regis, esti solidari mūsų visuomenės reakcija ir nuoširdi empatija su susvyravusiu meilės ieškančiu vyriškiu. „Kas nepaslystų?“ šiandien dažnai girdime. 

Atsiribojant nuo S. Stomos šilumos paieškų internete vertinimų, mano nuomone, reikėtų apgailestauti dėl to, jog šis Seimo narys yra tikrasis mūsų viešosios moralės veidas, ryškus simptomas, atspindintis jei ne tikruosius mūsų visuomenės poelgius, tai bent nuoširdžiai (nors ir visiškai slapta) puoselėjamas vertybes. Toks žmogus rašytojo J. A. C. de Gobineau, o vėliau ir Česlovo Milošo buvo vadinamas ketmanu – žmogumi, nuolat slepiančiu savo įsitikinimus, taigi pasmerktam nuolatiniam vaidinimui. Sovietiniame kontekste ketmaną praktikavo daugelis po geležine uždanga gyvenančiųjų – visi bijojo visų ne tik dėl tankaus KGB agentų, bet ir jų pėstininkų – skundikų – tinklo. Nuolatinė aktorystė praeitin grimzdančioje epochoje neretai buvo esminė išlikimo sąlyga. 

Ieškant optimistinių spalvų S. Stomai reikėtų padėkoti bent už tai, kad jis sugriovė moralios, katalikiškos, atsakingos etc. Lietuvos visuomenės iliuziją, kuri it ta butaforija maskuoja tai, jog žmonės senokai nebegyvena taip, kaip kalba. Greičiausiai taip esama todėl, jog per penkiasdešimt ketmano praktikavimo metų mes taip įpratome meluoti aplinkai (ir sau), jog kartais patys nebepajėgiame atskirti, kuo iš tiesų tikime ir kas esame – apsimetinėjimas tapo tikruoju mūsų asmenybės ir visuomenės turiniu. 

Neapykanta sovietinei sistemai ir pačios sistemos absurdai lėmė tai, jog dauguma žmonių suspendavo savo moralę ir tai suprantama – pavyzdžiui, sąžiningumo atmetimas vienu ar kitu lygmeniu sovietmečiu buvo netgi būtinas, kadangi prekių ir paslaugų rinka buvo nepaprastai susitraukusi ir reikėjo ieškoti būtų nepražūti. Bėda ta, jog jau kuris laikas gyvename laisvės sąlygomis, bet savo vaikus auginame to paties moralinio imuniteto sąlygomis ir laisva valia traumuojame juos, naivu, tačiau kasdien vildamiesi, kad jie sukurs teisingą Lietuvą.

Apskritai žmogus juk nėra nei geras, nei blogas, atvirkščiai – jis gali daryti tiek gerus, tiek blogus darbus. Ir vis dėlto labai gaila, jog mūsų visuomenė šiandien pasiekė absoliučios tolerancijos neteisybei ribą. Juk kokį moralinį kreditą gali turėti žmogus, kaip sąžiningais piliečiais jis gali užauginti savo vaikus, jei visas jo gyvenimas yra paremtas mažomis, tačiau metodiškomis praktikomis, kuriomis jis kaip įmanydamas siekia „išdurti“ valstybę? Kaip mes galime tikėtis nesąžiningo poelgio pasmerkimo iš žmogaus, kurio namuose ant vandens skaitiklių jaukiai įsitaisę masyvūs magnetai? O iš to, kuris rūko kontrabandines cigaretes ar kuro baką pildo rusiška „saliarka“? O galbūt iš sveiko žmogaus, kurio darbingumo lygis tesiekia 50 proc. ir kuris kartą per metus keletui dienų yra hospitalizuojamas (čia toks formalumas), bet už tai kas mėnesį gauną neįgaliojo pašalpą? 

Keista, tačiau tokio žmogaus vaikai dažnai visiškai nemokamai įgyja aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje, naudojasi nemokama sveikatos sistema, gauna viešojo transporto lengvatas, valstybės garantuojamas paskolas pragyvenimo išlaidoms etc., bet vis tiek atkakliai keiksnoja valdžią, kurioje „vieni vagys“. 

Bet juk tai ir yra atsakymas mums visiems, kodėl visuomenėje, kurioje teoriškai vogti yra amoralus, atvirai ir pompastiškai niekinamas dalykas, tačiau praktiškai – didžiai rutinizuotas būdas pragyventi, mes negalime tikėtis viešo pasmerkimo politiko, kuris dailiai merginai siūlo darbą per lovą, už bučinius ar keliones į Palangą. 

Šiame kontekste Artūro Zuoko išrinkimas Vilniaus miesto meru jau trečiąsyk yra padėtas lygiai ant tos pačios mūsų viešosios moralės lentynos, kur surikiuotos nesibaigiančios Lietuvos piliečių aimanos apie tai, jog „visi politikai yra vagys“. Greta A. Zuoko rikiuojasi ir Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas ir tas pats už finasinius (!) nusikaltimus kalėjęs S. Stoma. 

Išsilaisvinimas dar neįvyko

S. Stomos istorija turi daugybę briaunų – ją galima analizuoti profesinės etikos, moralės, moralinės šizofrenijos, teisės, darbo kodekso etc. kontekstuose, tačiau man įdomu net ne tai. Mane masina šios istorijos simptomatika bene vienareiškmiškai bylojanti tai, jog gyvename laisvės sutraumuotų žmonių bendrijoje, kurioje nepajėgiama gyventi jos nariams (atvirai) priimtinu būdu.

Mano daugybę kartų cituotas vienas ryškiausių praėjusio amžiaus mąstytojų Erichas Frommas yra sakęs, jog laisvė atnešusi žmogui egzistencijos nepriklausomybę ir racionalumą, paradoksalu, drauge jį izoliavo bei tapo nerimu šaltiniu. Šis nerimas esti toks didelis, jog žmogus privalo arba subręsti iki pozityviosios laisvės, paremtos kiekvieno žmogaus unikalumu, arba atsisakyti laisvės, pasitelkdamas naują pavaldumą. Simuliuojant Č. Milošo ir E. Frommo dialogą, tokiu būdu žmogus pamažu pradeda pamilti jį supančias tvoras ir verčiau virsta sočiu robotu nei laisvu žmogumi.

Taigi S. Stomos istorija iš esmės demaskuoja masiškai pažįstamą viešą paslaptį – mūsų visuomenės pseudokonservatizmą. Antai bendrijoje, kurioje nuolat (deklaratyviai, žinoma) porinama apie tradicines vertybes jokia tragedija nelaikomi santykiai tarp senelio (tikro, su anūkais) ir į dukras jam tinkančios merginos. Matyt, džiaugiamasi bent jau tuo, kad ryšys tradicinis.

Ši istorija drauge demaskuoja ir tai, apie ką seniai įtariame ir ką katalikų bažnyčios hierarchai su valdančiosios daugumos pagalba visai įmanomais būdais bando „užtvenkti“ – mūsų pseudokatalikiškumą: gyventi su sutuoktine nesusituokus ar tapti ypač konservatyvios, krikščioniškas vertybes (deklaratyviai, žinoma) išpažįstančios politinės jėgos gretas nėra jokia ten tragedija. Pasipiktinimo nekelia net ir akivaizdi moralinė šizofrenija, kuomet atvirai tradicinės šeimos kanonus laužantis žmogus viešai pamokslauja apie šeimos šventenybę.

S. Stomos atvejis iliustratyvus ir modernių technologijų padarinių šiuolaikiniam žmogui aspektu –neišeidamas iš darbo kambario šiandien žmogus gali konstruoti tokias tapatybes, kokių tik įsigeidžia, tačiau tuo pat metu absoliučiai jų nepraktikuoti, nesivadovauti nė vienu viešai skelbiamu principu, kas realiame gyvenime esti neįmanoma. Tokiu būdu sukuriamas iki šiol nepažintas „naujojo žmogaus“ tipas – tobulas žmogus simuliakras – tuščias, be jokio turinio, turįs tik nepriekaištingą formą. 

Kas neužrašyta – to nėra 

Visai neseniai, visiškai kitame, NATO biudžeto formavimo, kontekste rekordiškai populiari šalies vadovė Dalia Grybauskaitė viešai pareiškė – „kai taisyklės nerašytos, reiškia jų nėra.“ Iš pažiūros nekaltai ir neabejotinai patraukliai skambantys prezidentės žodžiai mane verčia sunerimti – dar prieš tris dešimtmečius Č. Milošas įspėjo, jog tai „kas turi valdžią, tas gali kontroliuoti taip pat kalbą, ir ne tiktai cenzūros draudimais, bet ir pakeisdamas žodžių prasmę.“ Tokiu būdu „<...> išnyksta ištisos tikrovės sritys paprasčiausiai todėl, jog neturi pavadinimo“.

Panašiai romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ svarstė ir Čingizo Aitmatovo herojus Burano Jedigėjus sakydamas, kad „visko, kas mums nenaudinga, ir nereikia prisiminti“ .

Mąstydamas apie šiuos žodžius atvirai nuogąstauju, kokią vietą mūsų gyvenime ne tik netolimoje ateityje, bet ir šiandien vaidins moralė, kuomet jau šiandien etika, žodžio laikymasis ar paprasčiausias padorumas Lietuvoje gyvena tik garsiai tariamuose žodžiuose ar „Facebook“ profilio būsenose.

Manding, moralės bei etikos eliminavimas šiandien yra didžiausia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui – juk neteisybę matantis ir jai nepritariantis, nuolat kamuojamas moralinės vienatvės žmogus visuomet ieškos vietos, kur pajamos panašios, tačiau dvasia švari.