J.Špakauskas. Orbano priėmimas aukščiausiu lygiu, arba konservatoriai, kankinami Stokholmo sindromo

 (172)
Būna, kad imi ir pameti raktus ar net piniginę su visomis „Dėkui“ kortelėmis - ir niekas dėl to nėra kaltas. Atsitiktinumas. Kam nepasitaiko. Bet politikoje, ypač rinkimų metais, viskas, kas nutinka, turi prasmę. Ir ta prasmė viena vienintelė – pergalė. Jokios čia romantikos ir jokio apmaudo nereikia, tokia tat realybė. Manding aukso taisyklė rinkimų metais – atsitiktinumų politikoje nebūna.
J.Špakauskas. Orbano priėmimas aukščiausiu lygiu, arba konservatoriai, kankinami Stokholmo sindromo
© Reuters/Scanpix

Konservatorių kiemą aplankė Demokratijos šventė

Pernai metų balandį iš šiltų kraštų kregždutės tėvynėn grįžo ne po vieną, o po dvi. Eilinį krizinių metų pavasarį įvyko patiems konservatoriams netikėtas dalykas: Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotoja ir visuomenės pasitikėjimo reitingų lyderė viename – Irena Degutienė – pareiškė, kad reaguodama į partijos kolegų išreikštą jai paramą, ši apsisprendusi dalyvauti partijos vadovo rinkimuose.

Kiek vėliau, jau po rinkimų, Andrius Kubilius entuziastingai pareiškė, kad sukūrėme tai, ko Lietuvoje lig šiolei dar nebuvo – „vidinės partinės demokratijos šventę.“ Kokia konservatoriams nebūdinga savikritika iš paties vedlio lūpų! Iki tol tat demokratų partijoje iš pačios didžiausios „D“, Sąjūdžio ir Nepriklausomos Lietuvos autorių teisių turėtojai demokratijos švenčių nebūdavo. Žinoma, geriau vėliau negu niekad.

Nors ir gali būti, kad ta daug žadanti naujoji karta iš tikro nieko gera nežada, nes nuo senosios tesiskiria jauna „skūra“ ir skoningesniais kostiumais. Premjero patarėjas gali skaityti „Financial Times“ originalo kalba, gali po pažastimi nešiotis „ipadą“, bet vakarietišku nuo to žmogus nepasidaro. Gal net atvirkščiai – tampa dar vienu liūdnu mūsų simuliakrinės visuomenės fakto patvirtinimu.
Jaunius Špakauskas

Mėnesiui po šio Seimo pirmininkės pranešimo praėjus, galutiniai balsavimo duomenys atskleidė, kad už visuomenės pasitikėjimo „outsaiderį“, Lietuvoje patį nemėgstamiausią A.Kubilių balsavo 5546 konservatoriai/krikdemai, o už I.Degutienę – 4628. Konservatorių partija skilo per pusę...
Ši vidinės partinės demokratijos šventė, pasibaigusi A.Kubiliaus pergale, padėjo išvengti ir tam tikros painiavos, nes I. Degutienės laimėjimas galėjo lemti net ir Vyriausybės vadovo kaitą bei grasinti aukščiausios politinės valdžios šalyje stabilumui. Visa laimė, arba kaip pasakytų konservatoriai – ačiū Dievui – šventė baigėsi be pagirių. 

Vykstant rinkimų kampanijai, taigi ir netylant žvaliam šurmuliui užsiimant pirmosios vidinės partinės demokratijos šventės ruoša, politologai ir politikos apžvalgininkai Lietuvoje entuziastingai skelbė žinią, kad didžiulėje konservatorių partijoje išryškėjo dvi stovyklos. Dvi stovyklos, žinoma, neskaitant karščiuojančios, o vėliau ir amputuotos Tautininkų frakcijos. 

Tos stovyklos, entuziastingai skelbta, esti dvi – liberalioji, modernioji A.Kubiliaus atstovaujama partijos dalis (1) ir konservatoriškoji, daug „dešinesnė“ I.Degutienės dalis (2). Kalbėdami apie šią skirtį net negalime naudoti žodžio „frakcija“, nes čia mat esama tiesiog skirtingai mąstančių žmonių ir su kokiomis nors formalizuotomis grupėmis tai neturi nieko bendra. Tiesiog, na partija tokia didelė ir tokia demokratiška, kad visi po vienu bendru žalsvu stogu telpa (kam tik pačiam stogas nenuvažiuoja). Žodžiu, visiems čia yra vietos. 

A.Kubilius ir I.Degutienė visai, absoliučiai, nuoširdžiai ir nesipyko?

Vis dėlto žiniasklaidoje ir nuomonės lyderių lūpose plačiai eskaluotas I. Degutienės ir A. Kubiliaus konfliktas, na, toks šiaip jau labai kolegiškas ir korektiškas „apsibraižymas“, kelia įtarimą. Į galvą lenda eretiška mintis (ir kas galėtų paneigti?), kad galbūt jokio konflikto, jokios partinės konkurencijos iš tikrųjų nebuvo. Konservatorių partijos „skilimas“ paprasčiausiai tėra pagal geriausias Holivudo tradicijas surežisuotas trumpo metro filmas. Konservatorių partijos „skilimas“ paprasčiausiai buvo dalis gudriai suregzto ne tik priešrinkiminio, bet ir trumpojo ir vidutinio laikotarpio plano, kuriuo buvo siekiama išplėsti konservatorių rinkėjų bazę. Banaloka, bet veiksminga politikos mokslų klasika – „catch-all“ (visa apimanti) strategija. 

Taigi, mielas, bet trumpą atmintį turįs ir iki panagių bukas rinkėjau, tau yra sakoma, kad konservatoriai nėra kažkokie „talibai“, nėra jie užkietėję kietakakčiai –fobai, lietuviškų raudų ir rūpintojėlių garbintojai – partijoje yra stipri ir plati liberalų frakcija, tai tie žmonės, kurie paties A.Kubiliaus žodžiais tariant, trumpinį „CK“ atsimena, kaip „Calvin Klein“, nebe kaip „Centro komitetą“. 

Bet mes atsiduriame visai kitame vertybių diapazone, kai regime, kaip aukščiausiu lygiu Vilniuje priimamas didžiausias šių dienų demokratijos priešas Europoje – Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, su kuriuo reikalų niekas senajame žemyne turėti nenori.
Jaunius Špakauskas

Rinkėjui be kita ko dar ir sakoma, kad konservatoriai jau nebėra „bobučių“, kad ir „balsuojančių bobučių“ partija – tai moderni politinė jėga, kuriai priklauso daug progresyvių žmonių. Na, čia tie, neva A.Kubiliaus rinkėjai. Tuo tarpu visiems, kurie turi kitokių sentimentų ir susigraudina kaskart pamatę Vytauto Landsbergio tautinę juostą kaklaraiščio vietoje ir tuoj pat linki jam didelės sveikatos ir belgiškos ramybės, puikiausiai atstovauja Seimo taikytoja, nuosaikioji I.Degutienė. 

Štai jums sumaniai ir išplėsta konservatorių elektorato bazė bei iš pažiūros (reikia pabrėžti – iš pažiūros) naujas konservatorių partijos veidas. O paskatų tą veidą pudruoti daug – nuo demografinės krizės iki pirmą kartą Antrosios Respublikos istorijoje atsiradusių konkurentų monopolinėje dešinėje. 

Modernios konservatorių partijos paveikslą užbaigia gausus daug žadančios naujosios kartos atstovų būrys. Ši karta jau tuoj tuoj čia sukurs Ameriką, kur net ir (vogtos) „Žmonių istorijos“ į pašto dėžutę įkris nemokamai. 

Nors ir gali būti, kad ta daug žadanti naujoji karta iš tikro nieko gera nežada, nes nuo senosios tesiskiria jauna „skūra“ ir skoningesniais kostiumais. Šiandien galime džiaugtis tų nuogąstavimų vaisiais, pačių kūrėjų rankomis. Taigi, bičiuliai, premjero patarėjas gali skaityti „Financial Times“ originalo kalba, gali po pažastimi nešiotis „ipadą“, bet vakarietišku nuo to žmogus nepasidaro. Gal net atvirkščiai – tampa dar vienu liūdnu mūsų simuliakrinės visuomenės fakto patvirtinimu. 

Cherry on top (vyšnia ant torto)

Saujelei idealistų, tai, kuriai dar rūpi tokie niekai ir paistalai, kaip demokratija, žmogaus teisės ar žmogaus orumas, šiuose simuliakrų ir manipuliacijų kontekstuose karikatūriškai atrodo ne tik kontraversiški prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimai su paskutiniuoju Europos diktatoriumi Aleksandru Lukašenka

Tuos susitikimus dar kažkaip galėjai, žinoma, pritemptai, bet pragmatiškai pateisinti, na, suprask, reikėjo pasimeilinti „batiai“, reikėjo užsitikrinti baltarusiškų trąšų ir traktorių tranzitą bei eksportą per Lietuvos įmones. 

Bet mes atsiduriame visai kitame vertybių diapazone, kai regime, kaip aukščiausiu lygiu Vilniuje priimamas didžiausias šių dienų demokratijos priešas Europoje – Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, su kuriuo reikalų niekas senajame žemyne turėti nenori.

Vis dėlto ta saujelė idealistų, kuriai dar rūpi tokie niekai ir paistalai, kaip demokratija, žmogaus teisės ar žmogaus orumas, puikiai žino, kad primerkęs akį ar net užmerkęs abi, užsikimšęs ausis ar net ant galvos užsidėjęs pagalvę, žinojimo negali užčiaupti. Priešingai, ta nuo savęs slepiama tiesa tik dar labiau prislegia.
Jaunius Špakauskas

Antai Lietuvoje aukščiausia šalies valdžia rodo tokią begalinę paramą anksčiau absoliučiai neįdomiai Vengrijai, su kuria mažai kas Lietuvą tesieja,  ir pačiai Vengrijai mes tapome įdomūs tik po to, kai V. Orbanui užsitrenkė visos durys Europoje. Atstumtąjį V. Orbaną plačiomis rankomis į šiltą glėbi priima pats premjeras A. Kubilius, ir kiaušinius į švarką keičia raudonas kilimas. 

Kiek ta meilė nuoširdi, užtenka pažvelgti į karštai besibičiuliaujančius Aleksandrą Lukašenką ir Hugo Chavezą ar Mahmudą Achmadinedzadą su Basharu al Assadu ir viskas tampa visiškai aišku – tai atstumtųjų ir paniekintųjų bičiulystė. 

Ir tai yra ta vyšnia ant modernios ir demokratiškos konservatorių partijos torto. Tai yra dūmų uždanga, gerbiamieji, simuliakras über alles

Stokholmo sindromas?

Ir vis dėlto, kas nutiko su konservatorių partija? Kas nutiko politinei jėgai, kuri kildina save iš Sąjūdžio ir savinasi Lietuvos Nepriklausomybę? Kiek kartų galima keisti „fasoną“, manipuliuoti žmonėmis (dar vadinamais „rinkėjais“), o galiausiai užmerkti akis į pamatinių demokratinių principų išdavystę? Ne, ne tik užmerkti akis, o tas akis įsimylėti. 

Nerandu kito atsakymo, kaip tik psichologijos teorijoje – toks konservatorių elgesys yra klasikinis Stokholmo sindromo atvejis, kuomet įkaitai pradeda puoselėti teigiamus jausmus savo pagrobėjams, agresoriams, keliantiems grėsmę pagrobtųjų sveikatai ar net gyvybei. Žmogus moka unikaliai prisitaikyti prie atšiauriausių sąlygų, tiesa? 

Ir vis dėlto ta saujelė idealistų, kuriai dar rūpi tokie niekai ir paistalai, kaip demokratija, žmogaus teisės ar žmogaus orumas, puikiai žino, kad primerkęs akį ar net užmerkęs abi, užsikimšęs ausis ar net ant galvos užsidėjęs pagalvę, žinojimo negali užčiaupti. Priešingai, ta nuo savęs slepiama tiesa tik dar labiau prislegia.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

A. Navys. Mokslo metų pradžios čempionai prie Ostra Bramos (193)

Kai 2015-ųjų Mokslo metų pradžioje mokyklas užplūdo kardelių, orchidėjų ir kitokių gėlių jūra, tautinių bendrijų (pabrėžiu – bendrijų) vaikai, suvilioti (tik kuo?) ar prigrasinti, karštai meldėsi prie „naše“ Ostra Brama. Tuo pat metu, Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija ėmėsi (gerai kad tik) komentuoti kitos valstybės teisėsaugos institucijų veiksmus.

A. Užkalnis griauna mitus: pažymiai, prestižas ir populiarumas nereiškia nieko (801)

Rugsėjo pirmoji jau praėjo (ir vėl galima pirkti alkoholį, bet čia ne apie tai), tačiau data juk nesvarbu.

V. Sinica. Beldžiasi nauji mirštančios Europos šeimininkai (992)

Istorija mėgsta kartotis. Šiandienos Lietuvoje, visai kaip ir pokario Europoje anapus Geležinės uždangos, atsilikimo, fobijos ir gal net rasistinės neapykantos etiketės klijuojamos drįstantiems kalbėti apie tai, kad masinė imigracija yra kultūrinė ir ekonominė grėsmė, o visų plūstančių pabėgėlių priėmimas – jokia Europos „pareiga sau ir žmonijai“.

A. Tapinas. Iškilmingo Komplekto sveikinimas Daliai, Marinai, Kęstučiui ir Nerijui kvadratu! (143)

Kai skaitote šį straipsnį, jau turbūt pastebėjote trafaretinius valstybės vadovų sveikinimus su rugsėjo 1-ąja diena, nuvedę vaikus į mokyklas pamatėte 45 laipsnių kampu išlenktas stangrias kai kurių direktorių nugaras prieš D kategorijos Seimo narius, išgirdote švietimo skyriaus valdininką, savo atsilankymu ir banaliomis frazėmis pagerbusį mokyklą, nors, mano galva, garbė ir privilegija rugsėjo 1-ąją dieną turėtų tekti visų pirma Mokytojams, dar ir dar kartą brendantiems į tą pačią upę ir kardelių apsuptyje vis dar tikintiems, kad šiemet pagaliau bus kažkas kitaip.

V. Laučius. „Nebūk kaip DELFI“ (197)

Labai seniai, kai šiandieniai abiturientai dar nemokėjo skaityti ir rašyti (tiesa, daugelis ir dabar nemoka), viena partija nusamdė du liūdno vaizdo žinovus, kurie turėjo padėti jai nugalėti per rinkimus. Vienas iš jų buvo aukštas ir liesas, kaip Don Kichotas Lamančietis, o kitas – mažas ir apvalus, kaip Sančas Pansa.