Konservatorių kiemą aplankė Demokratijos šventė

Pernai metų balandį iš šiltų kraštų kregždutės tėvynėn grįžo ne po vieną, o po dvi. Eilinį krizinių metų pavasarį įvyko patiems konservatoriams netikėtas dalykas: Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotoja ir visuomenės pasitikėjimo reitingų lyderė viename – Irena Degutienė – pareiškė, kad reaguodama į partijos kolegų išreikštą jai paramą, ši apsisprendusi dalyvauti partijos vadovo rinkimuose.

Kiek vėliau, jau po rinkimų, Andrius Kubilius entuziastingai pareiškė, kad sukūrėme tai, ko Lietuvoje lig šiolei dar nebuvo – „vidinės partinės demokratijos šventę.“ Kokia konservatoriams nebūdinga savikritika iš paties vedlio lūpų! Iki tol tat demokratų partijoje iš pačios didžiausios „D“, Sąjūdžio ir Nepriklausomos Lietuvos autorių teisių turėtojai demokratijos švenčių nebūdavo. Žinoma, geriau vėliau negu niekad.

Jaunius Špakauskas
Nors ir gali būti, kad ta daug žadanti naujoji karta iš tikro nieko gera nežada, nes nuo senosios tesiskiria jauna „skūra“ ir skoningesniais kostiumais. Premjero patarėjas gali skaityti „Financial Times“ originalo kalba, gali po pažastimi nešiotis „ipadą“, bet vakarietišku nuo to žmogus nepasidaro. Gal net atvirkščiai – tampa dar vienu liūdnu mūsų simuliakrinės visuomenės fakto patvirtinimu.
Mėnesiui po šio Seimo pirmininkės pranešimo praėjus, galutiniai balsavimo duomenys atskleidė, kad už visuomenės pasitikėjimo „outsaiderį“, Lietuvoje patį nemėgstamiausią A.Kubilių balsavo 5546 konservatoriai/krikdemai, o už I.Degutienę – 4628. Konservatorių partija skilo per pusę...
Ši vidinės partinės demokratijos šventė, pasibaigusi A.Kubiliaus pergale, padėjo išvengti ir tam tikros painiavos, nes I. Degutienės laimėjimas galėjo lemti net ir Vyriausybės vadovo kaitą bei grasinti aukščiausios politinės valdžios šalyje stabilumui. Visa laimė, arba kaip pasakytų konservatoriai – ačiū Dievui – šventė baigėsi be pagirių. 

Vykstant rinkimų kampanijai, taigi ir netylant žvaliam šurmuliui užsiimant pirmosios vidinės partinės demokratijos šventės ruoša, politologai ir politikos apžvalgininkai Lietuvoje entuziastingai skelbė žinią, kad didžiulėje konservatorių partijoje išryškėjo dvi stovyklos. Dvi stovyklos, žinoma, neskaitant karščiuojančios, o vėliau ir amputuotos Tautininkų frakcijos. 

Tos stovyklos, entuziastingai skelbta, esti dvi – liberalioji, modernioji A.Kubiliaus atstovaujama partijos dalis (1) ir konservatoriškoji, daug „dešinesnė“ I.Degutienės dalis (2). Kalbėdami apie šią skirtį net negalime naudoti žodžio „frakcija“, nes čia mat esama tiesiog skirtingai mąstančių žmonių ir su kokiomis nors formalizuotomis grupėmis tai neturi nieko bendra. Tiesiog, na partija tokia didelė ir tokia demokratiška, kad visi po vienu bendru žalsvu stogu telpa (kam tik pačiam stogas nenuvažiuoja). Žodžiu, visiems čia yra vietos. 

A.Kubilius ir I.Degutienė visai, absoliučiai, nuoširdžiai ir nesipyko?

Vis dėlto žiniasklaidoje ir nuomonės lyderių lūpose plačiai eskaluotas I. Degutienės ir A. Kubiliaus konfliktas, na, toks šiaip jau labai kolegiškas ir korektiškas „apsibraižymas“, kelia įtarimą. Į galvą lenda eretiška mintis (ir kas galėtų paneigti?), kad galbūt jokio konflikto, jokios partinės konkurencijos iš tikrųjų nebuvo. Konservatorių partijos „skilimas“ paprasčiausiai tėra pagal geriausias Holivudo tradicijas surežisuotas trumpo metro filmas. Konservatorių partijos „skilimas“ paprasčiausiai buvo dalis gudriai suregzto ne tik priešrinkiminio, bet ir trumpojo ir vidutinio laikotarpio plano, kuriuo buvo siekiama išplėsti konservatorių rinkėjų bazę. Banaloka, bet veiksminga politikos mokslų klasika – „catch-all“ (visa apimanti) strategija. 

Taigi, mielas, bet trumpą atmintį turįs ir iki panagių bukas rinkėjau, tau yra sakoma, kad konservatoriai nėra kažkokie „talibai“, nėra jie užkietėję kietakakčiai –fobai, lietuviškų raudų ir rūpintojėlių garbintojai – partijoje yra stipri ir plati liberalų frakcija, tai tie žmonės, kurie paties A.Kubiliaus žodžiais tariant, trumpinį „CK“ atsimena, kaip „Calvin Klein“, nebe kaip „Centro komitetą“. 

Jaunius Špakauskas
Bet mes atsiduriame visai kitame vertybių diapazone, kai regime, kaip aukščiausiu lygiu Vilniuje priimamas didžiausias šių dienų demokratijos priešas Europoje – Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, su kuriuo reikalų niekas senajame žemyne turėti nenori.
Rinkėjui be kita ko dar ir sakoma, kad konservatoriai jau nebėra „bobučių“, kad ir „balsuojančių bobučių“ partija – tai moderni politinė jėga, kuriai priklauso daug progresyvių žmonių. Na, čia tie, neva A.Kubiliaus rinkėjai. Tuo tarpu visiems, kurie turi kitokių sentimentų ir susigraudina kaskart pamatę Vytauto Landsbergio tautinę juostą kaklaraiščio vietoje ir tuoj pat linki jam didelės sveikatos ir belgiškos ramybės, puikiausiai atstovauja Seimo taikytoja, nuosaikioji I.Degutienė. 

Štai jums sumaniai ir išplėsta konservatorių elektorato bazė bei iš pažiūros (reikia pabrėžti – iš pažiūros) naujas konservatorių partijos veidas. O paskatų tą veidą pudruoti daug – nuo demografinės krizės iki pirmą kartą Antrosios Respublikos istorijoje atsiradusių konkurentų monopolinėje dešinėje. 

Modernios konservatorių partijos paveikslą užbaigia gausus daug žadančios naujosios kartos atstovų būrys. Ši karta jau tuoj tuoj čia sukurs Ameriką, kur net ir (vogtos) „Žmonių istorijos“ į pašto dėžutę įkris nemokamai. 

Nors ir gali būti, kad ta daug žadanti naujoji karta iš tikro nieko gera nežada, nes nuo senosios tesiskiria jauna „skūra“ ir skoningesniais kostiumais. Šiandien galime džiaugtis tų nuogąstavimų vaisiais, pačių kūrėjų rankomis. Taigi, bičiuliai, premjero patarėjas gali skaityti „Financial Times“ originalo kalba, gali po pažastimi nešiotis „ipadą“, bet vakarietišku nuo to žmogus nepasidaro. Gal net atvirkščiai – tampa dar vienu liūdnu mūsų simuliakrinės visuomenės fakto patvirtinimu. 

Cherry on top (vyšnia ant torto)

Saujelei idealistų, tai, kuriai dar rūpi tokie niekai ir paistalai, kaip demokratija, žmogaus teisės ar žmogaus orumas, šiuose simuliakrų ir manipuliacijų kontekstuose karikatūriškai atrodo ne tik kontraversiški prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimai su paskutiniuoju Europos diktatoriumi Aleksandru Lukašenka

Tuos susitikimus dar kažkaip galėjai, žinoma, pritemptai, bet pragmatiškai pateisinti, na, suprask, reikėjo pasimeilinti „batiai“, reikėjo užsitikrinti baltarusiškų trąšų ir traktorių tranzitą bei eksportą per Lietuvos įmones. 

Bet mes atsiduriame visai kitame vertybių diapazone, kai regime, kaip aukščiausiu lygiu Vilniuje priimamas didžiausias šių dienų demokratijos priešas Europoje – Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, su kuriuo reikalų niekas senajame žemyne turėti nenori.

Jaunius Špakauskas
Vis dėlto ta saujelė idealistų, kuriai dar rūpi tokie niekai ir paistalai, kaip demokratija, žmogaus teisės ar žmogaus orumas, puikiai žino, kad primerkęs akį ar net užmerkęs abi, užsikimšęs ausis ar net ant galvos užsidėjęs pagalvę, žinojimo negali užčiaupti. Priešingai, ta nuo savęs slepiama tiesa tik dar labiau prislegia.
Antai Lietuvoje aukščiausia šalies valdžia rodo tokią begalinę paramą anksčiau absoliučiai neįdomiai Vengrijai, su kuria mažai kas Lietuvą tesieja,  ir pačiai Vengrijai mes tapome įdomūs tik po to, kai V. Orbanui užsitrenkė visos durys Europoje. Atstumtąjį V. Orbaną plačiomis rankomis į šiltą glėbi priima pats premjeras A. Kubilius, ir kiaušinius į švarką keičia raudonas kilimas. 

Kiek ta meilė nuoširdi, užtenka pažvelgti į karštai besibičiuliaujančius Aleksandrą Lukašenką ir Hugo Chavezą ar Mahmudą Achmadinedzadą su Basharu al Assadu ir viskas tampa visiškai aišku – tai atstumtųjų ir paniekintųjų bičiulystė. 

Ir tai yra ta vyšnia ant modernios ir demokratiškos konservatorių partijos torto. Tai yra dūmų uždanga, gerbiamieji, simuliakras über alles

Stokholmo sindromas?

Ir vis dėlto, kas nutiko su konservatorių partija? Kas nutiko politinei jėgai, kuri kildina save iš Sąjūdžio ir savinasi Lietuvos Nepriklausomybę? Kiek kartų galima keisti „fasoną“, manipuliuoti žmonėmis (dar vadinamais „rinkėjais“), o galiausiai užmerkti akis į pamatinių demokratinių principų išdavystę? Ne, ne tik užmerkti akis, o tas akis įsimylėti. 

Nerandu kito atsakymo, kaip tik psichologijos teorijoje – toks konservatorių elgesys yra klasikinis Stokholmo sindromo atvejis, kuomet įkaitai pradeda puoselėti teigiamus jausmus savo pagrobėjams, agresoriams, keliantiems grėsmę pagrobtųjų sveikatai ar net gyvybei. Žmogus moka unikaliai prisitaikyti prie atšiauriausių sąlygų, tiesa? 

Ir vis dėlto ta saujelė idealistų, kuriai dar rūpi tokie niekai ir paistalai, kaip demokratija, žmogaus teisės ar žmogaus orumas, puikiai žino, kad primerkęs akį ar net užmerkęs abi, užsikimšęs ausis ar net ant galvos užsidėjęs pagalvę, žinojimo negali užčiaupti. Priešingai, ta nuo savęs slepiama tiesa tik dar labiau prislegia.