Esu čia ne dvidešimt metų. Gerai paskaičiavus gal apie šešis su trupučiu. Šiek tiek apsitrynęs, bet tikrai ne tas, kuris viską žino. Prisipažįstu, esu jausmingas padaras, ne kartą buvau emociškai sukrėstas, giliau suvokęs vieną ar kitą Lietuvos praeities aspektą.
Tuo pačiu šiek tiek laiko čia gyvenęs ir susidūręs su dabartine visuomene žmogus ilgainiui mojuoti vėliavomis nustoja. Juolab, jei tas žmogus bando čia ką nors pakeisti. Žinoma, esu susidūręs tikrai ne su visais šios visuomenės aspektais, bet su vienu kitu įdomesniu momentu – teko. Tikrai norėčiau, kad būtų geriau nei yra dabar, todėl kartais negaliu nutylėti.
Po straipsnio DELFI portale, kuriame nuskambėjo mano nuomonė, kad sovietmetis sužalojo Lietuvą, teko skaityti įvairių atsiliepimų, taip pat švelniai gauti į kailį iš kai kurių draugų. Matyti, kad paliestas kažkoks nervas, ir tai mane verčia atsiliepti.
Drįstu iš savo taško truputį pafilosofuoti apie tą sovietmetį ir toliau pratęsti savo mintį apie dabartinę padėtį Lietuvoje. Ir, kad būtų pipirų, užbaigti „ta savo“ Skandinavija.
Savaime aišku, kaip ponas Binkauskas savo straipsnyje ir pastebi, manęs čia sovietmečiu nebuvo. Sakyti, kad galiu apibūdinti tą laikmetį, remdamasis savo patirtimi, būtų per daug drąsu. Ir, žinoma, mano pozicija nėra tokia jau primityvi, kad teigčiau, jog viskas, kas šiandien juda į blogą pusę, yra tik sovietmečio padariniai. Pagaliau, kaip gerbiamas ponas Binkauskas sako, kiek galima gręžioti į praeitį ir ją kaltinti dėl dabartinės situacijos.
Iš savo šeimos ir skandinaviškos visuomenės patirties puikiai žinau, kad gerovės atsiradimas yra kelių dešimtmečių atkaklių pastangų rezultatas. Ir kad tas rezultatas priklauso ir nuo šalies geopolitinės padėties pokyčių, ir nuo individualaus žmogaus ir jo šeimos indėlio. Žinoma, priklauso ir nuo tinkamų lyderių, kilusių iš tos pačios visuomenės, vadovavimo ir sugebėjimo įgyvendinti politiškai gyvybingas ir atsparias visuomenės vizijas. Sovietų Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje, tam sąlygos labai ilgą laiką buvo be galo menkos.
Neakcentuojant fakto, kad Lietuvos prieškario valstybingumo idėjos nešėjai - inteligentija (išsilavinusi Peterburgo, Voronežo, Varšuvos ir Kauno universitetuose, su besivystančiais ryšiais Paryžiuje, Londone bei Berlyne, mokanti keturias, penkias kalbas) vienokiu ar kitokiu būdu arba atsidūrė už Lietuvos ribų, arba, švelniai tariant, buvo palaidoti prieš laiką, šį kartą galėčiau kalbėti apie kitus, pavadinkime, labiau ūkiškus, sovietizacijos aspektus.
Pavyzdžiui, kad ir apie priverstinę ar pusiau priverstinę migraciją iš kaimo į miestą, kuri, daugeliu aspektų, nebuvo normalus urbanizacijos procesas, o greičiau žmonių suvarymas į krūvą pagal planą. Nors tai vyko prieš keletą dešimtmečių, pasekmės iki šiol jaučiamos. Kalbu ne tiek apie pvz.: chuliganų ir „erelių“ viešpatavimą (nors ir tai kartais kažką sako), kiek apie organišką ir palaipsniui besivystantį žmogaus ir infrastruktūros susigyvenimą, ar apie bent kiek sklandesnę urbanizaciją, kuri glaudžiai susijusi su žmonių gerove. Čia būtų galima prisiminti blokinių namų statybų ir jų ilgalaikių bėdų istorijas. Arba sunkiosios pramonės viešpatavimą sovietinėje ūkio sistemoje, kas, savo ruožtu, ir paskatino (prievarta, pagal penkmečių planų direktyvas) tą migraciją į miestus.
Tas sunkios pramonės sistemos griuvimas, bent mano manymu, iki šiol lydi Lietuvos ūkį. Lietuva nebuvo, nėra ir nebus sunkiosios pramonės kraštas. Ją buvo bandoma tokia padaryti. Todėl persitvarkymas į kažką kitą, modernesnį, taip ilgai ir tęsiasi. Lietuviai turi, grubiai tariant, savo karves, bulves, grybus ir protus. Tad, norint investuoti į ateitį, nelieka abejonių, kur reiktų lietuviams nukreipti investicijas. Tik proto investicijų keliu galima vystyti ką nors išskirtinio. O tai reikalauja kitokio mentaliteto, kitokios visuomenės, negu pramoninė-sovietinė, ar net posovietinė.
Kalbant apie pramonės proletariatą, sovietmečiais tikrų darbininkams ir proletariatui atstovaujančių įstaigų nebuvo. Egzistavo tik blanki jų butaforija. Kalbu visų pirma apie profsąjungas, kurios iki šiol daug kur užsiima ne tuo ir realiai be galo silpnai veikia, net nesugeba būti rimtu partneriu, susitariant ir sudarant strategijas darbo politikoje.
Lietuvoje jauti tam tikrą, savotišką požiūrį į darbdavį. Neretai, jis - kažkoks piktasis kapitalistas ar , pagal sovietmečio klišę, buožinis elementas, tik ir ieškantis būdų, kaip dar stipriau išnaudoti proletarą. Dėl to neva skriaudžiamam proletarui išnyksta bet koks rimtas noras skaitytis su darbdaviais ir atitinkamai su jais tartis bei bandyti rasti visoms pusėms tinkamą sprendimą (dėl darbo sąlygų, socialinių garantijų, atlygio ir t.t.). Lieka tik nepasitenkinimas ir kažkoks susišūkavimas vakuume.
Na, o dabar apie žmones, sovietinę „kombinavimo“ (vogimo) kultūrą ir jos posovietinį tęsinį. Man pasakojo, kaip sovietmečiu buvo išmokoma vogti ir šypsotis. Pradedant smulkmenomis, tarkime, dešrelių lygmenyje. Sistema, tai yra, partija, gi prižiūrėjo, kontroliavo, netgi sekė absoliučiai visus ir skatino vienas kitą sekti - savus ir svetimus. Bet visi vogė ir vogė. Galiojo nerašytos taisyklės. Vogimo kultūra klestėjo.
To pasekmė – griūvant Sąjungai vagystės stambiu mastu tapo ne tik įmanomas, bet beveik pagirtinas klestėjimo būdas. O nuo tų pasisavinimų orgijų, ir nuo pačių pasisavintojų šalis iki šiol skaudžiai kenčia. Čia kalbu ir apie nusikalstamas struktūras, ir apie tą savotišką „elitą“, tiek apie visokias keistas (bent man), ne iki galo suvokiamas verslo struktūras ir konglomeratus. Manyčiau, kad „Snoro“ atvejį laisvai galima būtų priskirti prie šios kategorijos.
Tikrai ne viskas tada sovietmečiu buvo labai blogai, ypač paprastam žmogui. Nors čia Lietuvoje esu užsiangažavęs aršiu antibolševiku, galiu drąsiai pripažinti, kad nėra viskas vien juoda-balta, lyginant praeitį su dabartim. Kaip tik šiomis dienomis sukaks dvidešimt metų nuo to, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga. Ta proga tyrimo institutas „Pew Research Centre“ padarė apklausą Rusijoje, kur tūkstantis rusų atsakė į gan tiesmuką klausimą: „Ar Sovietų Sąjungos griuvimas buvo katastrofa?“. 50 proc. atsakė teigiamai, tik 36 proc. atsakė neigiamai.
Kažkada „Antis“ dainavo: „Čia tau ne Rusija, Rusija – toli“. Gal taip, bet vis dėlto manau, kad reikėtų įsiklausyti į apklausos atsakymų rezultatus...Rusijoje. Ar tik joje?..
Jei pagal savo ribotą supratimą pabandyčiau apibūdinti paprasto Lietuvos žmogaus požiūrį į sovietmetį, man regis jis pasakytų taip:
Tada, sovietmečiu, buvo socialinės garantijos (gerai), bet, neduok Dieve, nešokinėk prieš sistemą (blogai, turbūt). O dabar? Nori pasisakyti prieš esamą santvarką? Prašau. Kurk partiją, daryk ką nori (gerai, turbūt). Bet, neduok Dieve, nesitikėk, kad tau bus užtikrintas socialinis saugumas (blogai).
Tai yra, ta valstybė ir tada, ir šiandien, rodos, užtikrina tik dalį to, ko reikia, kad visuomenė galėtų laisvai ir sėkmingai žengti į priekį. Sunkiai išsprendžiama dilema. Rodos, arba žmogus saugus, bet nelaisvas, arba laisvas, bet nesaugus. Gal skandinaviškai naiviai aš čia, bet aš norėčiau kad žmogus Lietuvoje (ir Rusijoje) būtų kiek įmanoma ir laisvas, ir saugus. Nes tik tada prasidės ta būsena, kurią galima pavadinti gerove. O taip bus tik tada, jei ir valstybė, ir jos piliečiai sugebės sugyventi, arba, kitaip tariant, kada bus pakankamai ir abipusiškai puoselėjamas valstybingumas.
O kas tada yra tikras valstybingumas? Drįsčiau taip išsireikšti: tai truputis piliečio pagrįstos meilės, truputis pagrįstos baimės savo šalies atžvilgiu. Norime ir privalome. Galbūt tai piliečio ir valstybės sutarimas, kur pakankamai aiškiai matyti, ką kiekvienas turi daryti, ar įgyvendinti, jei nori pasiekti bent daugmaž suvokiamą bendrą tikslą.
Čia galimas vienas aktualus pavyzdys.
Viena didžiausių problemų, kurioje susikerta sovietmečio palikimas ir dabartinės Lietuvos visuomenės situacija, yra „Sodra“, tiksliau, tiek valstybės, tiek žmonių požiūris į tą fenomeną ir iššūkį - socialinį draudimą. Šiandien tai yra - nepaisant ES, Rusijos, energetikos ir emigracijos – turbūt aktualiausias Lietuvos pastangų išlaikyti valstybingumą kertinis akmuo. Puikiai suvokiu, kad dabar tai tikrai ne vienintelė problema, bet šiuo metu viena iš skaudžiausių ir giliausių.
Kiek suprantu, „Sodra“ grimzta į juodą deficitą ir nematyti, kada išsikapstys. Matyt, nesiseka planingai ir stabiliai užtikrinti socialinių garantijų tam, kam reikia. Savo ruožtu tai, mano manymu, glaudžiai susiję su sovietmečiu, tomis pačiomis giliomis netiesioginėmis pasekmėmis ūkiui, infrastruktūrai, visuomenės moralei, visuomenės valdymo mechanizmams ir, galų gale, valstybingumui. Tai, kad kuo ilgiau nesiseka to padaryti, savo ruožtu toliau veda į šešėlinę ekonomiką, piktnaudžiavimą sistema, o toliau - į įvairaus plauko politinių oportunistų lengvabūdiškai žarstomų pažadų priėmimą už gryną pinigą bei į ankstesnės santvarkos nostalgiją. Arba, trumpai tariant, niekur.
O kaip tada ką nors daryti? Bandau vėl pamąstyti. „Sodros“ gyvybingumas, savo ruožtu, visų pirma, tiesiogiai ir netiesiogiai, susijęs su šalies ir jos piliečių sugebėjimu sukurti ir išlaikyti bei užtikrinti darbo vietas. Nei mažiau, nei daugiau.
Tai susiję ir su požiūriu į darbdavį, kuris sugeba net esamomis sąlygomis sukurti verslą ir atitinkamai darbo vietas, šioje šiandieninės Lietuvos erdvėje, su visa lietuviškos, posovietinės ir modernios visuomenės specifikos raidos įvairove (gili pagarba jiems). Ir tuo pačiu, valstybės ir profsąjungų (pakankamai stiprių) sugebėjimu susitarti su tais pačiais darbdaviais, žymiai aiškiau, konkrečiau, plačiau negu šiandien. Apie darbo sąlygas ir darbo atlygį, apie galimą laikiną susilaikymą nuo neapgalvotų veiksmų ir apie platesnę šalies darbo vietų kūrimo strategiją.
Tai užduotis su visokiais sudėtingais momentais, susijusiais ir su praeitimi, ir su dabartimi, ir su ateitimi, kai pradedi traukti vieną siūlą iš kamuolio... Nelengva, bet juk nestovėjote prie bokšto tik dėl romantinių patriotinių sumetimų o gal dėl dar ko nors?
Na, leisiu sau būti proskandinavišku. Šioje vietoje tikrai vertėtų atsisukti į Skandinaviją. Pasiremti jos pavyzdžiu, pabandyti netgi kreiptis patarimo ir paramos. Galima, žinoma, mokytis ne tik iš Skandinavijos. Savo laiku Airija – daugeliu atžvilgiu panaši į Lietuvą - protingai pasielgė (po to, deja, lyg ir pasimetė, bet gal atsigaus). Bet ta Skandinavija yra kaip tik pašonėje ir labai suinteresuota, kad ir Baltijos šalyse žmonėms būtų gerai. Ji turi dešimtmečių, gal net ir šimtmečio, patirtį kaip tvarkytis, užtikrinant socialinį saugumą ir teisingumą.
Gal verta giliau pasidomėti?
Autorius yra švedų tautybės Lietuvoje gyvenantis režisierius, vertėjas, žurnalistas.