Jei atmesime išankstinę neigiamą nuostatą, pamatysime, kad tai iš tiesų įdomūs ir mūsų šaliai labai svarbūs klausimai, kuriuos verta panagrinėti išsamiau.
Kas mus puls?
Manyti, kad dabartinis pasaulis yra saugesnis nei buvo kada nors, švelniai tariant, naivu. Karų, ginkluotų konfliktų grėsmė visados buvo, yra ir bus, kol žemėje yra valstybės ir žmonių grupės, kurių interesai yra priešingi.
Kaip ir praeityje, taip ir dabar egzistuoja valstybės, kurios turi ambicijų daryti įtaką regionams, kuriuose jos turi savo interesų. Tai pasireiškia politiniu spaudimu, ekonominiu šantažu ar net jėgos demonstravimu (tiesioginiais karo veiksmais). Visas šias įtakos primetimo apraiškas galime matyti įvairiose pasaulio vietose. Tą leidžia padaryti ir neribotos informacinio poveikio galimybės: propaganda, informacinė kova pasiekė didelį mastą. Karingą retoriką kaimynų atžvilgiu praktikuojančios valstybės linkusios naudoti modernias informacijos sklaidos priemones. Jos gali formuoti revanšistinius įsitikinimus savų valstybių visuomenėse, taip pat mėginti palaužti valstybių – potencialių agresijos aukų – gyventojų pasitikėjimą savo valstybe, valią grėsmės atveju ginti savo šalį.
Be tradicinių išorės grėsmių labiau akivaizdūs tampa ir visiškai nauji pavojai. Šiuolaikinis pasaulis yra didelių pokyčių akivaizdoje, kurie bet kada gali iš esmės destabilizuoti pasaulinę saugumo situaciją: besikeičiantis mūsų planetos klimatas, mažėjantys dirbamos žemės plotai, netolygus gyventojų pasiskirstymas pasaulyje, ypač sparčiai augantis gyventojų skaičius Azijoje ir Afrikoje. Šių žemynų tinkamos žmonėms gyventi teritorijos tampa vis labiau perpildytos.
Net geriamo vandens stoka, kurio Lietuva labai turtinga, priverčia žmones kraustytis į palankesnes šalis. Šis procesas tiesiogiai atsispindi ir mūsų regione – dėl mažo gimstamumo, imigracijos iš Afrikos ir Azijos, Europos senbuvių proporcija sparčiai mažėja. Žmonių migracija ilgainiui gali įgyti katastrofišką mastą, kuris ateityje pasieks ir mus.
Taip pat turime nepamiršti ir galinčių kelti globalią grėsmę valstybių, tokių kaip Iranas ar Šiaurės Korėja, kurios turi branduolinį ginklą bei kitokią masinio naikinimo ginkluotę. Jų vadovų retorika agresyvi, sprendimai sunkiai nuspėjami. Žinoma, mažai tikėtina, kad Lietuva taptų tiesioginiu jų branduolinių atakų taikiniu, tačiau jei, pavyzdžiui, būtų smogta kuriai nors Europos ar Artimųjų Rytų valstybei, tai sukeltų didžiulę grandininę reakciją, galinčią nenuspėjamai paveikti politinę situaciją pasaulyje, ir iššaukti begalę įvairaus pobūdžio nelaimių, kurios sukeltų nestabilumą plačiu mastu.
Daugelis mūsų minėtus pavojus laiko esant tolimais, mums, lietuviams, neturinčiais didesnės įtakos. Jei plačiau apsidairysime, turėtumėme suvokti, kad tai, kas vyksta tolimuose kraštuose, ankščiau ar vėliau pasibels ir į mūsų namų duris. Ekonominė krizė prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ar ilgai turėjome laukti, kol pajutome ją savo kailiu? Ekonominė krizė tėra nedidelis globalaus pasaulio mums suteiktas sunkumas palyginus su tikrais pavojais, galinčiais sukelti realią grėsmę mūsų tautos ir kiekvieno iš mūsų egzistencijai.
Ar daug kainuoja mūsų saugumas?
Ar gali būti per brangus mūsų saugumas? Be jokios abejonės, tinkamas karių parengimas, jų aprūpinimas, išlaikymas, efektyvi ginkluotė kainuoja. Ar galime taupyti, suvokdami, kad žmonių gyvybės gali tapti kaina, jei mūsų kariai bus prastai apmokyti, nepakankamai gerai ginkluoti. Kiek mums kainuos tai, kad mes sutaupysime kurdami nepakankamai stiprią ir efektyvią kariuomenę, nesugebančią reikiamu momentu mūsų apginti? Tai lėšos, kurias turime investuoti atsakingai, tačiau investuojame nepakankamai.
Remiantis kai kurių visuomenės apklausų duomenimis, matome, kad nemaža mūsų žmonių dalis mano, jog gynybai skiriama vos ne didžiausia valstybės biudžeto dalis. Pažvelgę į valstybės asignavimų pagal sritis duomenis, pamatytumėme, kad mažiau nei krašto apsaugai yra skiriama tik poilsio, kultūros ir religijos bei būsto ir komunalinio ūkio sritims.
Gynybos sistema, kariuomenė yra ne per vieną dieną sukuriama. Norėdami turėti kokybišką kariuomenę privalome nuolatos ją vystyti ir tobulinti. Tai yra laipsniškas ir ilgalaikis procesas, turintis vykti nenutrūkstamai. Kvalifikuotas personalas, profesionalūs, motyvuoti kariai neatsiranda per savaitę ar porą metų. Vien tam, kad paruoštume kvalifikuotą bataliono vadą, prireiks nuo dešimt iki dvylika metų. Sukurti efektyvią mobilizacinę sistemą reikia dešimtmečių. Susiformuoti piliečių savimonei, tautos savisaugos sampratai, kuri reikalinga krašto gynybai, dvidešimties metų nepakako (nors teigiamų poslinkių šioje srityje jau galime pastebėti).
Jei valstybės biudžete asignavimai gynybai nedidės, teks atleisti dalį personalo, specialistus, kuriuos parengti prireikė didelių investicijų. Parengti juos iš naujo prireiks daugybės laiko, kurio gal būt jau nebeturėsime. Jei kurdami savo kariuomenę atsiliksime šiandien, rytoj būsime atsilikę dvigubai, mūsų kariuomenė bus neefektyvi. Atimdami lėšas iš kariuomenės dabar, atimsime ateities saugumą ne tik iš savęs, bet ir iš savo vaikų.
Ar galime apsiginti?
Šiuolaikinės globalios grėsmės turi vieną bendrą bruožą: dabartiniame pasaulyje situacija keičiasi labai dinamiškai ir greitai. Prognozuoti, kuri iš galimų grėsmių realiausia, kada tiksliai tai įvyks, yra labai sunku, tačiau jau dabar akivaizdu, kad nedelsdami turime tam rengtis.
Istorijoje rasime nemažai pavyzdžių, kai nedidelės tautos sugebėdavo sėkmingai gintis nuo didesnių ir stipresnių priešų. Vienas ryškiausių yra palyginti nesenas ir visiems gerai žinomas Suomijos karo su Sovietų Rusija pavyzdys. Panašių atvejų būta ir daugiau. Koks sėkmingos gynybos receptas? Be daugelio kitų priežasčių, visų pirma, tai gera karinė organizacija, teisingas aplinkos sąlygų panaudojimas, pranašesnė taktika, didesnis mobilumas, pažangios karinės technologijos, gerai parengti motyvuoti kariai ir jų vadai.
Svarbiausia ir būtina sėkmingos kovos sąlyga yra nepalaužiama tautos valia kovoti dėl savo laisvės. Šalies gynyba turėtų būti kiekvieno jos šalies piliečio interesas. Kariuomenė tėra institucija, kuri organizuoja valstybės piliečius gynybai, analizuoja galimas grėsmes, kuria gynybos planus, rengia piliečius krašto gynybai, turi ir kaupia gynybai būtiną ginkluotę ir kitas priemones. Gyvybiškai svarbios grėsmės akivaizdoje visi piliečiai yra kariuomenė.
Visuomenė remia savo kariuomenę, domisi kas joje vyksta, supranta, kad išlaidos gynybos reikmėms yra būtinos. Lietuvoje dar dažnai stinga aiškaus pilietiško visuomenės mąstymo. Skandinavijos šalis laikyčiau lietuviams sektinu pavyzdžiu. Mums būtina suvokti, kad nepaisant vienokių ar kitokių trumpalaikių sunkumų, su kuriais susiduria mūsų valstybė, kiekvienam iš mūsų yra naudingiausia ją išsaugoti, nes valstybė yra efektyviausia priemonė ginti savo interesus, taip pat tautai išlikti kupiname pavojų dabartiniame pasaulyje.
Sugrįžtant prie Suomijos pavyzdžio, jos tauta pavojaus akimirką sutelkė visas jėgas ir parodė milžinišką valią kovodama dėl savo valstybės, nes jos išlikimas buvo suvoktas kaip kiekvieno suomio išlikimas. Tauta karo veiksmų eigoje patyrė didelių nuostolių, bet išliko ir apgynė savo šalį. Mums panašiu metu pritrūko išankstinės politinės ir karinės valios kovoti dėl valstybės išlikimo. Viena iš priežasčių – baimė, kad per karo veiksmus žus per daug mūsų žmonių. Leidę save okupuoti, dėl represijų, trėmimų, priverstinės emigracijos netekome daug daugiau žmonių nei tiesiogiai kare dalyvavusi Suomija.
Dabar mūsų gynybos sąlygos yra palankesnės nei tuometinės Suomijos. Kai Suomija buvo užpulta, ji neturėjo nei vieno karinio sąjungininko, todėl turėjo gintis viena. Lietuva yra galingo karinio NATO aljanso narė. Tai yra svarbus saugumo garantas. Parodę valią kovoti, suomiai, net būdami neutralūs, sulaukė realios paramos ginklais. Taip pat jiems padėjo pasaulio savanorių legionai.
Jei kartais mus ištiktų panašus likimas, mes turim teisiškai pagrįstas saugumo garantijas. Nė kiek neabejoju, kad parodę valią kovoti, karinės pagalbos sulauktumėme kur kas greičiau. Jau 20 metų kuriame savo kariuomenę ir galime sukurti ją tokią, kad galėtumėme patys apsiginti, kol sulauksime tarptautinės paramos.
Lietuvos kariuomenei dar reikia tobulėti ir vystytis, būtina tobulinti mūsų rezervo sistemą, dar trūksta reikiamo kiekio modernios ginkluotės, būtinos mobiliems kovos veiksmams prieš tankais ir šarvuočiais ginkluotą priešą, taip pat kai kurių kitų priemonių. Mums reikalinga gerai ginkluota, mobili kariuomenė ir pakankamai didelis, prireikus greitai mobilizuojamas, kovos veiksmams parengtas motyvuotų piliečių rezervas. Visa tai – mums įkandama užduotis. Svarbiausia, kad visuomenė palaikytų savo kariuomenę, ją remtų.
Taigi, ar galime apsiginti? Jei norėsime apsiginti, apsiginsime. Svarbiausia ne nuolat to klausti, bet prireikus turėti valios gintis. Nesirengdami gynybai, tik paskatinsime potencialius agresorius ateityje pasiimti mus kaip lengvą grobį. Juk ne veltui yra sakoma: nori taikos, ruoškis karui, nes stiprindami savo gynybą mes silpniname potencialaus agresoriaus ketinimą pulti.
Kiek procentų nuo BVP gynybai 2009 skyrė mūsų regiono šalys:
