J.Jurgelis. Partizaninio karo veiksmų metu

 (1344)
Mano buvusi kolegė biologijos mokytoja nešiojasi amžiną širdgėlą. Su tokia širdgėla sunku gyventi, bet ir numirti ne lengviau. 1947 metų gruodžio mėnesį viename Žemaitijos kaime buvo išžudyta jos šeimą. Šitą šeimos tragediją ji man papasakojo šiais laikais. Papasakojo ir paklausė: kodėl, už ką, kas. Aš ir šiandien negaliu atsakyti į mokytojos klausimus.
Jurgis Jurgelis
Jurgis Jurgelis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Bet galiu pasakyti: Lietuva lig šiol neparodė pagarbos tiems nužudytiems beginkliams civiliams žmonėms, neišreiškė užuojautos nužudytųjų artimiesiems. O jų ne vienetai, ne dešimtys, gal būt net ne šimtai.

Egzekucija

Nesileidžiant į detales galima pasakyti, kad tą gruodžio naktį mokytoja neteko motinos, tėvo, dviejų brolių ir akivaizdžiai besilaukiančios brolienės. Brolio šeima gyveno per kilometrą nuo tėvų sodybos. Atėję vyrai juos pakėlė naktį ir neapsirengusius, basus, surišę rankas vielom atvedė pas tėvus. Brolio namuose liko trys maži vaikai. Jauniausiam Jurgiui buvo vieneri. Į mokytojos tėvų namus (kur viskas vyko) buvo atvežtas seneliams prižiūrėti anūkas - sesers ketverių metų sūnus. Vyrai pasiginčijo, ką su tuo vaiku daryti, bet nenušovė.

Kai egzekucija buvo baigta, vyrai išsinešė iš namų daiktus, kuriuos pravartu išsinešti, susikrovė į vežimus ir išvažiavo. Todėl mokytojai (tuo metu ji studijavo Vilniuje) grįžus namo palaidoti saviškių nebuvo kuo juos aprengti. Ką kaimynai davė, tuo ir aprengė. Pačiai mokytojai kaimynai neleido likti namuose. Sakė, kad ir jai bus blogai. Štai nuo to laiko mokytoja ir gyvena su savo širdgėla ir su klausimais – kodėl, už ką, kas.

Nužudyti, bet nenukentėję

Sovietų spauda tada parašė, kad mokytojos tėvas buvęs lojalus tarybų valdžiai ir todėl šeimą (tiksliau, dvi šeimas) partizanai išžudė. KGB dokumentuose yra išlikęs įrašas, kad visa tai padarė „Vytauto“ vadovaujamas partizanų būrys, kuris tuo pačiu metu apylinkėse išžudė dar kelias šeimas. Dėl mokytojos lojalumo tarybų valdžiai sunku patikėti. To paties tėvo kita dukra už politinius dalykus sėdėjo Vorkutos kalėjime. Tėvas jokių pareigų jokioje sovietinėje struktūroje (valsčiuje, kolūkyje, skaitykloje, mokykloje ar pan. ) nėjo, jokiai partijai nepriklausė.

Jau šiais laikais mokytoja kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (toliau - centras) – už ką buvo nužudyti jos artimieji. Centras nurodė jau sovietų spaudoje minėtą lojalumą ir dar pažymėjo, kad kaime buvęs kažkoks ginčas dėl žemės. Dėl to esą galėję taip atsitikti. Mokytojos toks atsakymas nepatenkino. Ji parašė dar kartą. Tada iš minėto centro atėjo į namus du jauni žmonės ir paaiškino, kad nieko nebepakeisim, tada buvęs toks laikas. Mokytoja apie tuos laikus žinojo geriau už apsilankiusius tyrėjus, kurie tada dar nebuvo gimę. Bet tyrėjai, nors ir gimę vėliau, buvo teisūs.

Jie rėmėsi nepriklausomos Lietuvos 1997 m. įstatymu dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso. Pagal šį įstatymą tokie nužudytieji ir likę gyvi jų artimieji (kaip mokytoja, jos sūnėnas Jurgis ir kiti) yra niekas. Įstatymų leidėjas juos tiesiog užmiršo. Įstatymas apibrėžė nuo okupacijų nukentėjusiuosius – tai tremtiniai, politiniai kaliniai, įvairių represinių struktūrų (pvz., NKVD, stribų ir kt.) aukas. Bet mūsų atveju egzekuciją vykdę vyrai, matyt, priklausė kitai pusei - ne okupantų, todėl ir jų nužudytieji nesą nukentėjusieji. Toks buvo Lietuvos požiūris į kai kuriuos nužudytuosius tos pačios Lietuvos žmones - be ginklo ir be kaltės.

Jurgis ir jo koplyčia

Jurgis - tai tas pats jauniausias mokytojos brolio ir brolienės atžala, kuriam tuo metu buvo vieneri. Žinoma, jis tėvų neatsimena, bet jų ir savo istoriją žino gerai. Jį likimas blaškė po įvairius vaikų namus ir tolimesnes gimines. Paskui - sovietų kariuomenė, kur buvo sočiau pavalgyti. Jurgis blogais keliais neišėjo. Bet jis turi savo požiūrį į istorinius įvykius ir į tam tikrus istorijos vietinio pobūdžio veikėjus. Tai nenuostabu. Turbūt kiekvienas, kurio tėvai, vaikai, seneliai ir pan. kur nors ir kieno nors buvo sušaudyti, sudeginti, sušaldyti, badu numarinti ar kitaip nukankinti, turi savo požiūrį istoriją ir tos istorijos didesnius ar mažesnius veikėjus. Ir to požiūrio niekas nepakeis.

Vis dėlto įdomu, kad Jurgis savo požiūrį į tragišką jo artimųjų istoriją išreiškė nestandartiškai. Jis kaime, kur visa tai įvyko, pastatė koplyčią. Pastatė savo pastangomis ir savo lėšomis. Klebonas pašventino koplyčią. Kiekvienas čia gali ateiti pasimelsti už savo artimuosius ir už Jurgio tėvus, už nespėjusį gimti Jurgio brolį ar sesę, už jo senelius. Melskis, žmogau, už ką nori, dėl ko neramu, dėl ko graužia sąžinę (juk žmogaus gyvenime būna įvairių suklydimų).

Kai Jurgis rentė koplyčią, apylinkės žmonės žiūrėjo į tai su nepasitikėjimu. Juk dabar koplyčios tokių įvykių tokioms aukoms Lietuvoje nestatomos. Jurgis netgi bijojo, kad koplyčia nebūtų palaikyta akibrokštu kai kuriems apylinkėse pastatytiems kryžiams ir kad jos kas nors nesudegintų. Bet koplyčia gerai įsirašė į gamtinę aplinką, po truputį apsiprato ir žmonių sąmonėje. Koplyčia nesudarkė apylinkės kryžių panoramos. Paminklai bei kryžiai žuvusiesiems geriau sudera tarp savęs, negu gyvieji. Bet grįžkime prie valstybinių reikalų

Įstatymo pataisa

Prieš porą metų įstatymų leidėjas kiek pataisė įstatymą dėl asmenų, nukentėjusių nuo okupacijų. Pataisytame įstatyme atsirado ilgas kalambūriškas sakinys, o tame sakinyje nauja frazė - asmenys, nukentėję „partizaninio karo veiksmų metu“. Visiškai neaiškaus turinio frazė. Gal tai asmenys, kurie karo metu grybavo, uogavo ar šiaip vaikštinėjo po mišką ir juos atsitiktinai kliudė pasiklydusi partizaninio karo kulka. O gal asmenys, kurie kur nors užlipo ant partizanų ar stribų padėtos minos. Bet kai išžudoma šeima, ar tai karo veiksmų aukos?

Pasirodžius toms pataisoms, paskambinau į tą patį Centrą ir paprašiau paaiškinti, ką reiškia nukentėjimas „partizaninio karo veiksmų metu“. Mano pašnekovė kitame laido gale ėmė mikčioti: na, žinot, visko buvo, visko pasitaikė, suprantat patys ir t. t. ir pan. Taip, aš daugmaž suprantu, kas slypi už tos frazės, bet nesuprantu, kodėl įstatymo leidėjai pabijojo aiškiai išreikšti savo mintį ir pasakyti, kad tai civiliai, niekuo nenusikaltę asmenys, nužudyti ar sužaloti partizanų, KGB smogikų, veikusių partizanų vardu, ar tiesiog neaiškių kerštaujančių, plėšikaujančių gaujų, prisimetusių partizanais ar stribais. Juk įstatyme kiti nukentėjusieji (tremtiniai, kaliniai, rezistentai ir pan.) apibrėžti labai aiškiai.

Ministerijos bukletai

Nukentėjusių nuo okupacijų asmenų parama rūpinasi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ministerijos tinklapyje galima rasti, kokie asmenys laikomi nukentėjusiaisiais ir kaip teikiama jiems vienokia ar kitokia parama. Pagirtina, Ministerija 2008 m. (jau įsigaliojus minėto įstatymo pataisoms) išleido gražiai apiformintus bukletus apie valstybės paramą. Tie bukletai skirti rezistencijos dalyviams bei jų šeimų nariams, politiniams kaliniams, tremtiniams, asmenims, buvusiems getuose, asmenims, išvežtiems priverstiniams darbams, ir pan. Bet bukleto, skirto asmenims, nukentėjusiems „partizaninio karo veiksmų metu“, nėra. Tai gal ir tokių asmenų nėra? Vėl pasidomėjau Centre, ar egzistavo ir egzistuoja tokie nukentėjėliai. Ir man, dabar jau žymiai aiškiau, paaiškino, kad tokių asmenų esama. Netgi papasakojo vieną žiaurią istoriją. Bet mes jos čia neatpasakosim. Taigi pasakė, kad tiems žmonėms norima padėti. Bet žmonės kreipiasi itin nedrąsiai. O kartais net pasako, kad prisibijo. Nežinau, kokią pagalbą jie gali gauti. Gal gali gauti nukentėjusio nuo okupacijų ženklelį, gal transporto lengvatą, gal kokią nors išmoką. O gal ir negali, nes dėl lėšų stygiaus ne visiems pagalba vienodai duodama. Taigi gal ženklelį.

Pagarba žmogui nėra patriotizmo priešas

Tačiau žmonėms reikia ne ženklelio. Žmonėms visų pirma reikia pagarbos. Čia jau valstybės problema. Valstybė neturėtų slėptis tarp savo įstatymo eilučių, dangstytis miglotomis formuluotėmis. Valdžiai derėtų viešai atsiprašyti už civilių, beginklių žmonių žūtį, išreikšti pagarbą žuvusiesiems ir užuojautą jų gyviems artimiesiems. Valstybė tam turi ir teisę, ir pareigą. Mūsų valstybė pagrįstai pripažįsta partizaninį pasipriešinimą kaip teisėtą ir didvyrišką pasipriešinimą okupacijai. Tad valstybei belieka pripažinti ir to pasipriešinimo netektis - beprasmes nekaltų civilių gyventojų aukas Nuo to tautos patriotinė dvasia nenukentės. Tiesa ir pagarba žmogui - gyvam ir žuvusiam - yra patriotizmo sąjungininkas, o ne patriotizmo priešas.

Tauta, sugebanti įvertinti savo netektis, sugebanti pasimokyti iš netekčių, turi daugiau brandos. Brandi tauta įvairių istorinių kataklizmų, įvairių okupacijų atveju praranda mažiau savo tautiečių–piliečių. Mažiau brandi - daugiau. Okupantas sukiršina tautiečius, paskleidžia pražūtingas ideologijas, pasėja tautines, rasines, klasines ir kitokias neapykantas. Tautiečiai ima engti vieni kitus, skųsti okupantams, netgi žudyti vieni kitus. Ir vis tai iš nesusivokimo, iš įvairiausių paskatų ir netgi iš įsitikinimo, kad tarnaujama pažangai, istorijai. Okupantas okupuoja ne tik teritoriją. Jis okupuoja dalies gyventojų protą bei dvasią. Bet grįžkime arčiau temos.

Dėl paminklo

Beveik visada, kai tik prasideda kalbos apie okupacijos aukas, sakoma, o kiek okupantai nužudė civilių. O kiek sunaikino vaikų (vien Igarkoje per pirmąsias dvi tremties žiemas buvo išmarinti badu beveik visi tremtinių vaikai ir seniai). O kiek išžudė partizanų šeimų, kiek supūdė kalėjimuose, kiek KGB sušaudė požemiuose. Taip, tai tiesa, ir šventvagiška būtų visa tai (ar bent iš dalies) neigti. Bet buvo ir kitos civilių beginklių žmonių aukos, ir jas užmiršti, užtušuoti, nutylėti taip pat būtų nesąžininga.

Nepriklausomai valstybei (kuriai jau dvidešimt) atėjo laikas padaryti gerą darbą ir pagerbti visus civilius žuvusius (nužudytus) 1939-1990 okupacijų metais. Prasminga būtų pastatyti jiems visiems paminklą. Jeigu Jurgis neužmiršo tėvų, kurių neatsimena ir pastatė jiems koplyčią, tai ir Lietuva gali pastatyti paminklą tiems, kurių dar neužmiršo ir kuriuos dar atsimena. Tuo būtų išreikšta ir užuojauta žuvusių (nužudytųjų) artimiesiems, kurie dar gyvi, kurie gyvena su širdgėla ir su širdgėla miršta. Kai visi iškeliaus į Anapilį, užuojauta nebebus reikalinga.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

R. Valatka: Kiek ne-milių, pro-milių, ir visiškų milių valdžios cirke? (182)

Cirke be pinigo vardu „Milius“ – vaidinimas po vaidinimo. Stumbrynėje, starkevičynėje, prezidentynėje. O dabar jau ir Latvijoje.

K. Stoškus. Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės? (898)

Atėjo laikas be gudravimų pripažinti, kad dvidešimt penkerius metus bandytas valstybės projektas „Nepriklausoma Lietuva“ nebuvo mums sėkmingas. Tokiai išvadai padaryti nereikia nei daug diskusijų, nei ypatingo išmanymo, nei sudėtingų tyrinėjimų su statistinėmis lentelėmis ir permainų kreivėmis.

Sekmadienio Evangelija. Paskutinė vieta (398)

Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą:

Kaip vyko dujų ataka oro uoste: kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė, rengdamiesi mirčiai (528)

Kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė. Daugelis iššoko pro langus į aerodromą, bet greit sušokinėjo atgal, kai į juos pasipylė taikli ugnis. Sužeistieji, kurie negalėjo judėti, gulėjo veidu žemyn, kurie miegmaišiuose, kurie – be jų ir kriokė rengdamiesi mirčiai.

A. Vaškevičius. Taip, estai. Ir vėl tie estai (86)

Taip, estai. Ir vėl tie estai, pasiskelbę kuriantys „superministeriją“. Lietuvoje atgarsiai ir rezonansai daugiau nei audringi. Artėjant rinkimams – nuostabiai patogi tema pasireikšti. Nuomonės, lentelės, diagramos tiesiog burbuliuoja viešosios erdvės katile.