Nors paroda eksponatais ir negausi, bet jos vieta ir laikas pakilėja partizaną A. Kraujalį iki kovotojo už laisvę simbolio.
Parodoje eksponuojama apie dvidešimt penkios nuotraukos. Jose matome partizaną, ginkluotą automatu bei pistoletais. Jose A. Kraujalis su žmona, su sūnumi, tėvų šeima, sodyba, kur Kraujalis slapstėsi paskutiniaisiais metais ir kur žuvo (nusižudė).
Parodoje keletas partizano asmeninio naudojimo daiktų – žiebtuvėlis, šaukštas, šakutės, uniforminis švarkas, ryšelis su Agotos duona ir kt.
Parodoje taip pat Utenos bei Molėtų gimnazijų moksleivių rašiniai apie partizaną. Rašiniai neilgi: kada partizanas gimė, kada išėjo partizanauti, kokiame būryje buvo, kokius turėjo slapyvardžius, kaip jis buvo persekiojamas, kur ir kaip slapstėsi, kaip milicijos bei VSK pareigūnų apsuptas nusižudė. Dar parašyta, kad jis buvo patriotas, kad buvo narsus.
Bet konkrečių A. Kraujalio žygių moksleiviai neaprašė. Matyt, mokiniai nežinojo, mokytojai jiems nepapasakojo. Parodos organizatoriai irgi nepasirūpino, kad A. Kraujalio partizaninė veikla būtų kuo plačiau nušviesta.
Savo įspūdžių iš parodos aš irgi nepateikčiau, nes apie A. Kraujalį žinau ne per daug. Bet tas kuklus žinojimas siekia mano vaikystę. O kas vaikystėje įstringa, tas išlieka ilgam.
Taigi, A.Kraujalis nušovė mano vaikystės draugo tėvą. Su tuo draugu mes smėlėtoje Utenos Rūtų gatvėje spardydavome kamuolį. Nušovė vakare per langą, kai kambaryje degė šviesa. Draugo motiną tik sužeidė, matyt, gerai nenusitaikė .
Apie tai Utenoje žmonės kalbėjo, kad Kraujalis nušovė mokytoją (man rodos, kad draugo tėvas dirbo Utenos švietimo skyriuje , o gal kartu ir mokytojavo).
Po daugelio metų, tiksliau, 2007 m. liepos 26 d., Utenos prokuroras paklausė A. Kraujalio sesers Janinos: kiek žmonių nužudė Antanas? Ji atsakė: žinau, kad apie vienuolika, – Sadkūną, Gečius tikrai jis... Tarp kitko, Gečių liko du vaikai – dukra ir sūnus, kuriems tada buvo apie penkis, dešimt metų. Jie miegojo ant pečiaus.
Remiantis liudininkų parodymais, užfiksuotais anais laikais vestose baudžiamosiose bylose bei gyventojų prisiminimais galima būtų tiksliau išvardinti kai kuriuos iš Antano Kraujalio sesers paminėtos vienuolikos.
Be uteniškio tarybinio švietimo darbuotojo, A. Kraujalis, veikdamas daugiausia Molėtų ir Anykščių rajonuose, dar nušovė du kolūkio pirmininkus, vieną kolūkio pirmininko pavaduotoją (minėtą Sadkūną), vieną apylinkės tarybos pirmininką ir jo žmoną, vieną komjaunuolę, sužeidė skaityklos vedėją (pastarasis, kad ir sužeistas ir jau garbaus amžiaus, pabėgo).
Galima manyti, kad tai darydamas A. Kraujalis ne kartą pažeidė Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio (LLKS) Baudžiamąjį statutą (statutas įsigaliojo 1949 m. spalio 10d). Statutas numatė, kad partizanai mirties bausme gali bausti tik valdžios pareigūnus, ypač žiauriai vykdžiusius okupacinės valdžios priemones. Tačiau pasigendama duomenų, kad A. Kraujalio nužudyti asmenys būtų vykdę kokias nors žiaurias priemones.
Maža to, LLKS baudžiamieji normatyviniai aktai nekalto asmens nužudymą laikė sunkiu nusikaltimu ir tai partizanams daryti griežtai draudė.
Atrodo, kad visi A. Kraujalio nužudytieji buvo lietuviai, civiliai, daugiausia beginkliai (kolūkio pirmininkai, apylinkių tarybų pirmininkai turėjo teisę laikyti ginklą).
Didžioji dalis baudžiamųjų akcijų A. Kraujalio įvykdyta 1951–1952 metais. Tuo metu LLKS vadovybė stengėsi kiek galima daugiau apriboti mirties bausmių vykdymą kolaborantams, ragino partizanus imtis kitų priemonių, pvz., įspėti, pareikalauti išsikelti į kitą gyvenamąją vietą ir pan. Beprasmiškas atrodo kolūkio pirmininkų likvidavimas, nes kolektyvizacija tais metais jau ėjo prie pabaigos. Apylinkės tarybos pirmininko žmona, matyt, buvo kalta tik tuo, kad buvo žmona, o komjaunuolė buvo dar jauna, gal net nepilnametė.
Kaip ten bebūtų, ši A. Kraujalio partizaninės veiklos pusė paliko gilius pėdsakus tų apylinkių gyventojų atmintyje. Tačiau šios veiklos parodoje nėra.
Partizaniniame kare dalyvavo daug kilnių, žinomų ir mažiau žinomų ar visai nežinomų laisvės kovotojų. Seimas Kovo 11-ajai pasirinko Antaną Kraujalį. Seimo valia.
Noriu pasakyti, kad iš principo kalba eina ne apie A. Kraujalį. Kas buvo – buvo. Kalba apie Seimą, apie Seimo poziciją, kaip Seimas vertina šitą A. Kraujalio partizaninės veiklos pusę. Jeigu vertina pozityviai – A. Kraujalis naikino kolaborantus arba asmenis, įtariamus kolaboravimu (naikinant, sakykim, pasitaikė viena kita klaida, bet atsižvelgiant į visas aplinkybes, galima to klaidomis nelaikyti). Jeigu taip, tai reikėtų nevengti ir parodoje parodyti šitą A. Kraujalio, kaip kovotojo, veiklos pusę.
Jeigu Seimas vertina šitą A. Kraujalio veiklą ne itin pozityviai ar net neigiamai, ar dar nesugalvojo, kaip vertinti, tokiu atveju parodos išvis Seime nereikėjo organizuoti.
Kaip ten bebūtų, reikia aiškios Seimo pozicijos. Juk paroda skirta ne tik Seimo nariams. Kovo 11-osios proga, – ji skirta visiems, tarp kitų – ir nužudytųjų artimiesiems, jų vaikams. Ir mano vaikystės draugui, su kuriuo daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų spardėme kamuolį smėlėtoje Utenos Rūtų gatvėje.