Vladimiras Laučius, kuris parašė daugybę straipsnių, kad Bažnyčia neturi teisės kištis į politiką, pasisakyti šeimos, gyvybės, priklausomybių kontrolės bei prevencijos įstatymų leidybos ir kitais klausimais – žengė dar vieną žingsnį - jau imasi auklėti privilegijų atsisakantį ir paprastumo pavyzdį rodantį popiežių Pranciškų, kad nevalia net parodyti dėmesio nuteistiesiems, taip paskatinant juos pasikeisti, čia taip pat politika, ar net įstatymo laužymas, niekinimas.
Juozas Dapšauskas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Pats straipsnio pavadinimas iššaukiantis: „Bučiuodamas kojas kaliniams popiežius paniekino įstatymo viršenybę“. Tikrai?

Suprask, plaudamas simboliškai kojas kaliniams popiežius Pranciškus padarė vos ne kriminalinį nusikaltimą, už kurį reikėtų jį bausti arba mažų mažiausiai paniekinti. „Gerai, kad nuplovė, ypač jei kojos buvo nešvarios, smirdėjo. Žinoma, galėjo nusiplauti ir patys“, - rašo autorius. V. Laučius propaguoja visuomenėje gają mintį: kalėjimas – ne perauklėjimo, pasikeitimo, o kankinimo vieta. Tos pačios minties laikosi ir mirties bausmės šalininkai. Tačiau būtina suprasti – auka yra tiek nusikaltimo darytojas, tiek nukentėjusysis.

Nusikaltėliai – ar tai būtų recidyvistai, ar politikai – nesivadovaujantys viešuoju interesu, o įstatymus priiminėjantys pataikaudami siauroms verslo grupėms ir savo egoistiniams interesams – jie yra nusikaltėliai - nelaimėliai. Beje, įstatymų kūrimą neretai inicijuoja ir nusikalstamos grupuotės, tam tikrose situacijose (autoritarinėse valstybėse) net būtina kai kurių iš įstatymų nesilaikyti. Aukščiau už įstatymą yra elementarus žmogiškumas. 

Reikia pažiūrėti ir platesne prasme, kas tuos įstatymus kuria, ar dažnai jų priėmimą neinicijuoja tam tikros suinteresuotos verslo ar net nusikalstamos grupės, kokias neproporcingas ar net juokingas bausmes gauna teisiamieji. Ar pasigiliname į teisiamųjų visą biografiją, kokia buvo vaikystė, auklėjimas ir pan. Šia temą jau esu analizavęs, kai visuomenė suprantamai pasipiktino vieno žiauraus nusikaltimo įvykdymu Kaune. „Mes esame labai pikti ir nesugebantys įsigilinti į tų asmenų situaciją, kurie padarė žiaurius nusikaltimus (galime sakyti jie yra savotiški pūliniai visos visuomenės problemų) o esame pakantūs nusikaltėliams, kurie vaikštinėja pasirišę kaklaraiščius ir blizgančiais bateliais. Bet reikią pripažinti, kad neretai jie yra ir šių žiaurių nusikaltimų bendrininkai, pirminė priežastis, nors jie tiesiogiai nieko nenužudė, o iš išorės atrodo net mieli ir labai protingi asmenys.“

Įstatymų kūrimą neretai inicijuoja ir nusikalstamos grupuotės, tam tikrose situacijose (autoritarinėse valstybėse) net būtina kai kurių iš įstatymų nesilaikyti. Aukščiau už įstatymą yra elementarus žmogiškumas.
Juozas Dapšauskas

O dabar pasigilinkime į popiežiaus Pranciškaus poelgį evangelijų šviesoje. Jėzus ne kartą fariziejų buvo vadinamas nusidėjėlių bičiuliu. Kai nutarė apsilankyti ir parodyti dėmesį juos susidomėjusio muitininko Zachiejaus namuose, žmonės sakė: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius“. Suprantama, savo turtus šis Jericho turtuolis buvo ne visai sąžiningais būdais susikrovęs. Jėzus eidamas pas jį pateisino jo gyvenimą, užsiiminėjo popsu ir pataikavimu? Ne. Bet suteikė šansą permainoms! Ir jos įvyko: „Štai, Viešpatie, puse savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“, – po susitikimo pasakė šis muitininkas (Lk 19, 8).

Tai ir buvo didžiausias papiktinimas, kad Jėzus neretai nesivadovavo fariziejišku įstatymo laikymusi, juos demonstratyviai laužė, tuos sukeldamas didelį įstatymo raidės šalininkų pasipiktinimą. Ar ne tai matome kai svetimautoją „pagal įstatymo viršenybę“ norėjo užmušti akmenimis, o Jėzus ją „išsuko“ – „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir akmenys pradėjo kristi iš rankų ant žemės, o ne į nusidėjėlę. Ir čia Jėzus nepateisino nuodėmės, bet parodė širdį ir žmogiškumą - „Eik ir daugiau nebenusidėk.“ (Jn 8,11).

O tie „teisieji“, „įstatymo viršenybės“ šalininkai net nenori, kad blogieji pasikeistų, geriau tegu lieka savo paklydimuose ir bausmių, kančių, naujų nusikaltimų rate. Tai matome ir pranašo Jonos reakcijoje, kai Dievas jį siuntė pranašauti senovės miestui Ninevei žūtį, jei ji nepasikeis. Jis nenorėjo tos žinios perduoti, nes jei pasikeis, bus išgelbėti, kad tegu geriau nepasikeičia ir pražūna.

O gal Jėzus buvo prisitaikėlis, tolerantiškas pačiam neteisingam elgesiui. Ne, jis aiškiai skyrė asmenį ir elgesį, dėmesį sutelkdamas pirmiausia į žmogaus potencialą pasikeisti, į žmogaus galimybę savyje atrasti Dievo duotą dieviškumą, orumą. Jėzus nebuvo abejingas nuodėmei, esančiai žmoguje, jis net patyliukais iškeldavo žmogaus tamsiąsias vietas, kaip moteriai samarietei prie šulinio. (Jn 4, 7 – 45).  Bet tai darė jautriai, o ne moralizuodamas. Ir ji nesiteisino, kad tokios aplinkybės, draugai, genai, valdžia privedė prie netinkamo gyvenimo – pripažino ir savo asmeninę kaltę, atsakomybę. Ji buvo laimėta. Ir pasikeitė!

Galima net kojų plovimą paversti formaliu ar net fariziejišku veiksmu, kanoniška liturgija, kuri gali virsti tik fariziejiška praktika, kai vieną kartą metuose aprobuotiems kunigams ar kanonus atitinkantiems vyrams yra nuplaunamos kojos ir taip formaliai sekama Jėzaus pavyzdžiu. 

Jėzus nieko nedarė formaliai, dėl klišių ar dėl popso, kad įtiktų miniai (kaip kai kas įvardijo, neva popiežius Pranciškus „popiežiškų“ blizgučių atsisako dėl popso). Jėzus, anot iškilaus lietuvių teologo Česlovo Kavaliausko, buvo „plačių mostų ir širdies“. Manau, ir popiežius Pranciškus tai daro tikrai ne dėl minios, o iš vidinio įsitikinimo.

O gal Jėzus buvo prisitaikėlis, tolerantiškas pačiam neteisingam elgesiui. Ne, jis aiškiai skyrė asmenį ir elgesį, dėmesį sutelkdamas pirmiausia į žmogaus potencialą pasikeisti, į žmogaus galimybę savyje atrasti Dievo duotą dieviškumą, orumą.
Juozas Dapšauskas

„Bet apaštalai lyg ir nebuvo jaunieji nusikaltėliai“, atkreipia dėmesį ponas V. Laučius. Bet nebuvo ir angeliukai. Žinome, kad Petras stojo piestu, kai Jėzus priėjo prie jo mazgoti jo gal ir tiesiogine prasme smirdinčių kojų: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Beje, po kurio laiko toks ryžtingas mokinys, žinantis subordinaciją, pavojaus akivaizdoje, Jėzų suėmus, išsiginė mokytojo nepažįstąs.

Neretai gyvenime nėra juoda-balta, yra ir tam tikri atspalviai. Jėzus nebuvo prieš įstatymą, mokinius ragino jo laikytis, bet jei įstatymas padaromas stabu ir žmogų naikina – jis stojo konkretaus žmogaus pusėje. Neveltui paskui apaštalas Paulius vėliau sakė: „Raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę.“

Šia proga galime prisiminti ir Lietuvoje kelis kartus apsilankiusio prancūzo Timas Guenaro įstoriją, kuri sudėta į labai lengvai skaitomą knygą „Stipriau už neapykantą“, rekomenduojama visiems sunkiai auklėjamiems paaugliams, dirbantiems su panašiais žmonėmis. Timas buvo labai traumuotas savo vaikystėje, paliktas motinos, sumuštas tėvo, paauglystėje valkatavęs Paryžiuje ir laužęs įstatymą, sėdėjęs kolonijose. Ir patyręs „kojų plovimą“ (perkeltine prasme) atsivertė, pakeitė savo gyvenimą, sukūrė šeimą, augina penkis vaikus, dabar pats važiuoja po įkalinimo įstaigas „plauna kojas kaliniams“ ir jų likimai pasikeičia. Jie grįžę iš tokių „pakankinimo vietų“ ne toliau daro nusikaltimus, tik žiauresnius, bet rodo pasikeitimo pavyzdį. Juk to norime visi?

Norėtųsi gerbiamam V. Laučiui palinkėti tos atlaidumo ir suteikimo galimybės pasikeisti dvasios: tai stipriau už neapykantą, stipriau už įstatymą, bausmę. Taip ne paniekinamas įstatymas, bet jis padaromas visų Gyvenimo ir sugyvenimo tarnu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (74)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (90)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis (12)

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Po lietaus dalis sostinės gyventojų liko be elektros (62)

Į DELFI redakciją šeštadienio vakarą kreipėsi vilnietis, kurio teigimu, pusė sostinės...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (142)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (109)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (1171)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (65)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Siekiama patikslinti Tarybų Sąjungos Lietuvai padarytą žalą (134)

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras neranda mokslininko, kuris už vidutinį centro...

Priežastys, kodėl apsilankius tualete vargina nemalonūs pojūčiai (2)

Deginimo pojūtis šlapinimosi metu yra vienas nemaloniausių dalykų. Štai kodėl svetainė...