J.Dapšauskas. En den du, – vaikų neturėsi tu!

Liepos mėnesį žiniasklaidoje pasirodė ne vienas pranešimas apie neva šiuolaikišką kontracepciją, jos propaganda ir rengiamą Pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Radijo reklamoje suskambo šūkis - „En den du, – vaikų neturėsi tu!“

Nevaisingumas - tai tikrai didelė problema šeimoms, norinčioms turėti vaikų, bet negalinčioms. Teigiama, kad kas šešta pora Lietuvoje yra nevaisinga. Pasauliniu mastu pastebima, kad nevaisingų porų išsivysčiusiose šalyse žymiai daugėja. Kodėl? Pati nevaisingumo problema tikrai nėra nauja, ypač ji skaudžiai būdavo išgyvenama anksčiau, kai ir palikuonių turėjimas buvo laikomas didele vertybe, o nevaisingumas pasibjaurėtinu nenormalumu, Dievo bausme, patyčių reiškiniu.

Šiandien nemaža dalis porų iš anksto sumąsto gyventi kartu ir net neplanuoja ateityje turėti vaikų ir nemato čia jokios problemos. Lietuvoje seniau tai buvo baisi problema: nesusilaukiančių vaikų santuokų moterys būdavo niekinamos, net nežinant, kad dėl to kaltas yra būtent vyras. Apie tai rašo Rasa Paukštytė knygoje „Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime“.

Tačiau sprendžiant nevaisingumo klausimus šiandien neretai pradeda kyšoti vien ideologiniai ir komerciniai interesai. Dėl ideologinių – tai kiekvienas turi teisę mąstyti kaip nori, bet kai žmonių bėdomis prisidengiant pelnomasi – apie tai reikia kalbėti ir pateikti kuo daugiau informacijos.

Nevaisingumas turi būti gydomas, o jei nėra galimybių pagydyti, tai logiškiausia išeitis - įsivaikinimas. Neretai vaikų susilaukti negali darnios poros. Priežasčių yra pačių įvairiausių, kai kurios yra lengviau pašalinamos, kai kurios sunkiau ar visiškai nebeišsprendžiamos. Nežiūrint visų kitų nevaisingumo priežasčių, reikia aiškiai kalbėti ir apie tas priežastis, kurios yra būdingos šio laikmečio žmonėms – dėl abortų, kontraceptikų vartojimo, lytiškai plintančių ligų.

Iš dirbtinio apvaisinimo procedūrų kai kam plaukia nemaži pinigai. Būtų didelis pasiekimas jei šias procedūras kompensuotų valstybė. Beje, kas keisčiausia, kad tie patys ideologai, kurie propaguoja kontraceptikus ir abortus, taip prisidėdami prie nevaisingumo plitimo, lygiagrečiai pasisako už dirbtinį apvaisinimą donoro sperma. Tos pačios klinikos daro abortus, čia pat siūlo kitą paslaugą – dirbtinį apvaisinimą. Kur logika?

Krūtis - prieš pelną nešančią produkciją ir paslaugas

Problemą pamatyti pasistenkime kiek platesniame kontekste. Ją būtų galima pavaizduoti viena visuomenininkų akcija prieš mišinukų kūdikiams reklamą žiniasklaidoje, kuri yra draudžiama tarptautinėmis nutartimis. Tačiau Lietuvoje mišinukai labai aktyviai buvo reklamuojami mamoms skirtuose žurnaluose, nekreipiant dėmesio į tarptautines direktyvas. Mišinukai rekomenduotini tik tokiais atvejais, kai mama tikrai neturi galimybių maitinti krūtimi. Kova galiausiai buvo laimėta ir mišinukų reklama buvo pašalinta iš manoms skirtų žurnalų.

Stebint šių dviejų skirtingų požiūrių kovą, įsiminė visuomenininkių išsakyta mintis: „Vienoje pusėje pinigai, pelnas, kitoje - krūtis. Ar lygi kova?“ Šis palyginimas tinka ir daugybei kitų aktualių klausimų. Alkoholizmo prevencijos diskusijoje, tariamosios reprodukcijos teisių, dirbtinio apvaisinimo ir kt. Visada reikia įsiklausyti tarp eilučių: kodėl yra skleidžiamos vienokios ar kitokios idėjos, kas tuo suinteresuotas, kas gauna finansinę naudą, ar tikrai yra ginamas visuomeninis interesas ar tik tam tikros siauros grupės? Ar galima gauti naudos iš ginamų idėjų. Ar yra reklamuojamas kažkoks produktas ir paslauga?

Reikia aiškiai pasakyti, kad apvaisinimas donoro sperma visai nėra gydymas, o tik pasinaudojimas donorais, brangiai kainuojančiomis technologijomis. Garantijų, kad toks apvaisinimas bus sėkmingas, paliekama gana nedaug. Finansiškai suinteresuotųjų grupių propaguojamas dirbtinis apvaisinimas paprasčiausiai gali būti pakeistas natūralesniu: susitarimu su kaimynu, kad jis padarytų papildomą apvaisinimą, tada nereikės nei savo, nei valstybės pinigų eikvoti. Tokia mintis skamba kiek grubokai, bet savo esme ji atskleidžia tai, ką siūlo klinikos už didelius pinigus.

Didelės investicijos yra skiriamos įvesti kai kuriuos produktus ar idėjas bei suformuoti poreikius. Po to tą darbą tęsia ir kiti „iš idėjos“, nes labai apgalvotai buvo užsukti viešieji ryšiai, reklama pačioje pradžioje, toliau ją tęsia kai kurie ideologai, kurie visai negauna didelės naudos, jau iš įsitikinimo.

Apginti savo ar verslo grupių gyvenimą?

Pasiskelbęs žmogaus teisių gynėju Donatas Paulauskas DELFI straipsnyje „Reprodukcinės teisės: apginti savo gyvenimą“ aukština žmonių teisę darytis abortus ir reikalaujama įteisinti ir cheminį abortą, kuris vaisių nužudo tiesiog privačiau. Taip pat pasisako už kuo liberalesnį Pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Be kita ko „teisių“ gynėjas užsipuola ir neva nekompetentingus dvasininkų komentarus.

„Beje, gana simptomiška, kai Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto derinime dalyvauja (neskaitant departamentų) ne, pavyzdžiui, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, o Lietuvos vyskupų konferencija. Yra ir daugiau pavyzdžių. Aborto, lytiškumo, vaisingumo temos neapsieina be neišturėtų kunigų ar konservatorių, atliekančių lytiškumo ekspertų vaidmenį, pasisakymų, kurie ilgainiui pakeitė medikų ir savo srities profesionalų pasisakymus, kurių taip trūksta tarp nekompetentingų dvasininkų komentarų“, - lieja D. Paulauskas.

Humanitarinių mokslų daktaras, gydytojas, kunigas Andrius Narbekovas tų nekompetentingų sąraše tikriausiai taip pat yra? Gal jis tapęs kunigu nustojo būti savo srities specialistu? Ar jo kompetencija žvelgiant iš kelių sričių perspektyvos dar labiau neišaugo? Dar kartą reikia priminti tokiems ideologiniams žmogaus teisių gynėjams, kad oponentų pavadinimas neišmanančiais nerodo paties autoriaus išmanymo. Greičiau, „laisvių“ ideologams reikėtų daugiau kalbėti ne apie absoliučias žmogaus teises, bet ir bendrą atsakomybę, įsipareigojimą objektyviai tiesai, galiausiai visai žmonijai.

Tokių absoliučių žmogaus teisių gynėjai savo ideologija palieka visada landą neatsakyti už savo veiksmus. Paaugliams hormonų audros – dalinkim prezervatyvus, jei tai kažkaip nesuveikė - išgerkite abortuojančią piliulę, jei galiausiai visos kitos priemonės buvo po laiko ar nerezultatyvios, turėkim šventą teisę į vaisiaus sunaikinimą žnyplėmis. Galima sakyti: gatvėje žmogų supjaustant yra žiaurus nužudymas, o nunuodijimas - tai tik nepageidaujamo asmens pašalinimas. O atsiradus nevaisingumui kaip pasekmei – taip pat bus paslauga pasiūlyta: imitavimas nevaisingumo pagydymo tiesiog surandant sėklos slaptą donorą. O kas kalbės apie paprasta dalyką, kad tas vaisius neatsirado iš rasos nuo paparčio žiedo? Kad tikrai didelis procentas susilaukti vaikų nebegali po aborto?

Kodėl nėra taip propaguojamas natūralus šeimos planavimas kaip kitos nenatūralios ir „techninės“ priemonės? Kur jau propaguosi, jis tik pavadinamas aborigenišku ir atsilikusiu. Atsakymas paprastas: už jo nestovi kontraceptikų verslas, klinikų pajamos. Aš kaip vyras, mylėdamas savo moterį, paprasčiausiai neleidžiu ardyti brangiausio turto - sveikatos tomis priemonėmis, kurios ją žaloja.

Kita vertus, tikriausiai reikia žmogui palikti kažkokia teisę save žaloti, naikinti ar net nusižudyti. Nei vieno nepadarysi moraliu, protingu, atsakingu per prievartą. Juk neuždrausi, pavyzdžiui, žmogui save žaloti drybsant kaitrioje saulėje ir nesveikai „kepinant“ savo odą. Yra vienintelė išeitis: kuo daugiau sąmoningumo, švietimo, ugdymo. Ir visada būti budriems - laisvių ir teisių ideologinės reklamos laimę žada čia ir greitai, o vertybinės reklamos - rezultatus garantuoja žymiai tolimesnėje perspektyvoje. Tad kiekvieno teisė rinktis.

Autorius yra Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos vadovas, www.tikiu.lt redaktorius.