J.Čičinskas. Lietuva keičia kursą. Kol kas – tik popieriuje

 (136)
Sakoma, kad jei valstybei reikia jos piliečių pasiaukojimo ar didvyriškumo, tai prasti popieriai toje valstybėje; atsitiko joje didelė nelaimė ar pakibo mirtina grėsmė. Ši mintis iš dalies paaiškina, kodėl Lietuvoje nesibaigia nesutarimai ir ginčai, nuolat kuriamos alternatyvos bet kuriems sprendimams. Mūsų valstybė tiesiog neturi rimtų grėsmių, joje verda kasdienis gyvenimas. O kasdienėje rutinoje būtina neprarasti orientacijos ir laikytis aiškios judėjimo krypties. Strategija „Lietuva 2030” – siūlymas sutarti dėl ilgalaikės valstybės krypties. Šiaurės krypties.
Jonas Čičinskas
Jonas Čičinskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Lietuvai įsitraukus į transatlantinę gynybos struktūrą NATO ir Europą ekonomiškai vienijančią Europos Sąjungą, mūsų strateginių pastangų plotmėje laikinai buvo padėtas taškas. Neabejingųjų bendruomenėje iškilo klausimas – „kas toliau?“ Dalis intelektualų konstatavo, kad, priešingai nei Estija, o ir Latvija, mes nesame organiška Šiaurės Europos dalis.

Mūsų valstybės istorija ir mūsų tautos atmintis visiškai kitokia, ji pareina nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) patirties ir tebėra tos patirties šiek tiek formuojama. Taigi, teigė jie, Lietuva turi ne atmesti, o, priešingai, eksploatuoti tą patirtį, siekdama tapti regioniniu centru ir strateginiu Lenkijos, visos Vidurio Europos lyderio, partneriu. Gal net iki pat intensyvesnių ryšių su Šiaurės Italija, nes Bona Sforza taip pat nepamiršta.

Nepaisant pastangų, LDK gaivinimo projektas liko svetimas. Jo likimą lėmė tai, kad toks jis nebuvo paremtas ekonominėmis tendencijomis ir argumentais. Politiniai aljansai be ekonominės integracijos nebeįmanomi. Rytų Europa yra puikus prekybos partneris (imli ir besiplečianti eksporto rinka bei energijos, metalų, medienos, chemikalų, kitų būtinų mažai perdirbtų prekių importo šaltinis), bet bent kiek didesnė integracija su tomis ekonomikomis negalima vien dėl demokratinėse visuomenėse nepriimtino ekonomikos „pajungimo“ politikai, kuriamai nedemokratinėmis sąlygomis, bei tų ekonomikų visiškai nepakankamo išsivystymo lygio.

Iš tiesų jauti kai ką sava, žvelgdamas į LDK pilis toli pietuose, bet ekonominė strategija turi būti braižoma be sentimentų. Ji turi užtikrinti mūsų šaliai ekonominę ir socialinę pažangą, politinį stabilumą, nacionalinį saugumą. Visa tai šiais laikais pasiekiama tik ekonominio bendradarbiavimo keliu, prekiaujant, konkuruojant, bendradarbiaujant investicijomis ir tyrimais, nekliudant veikti partneriams ir patiems nesant trukdomiems.

Tuo tikslu prieš kurį laiką Vyriausybės sudaryta Pažangos taryba pasiūlė visuomenės dėmesiui Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“. Joje kviečiama kurti sumanią visuomenę, sumanią ekonomiką ir sumanią valdžią. Dėl ko? Dėl to, kad Lietuva taptų „...modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo nacionalinį tapatumą šalimi“. Ji siūlo sustiprintam bendradarbiavimui, mokymuisi ir integracijai pasirinkti Europos šiaurės kryptį ir ,,...siekti tapti integralia, sėkminga, politiškai ir ekonomiškai konsoliduota Šiaurės ir Baltijos valstybių regiono, į kurį įeitų penkios Šiaurės ir trys Baltijos valstybės, dalimi“.

Strategijoje net surašyta, dėl sportinio azarto sužadinimo, mūsų dabartiniai gana graudūs rodikliai (atsargiai! – tik Europos Sąjungos rodiklių atžvilgiu!): pagal bendrąjį vidaus produktą, tenkantį vienam gyventojui, Lietuva užima 24 vietą 27 šalių bendrijoje, pagal gyvenimo kokybės indeksą – 23 vietą, pagal laimės indeksą – 20 vietą, pagal demokratijos indeksą – 22 vietą, pagal pasaulinį konkurencingumo indeksą – 17 vietą, pagal globalizacijos indeksą – 25 vietą, pagal suminį inovatyvumo indeksą – 25 vietą.

„Lietuva 2030“ vizija siūlo situaciją pakeisti – 2030 metais Lietuva turi būti tarp 10 pažangiausių ES valstybių narių (kurių skaičius iki tada padidės gal net iki 35 ar daugiau).

Jau pats terminas – dvidešimties metų laikotarpis – sako, kad tai nėra ir negali būti kokia nors konkretesnė ilgalaikė programa vyriausybių veiksmams (jeigu spręstume pagal praėjusį dvidešimtmetį, vyriausybių iki 2030 metų turėtų būti apie penkiolika).

Faktiškai strategija siūlo sutarti dėl krypties, o ne dėl konkrečių veiklos planų visam dvidešimtmečiui. Kaip 1990 metais nei valdžia, nei jos kritikai nė nesapnavo apie šviesolaidžius, mobiliąsias komunikacijas, laidinį ir belaidį internetą, skaitmenines rentgenogramas, neįsivaizdavo, kad Lietuva po 14 metų taps ES ir NATO nare, kad emigracija pasieks didelį mastą, kad Rusijai išimties tvarka surūdys vienintelis neilgas naftos vamzdis jos neišmatuojamuose vamzdynuose (būtent tas, kuris veda į Mažeikius ir Klaipėdą), taip ir šiandien nėra galimybių kalbėti apie konkrečius tikslus, 2030 metais turėsimas technologijas ir t.t.

Kam to reikia? Nacionalinės vizijos, tikros strategijos (deja, „strategijos“ vardas yra sugraužtas smulkių ir trumpalaikių „strategijų“ infliacijos) reikia būtent krypčiai, pozicijai ir siekiams apibrėžti. Ko norime, kur link trauksime ir ko mokysimės bei sieksime.

Globalizacijos aplinkybėmis savo aukštus tikslus pasieksime tik patys stoję į globalizacijos procesą. Mūsų ekonomika turi tapti, kaip skeptikai ir izoliacionistai pašiepiamai pasakytų, pereinamu kiemu. Kaip ir Liuksemburgo, Singapūro, Monako ar Honkongo ekonomikos. Galime „kiemą“ ir priverti – turėsime Andoros, San Marino ekonomiką ir lygį. Galima ir daugmaž autonomiškai, t.y. ekonomine prasme beveik nepriklausomai, nuo išorės pasaulio gyvuoti; juolab kad malkų turime. Štai Butanas šitaip verčiasi, net nuosavą laimės indeksą turi; ir net televiziją bei internetą – jau nuo 1999 metų, nes karalius ir jo kamarilja susimylėjo ir leido.

Lietuva seniai pasirinko – ir akademikai, ir partijos, ir žmonės: norime gyventi kaip Liuksemburgas ir į jį panašūs – ramiai, turtingai, stabiliai, atsivėrę pasauliui ir pasaulio priimami kaip savi.
Šiandien toks pasirinkimas reiškia – norime visiškai atviros ekonomikos, kad bet kas galėtų laisvai eksportuoti ir importuoti, investuoti į šalį ir iš šalies, samdyti ir samdytis.

Bet kad ta atvira Lietuvos ekonomika nebūtų (netaptų) apgailėtina turgaviete ar kažkuo dar blogiau, reikia tokią ekonomiką valdyti. Net patį atsivėrimą reikia valdyti.

Kaip turėtume išspręsti šitą valstybės dalyvavimo ekonomikoje problemą? Juk diskusija kaista tarp stovyklos su iškaba „Lauk vyriausybę iš ekonomikos!“ ir stovyklos su ne mažiau karinga iškaba „Kur žiūri vyriausybė, kodėl nieko nedaro?“

Senieji Keyneso receptai galioja jau tik pasaulio ekonominiams gigantams. Mažosioms valstybėms globalizacijos laikais naudoti Keyneso siūlytą visuminės paklausos pakurstymą skolintais pinigais finansuojamomis valstybės išlaidomis tėra būdas finansuoti naujų darbo vietų kūrimą prekybos partnerių valstybėse. Šiandieninė valstybė (jos Vyriausybė) turi tapti nacionaliniu vadybininku.

Jos pagrindinis uždavinys bus veikti taip, kad pusantro milijonų dirbančiųjų nuolat siektų dirbti geriau. Ką kas beveiktų. Ir tada ta dešimtoji vieta gali būtų pasiekta net anksčiau nei 2030 metais. Tik pasakysime atvirai – mums reikia ne dešimtos vietos Europos Sąjungoje, o kiekvieno iš mūsų ir mūsų šeimų gerovės kilimo. „Lietuva 2030“ kviečia to norėti ir veikti jos siūloma kryptimi.

Iš Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2030“


Į ką turime orientuotis

Lietuva – Skandinavijos valstybių, seniai tapusių išmintingo gerovės valstybės kūrimo pavyzdžiu, kaimynė. Todėl, tikslingai perimdami šių valstybių patirtį, turime siekti tapti integralia, sėkminga, politiškai ir ekonomiškai konsoliduota Šiaurės ir Baltijos valstybių regiono, į kuri įeitų penkios Šiaurės ir trys Baltijos valstybės, dalimi.

Orientacija į Šiaurės ir Baltijos regioną neignoruoja šalių skirtumų ir nekalba apie kultūrinę ar istorinę priklausomybę Šiaurės regionui. Pripažįstamos skirtingos tapatybės ir tradicijos, tačiau pabrėžiama vertybinė konvergencija, kurios pagrindas – šiuolaikinės vertybės, neatsiejamos nuo sėkmingo gerovės valstybės gyvavimo.

Integracijos į šį regioną sėkmė labai priklausys nuo trijų Baltijos valstybių solidarumo, pasitikėjimo sustiprinimo, sveikos konkurencijos ir partnerystės, viena kitos pozicijų palaikymo vyriausybių ir tarptautiniais lygiais. Būtinas bendras darbas sprendžiant problemas darnios plėtros, aplinkosaugos, energetikos, transporto, ekonomikos ir demokratijos stiprinimo srityse.

Siekis tapti visaverte Šiaurės ir Baltijos regiono dalimi yra suderinamas su šalies ilgalaike Rytų politika ir neprieštarauja ambicijai tapti regiono lydere Rytų kaimynystės atžvilgiu. Perėmusi geriausią Šiaurės šalių patirtį, Lietuva taps dar patrauklesnė Rytų kaimynystės šalims, siekiančioms modernizuoti savo valdymo struktūras ir sustiprinti ryšius su Europos Sąjunga. Lietuvos pasiekimai, geografinė padėtis, ekonominio ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo su Rytų šalimus patirtis yra puiki galimybė tapti centrine europinių vertybių ir demokratijos principų sklaidos į Rytus ašimi.

Autorius yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.

„Atgimimas“
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

R. Valatka. Vargo mokykla – vargo vakarienė pasenusių meškų cirke (214)

Cirkas grįžta pirmadienį iš ryto. Su premjeru prezidentės kabinete, paskui STT. Ir sujudusiais senų dresuotų meškų metraštininkais. Vis kažkas naujo. Tiesą sakant, cirko palapinė – visada su mumis. Štai jau ketvirti metai pagyvėjimą sukelia tik dieniniai premjero nusišnekėjimai, naktiniai eksministrės rašinėjimai, išeinančios ministrės pašnekesys žiemą apie vasaros kyšį ir bandymai žūtbūt apginti gerąjį Druskininkų merą. Savo velėto meškiško kailio sąskaita.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Socialdemokratai – Grūto šešėlių įkaitai (214)

Nemėgstu netikslumų, net ir mažų, nes kartą pražiopsota klaida pradedama cituoti kituose šaltiniuose ir paskui jau niekas ja neabejoja. Todėl pradėsiu nuo pavadinimų tikslinimo.

F. Ackermann. Viskas Lietuvoje yra tvarkoje, išskyrus vieną problemą (266)

Aš labai myliu Lietuvą. Kartu su žmona ir trimis vaikais penketą metų gyvenu Vilniuje ir man labai patinka vietos kasdienybė. Galimybė gyventi ir dirbti Lietuvos sostinėje man asmeniškai yra tikras Europos stebuklas. Меs visi turime lietuviškus asmens kodus, o su jais bei su vokišku atlyginimu Lietuvoje įmanoma praktiškai viskas.

Sekmadienio Evangelija. Žvejyba saulei tekant (250)

Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.

V. Rubavičius. Ar pavyks socialdemokratams apsivalyti iki rinkimų? (393)

Vijūnėlės dvaro statybų skandalas įgauna ir pagreitį, ir apimtį – įtraukiamas valdančiųjų socialdemokratų politinis elitas su premjeru Algirdu Butkevičium priešaky. Juolab, kad ir pagrindinis visų šių įvykių herojus Druskininkų meras Ričardas Malinauskas priklauso partijos viršūnėlei. Ankstesni su juo susiję skandalėliai partijos vadovų bei ideologų pernelyg nejaudino, tačiau dabar jau visiems aišku, kad partija ir premjeras tapo didžiojo dvarponio įkaitais.