Įtampos epicentre – Graikija; įtampos esmė – finansų problemos, įtampos grėsmė – realiosios ekonomikos naujas suklupimas.
JAV kilęs užkratas (antrarūšių paskolų įžiebta finansų krizė) smogė Europos ūkiui tokiu dideliu mastu dėl to, kad didžioji jos dalis veikia pinigų sąjungos sąlygomis.
Tos ES šalys narės, kurios pasižymėjo didesne infliacija (kildintina pirmiausia iš laisvesnės fiskalinės politikos, t.y. gyvenimo su nuolatiniu biudžeto deficitu) iki pinigų sąjungos sukūrimo turėjo kur kas sunkesnes sąlygas skolintis užsienyje, dėl ko privalėjo rūpintis nuosavu taupymu ir labiau tenkintis nuosava, pigesne produkcija (tiek importas, tiek skolinimasis užsienyje buvo brangus).
Natūralu – juk nebeliko silpnųjų valiutų, neliko ir jų sukeltos spartesnės infliacijos, taigi – ir jų nuvertėjimo rizikos.
Atsiradęs palyginti pigus skolinimasis sumažino finansinių instrumentų grąžą pačioje Graikijoje, taupymas tapo nebe toks atrakcingas. Užtat vartojimas šovė į priekį. Dar 1999 metais taupymo intensyvumas Vokietijoje ir Graikijoje buvo beveik vienodas – atitinkamai 20 ir 18 proc. šalies BVP. Gi 2008 m. vokiečiai taupė jau 27 proc. (finansų padangė jau apniuko), tuo tarpu graikai – tik 6 proc. savojo BVP.
Atitinkamai 1999-2007 metų laikotarpiu Vokietijoje privatus vartojimas padidėjo apie 6 proc., Graikijoje - net 40 procentų.
Kuo daugiau vartoji – tuo mažiau taupai, tai yra – tuo mažiau lėšų lieka investicijoms, pinigai brangsta, verslas priverstas atidėti dalį investicinių projektų, ekonomikos augimas lėtėja. Ekonomikos augimas Graikijoje kalbamu laikotarpiu praktiškai nelėtėjo – vėlgi dėl atsiradusių palankių sąlygų skolintis plačioje euro zonos kapitalo rinkoje.
Ką Graikijai daryti? Monetaristai siūlo pasikarti. Ne, ne tiesiogine prasme, o štai tokiu būdu: smarkiai mažinti valstybės išlaidas, kad viešasis sektorius suplonėtų geru trečdaliu; tada biudžetas tą momentą priartės prie pusiausvyros, bet – sumažinus išlaidas, sumažės ir paklausa. Taigi, sumažės gamyba ir darsyk sumažės biudžeto įplaukos, tai yra – padidės jo deficitas. Teks toliau karpyti valdžios išlaidas, vėl mažės paklausa, ir taip be galo. Tai ir yra nacionalinės ekonomikos lėta savižudybė. Ji tęstųsi tol, kol neįsikištų išorės jėga - didelės užsienio investicijos, lengvatinės paskolos arba skolų restruktūrizavimas bei atpiginimas arba visą ekonominę politiką bei žmonių lūkesčius nokautuojantis šalies bankrotas, t.y. vyriausybės atsisakymas vykdyti kreditinius įsipareigojimus.
Graikijos gamybiniai pajėgumai nuo 2007 metų nė kiek nesumažėjo. Ją klupdo finansinės ūkio problemos ir žlugęs kreditorių pasitikėjimas šia valstybe. Ją išgelbėti gali tik sutelkta ES šalių narių parama. Taip ir bus. Nors Graikijos gelbėjimas – ne vienkartinis procesas, bet galimybės neleisti jai kristi realios ir pakankamos.
Graikijos gelbėjimas kartu yra ir šiokia tokia atvanga jos obligacijų prisipirkusiems Italijos, Ispanijos, Vokietijos bankams. Taigi, greta galimybių yra ir apčiuopiamas interesas neleisti Graikijos finansams žlugti.
Tačiau visai kas kita, kai (jei) į eilę pagalbai gauti atsistotų Italija, Ispanija, Belgija. Šiuo atveju interesas gelbėti būtų daug stipresnis, bet galimybės – daug mažesnės. Tada tik koordinuotas G-20 šalių įsikišimas (panaudojant JAV, Japonijos ir Kinijos finansines galimybes) į pasaulio finansus (kredito srautus) išgelbėtų euro zoną nuo subyrėjimo. Pagalbos nesuteikus vietoje dabartinės euro „šeimynos“ liktų nedidelė euro grupė, kuri tada jau „užtrauktų naują dainą“ Europos ekonominėje integracijoje, kartu paskatindama ir konkuruojančių grupių atsiradimą.
O Lietuva? Lietuva ir jos kaimynės šiame Baltijos krante gali jaustis truputį saugiau ne tik dėl palankesnio fono. Ir finansų ministrė, ir tie keli mūsų turimi analitikai išdėstė rimtus argumentus apie geresnį šalies ūkio pasiruošimą galimai antrai recesijai. Bus antras tūpsnis ar nebus, lems galiausiai mūsų produkcijos konkurencingumas – jos kaina ir kokybė.
Dar pridėčiau ir neseniai TVF vykdančiosios direktorės Christine Lagarde išsakytą argumentą: jei „Lehman Brothers“ būtų vadinęsi „Lehman Sisters“, gal tokios nepelnytos finansinės ir ekonominės katastrofos ir nebūtume susilaukę. Mes Lietuvoje jau šiek tiek nuveikėm, šalindami vyrus iš postų, susijusių su valstybės finansais bei bendru saugumu, taigi – vilčių yra.