J. Vanagas. Vilniui – Mozambiko lemtis?

 (109)
Rugsėjo 23 d. DELFI buvo išspausdintas interviu su Vilniaus miesto vyriausiuoju architektu Mindaugu Pakalniu, pavadintas „Architektas prabilo apie didmiesčių priemiesčius: greitai turėsime Mozambiką“.
Vilniaus priemiesčiai
© DELFI

Mozambike neteko būti, bet šios vietovės pavadinimas pasirinktas, matyt, kaip hiperbolė, siekiant aliarmingai atkreipti dėmesį į chaotiškai, be nuoseklios, toliaregiškos, urbanistinės vizijos besiplečiančius Vilniaus priemiesčius, į juose šiuolaikiškai ir kvalifikuotai nesuplanuotas teritorijas, jose vykstančią sklypų dalijimo politiką ir stichišką, netvarkingą jų užstatymą, į painiai išvedžiotas, neapšviestas, netvarkomas gatves.

Paliesta tema šiai dienai išties labai aštri ir kelianti nepataisomų pasekmių pavojų ateičiai.

Žiupsnelis teorijos

Mokslininkai, įvardijantys paskutinių šimtmečių žmonijos pasiekimus, praėjusiam 20-ajam amžiui priskiria tris: branduolinės energijos įvaldymą, proveržį į kosminę erdvę ir urbanizaciją. Pastaroji suprantama plačiąja prasme: tai ir įvykusi miestuose gyvenančių Žemės rutulio žmonių dalies persvara, ir didėjantis miestų skaičius, ir augantys jų gyventojų skaičiai, užstatyti jų žemės plotai ir, pagaliau, visuotinis miestiškos gyvensenos paplitimas.

Nustatyta, kad Žemėje kas sekundę gimsta trys žmonės, ir suaugę du iš jų gyvens miestuose.

Apie šiuos urbanizacijos požymius Lietuvoje galima kalbėti tik su dideliu rezervu, iš dalies – ir su išlygomis. Bet miestų ir ypač Vilniaus teritorinė ekspansija šiandien vyksta spėriai ir vyks dar ilgai. Todėl į nelinksmus į M. Pakalnio apmąstymus neturėtų numoti ranka daugelis aukštai sėdinčių pareigūnų.

Nustatyta, kad Žemėje kas sekundę gimsta trys žmonės, ir suaugę du iš jų gyvens miestuose. Apie šiuos urbanizacijos požymius Lietuvoje galima kalbėti tik su dideliu rezervu, iš dalies – ir su išlygomis. Bet miestų ir ypač Vilniaus teritorinė ekspansija šiandien vyksta spėriai ir vyks dar ilgai. Todėl į nelinksmus į M. Pakalnio apmąstymus neturėtų numoti ranka daugelis aukštai sėdinčių pareigūnų.
prof. Jurgis Vanagas

Miesto teritorijos plėtra į pakraščius, lyg koncentriškais ratilais ant vandens, – natūralus, savaimingas vyksmas. Jo naudą miestui 1862 metais moksliškai įrodė J. H. von Tiunenas. Kai viduramžių sienos, veržusios vadinamojo „statiško“, spinduliškai žiedinio plano miesto teritorijas, išradus mūrą – griaunamąjį ginklą, parado savo prasmę, prasidėjo spartus miesto žemių augimas išorėn. Bet iš inercijos tokia miesto plėtra nepakeitė miesto pavadinimo: žiedais besiplečiantį miestą Tiunenas, jo pasekėjai ir toliau vadino „statišku“.

Ilgainiui tokia nestabdoma ir nevaldoma teritorinė plėtra ėmė kelti dideles problemas. Pirmiausia, transporto. Į senamiesčius vedančios miestų gatvės siaurėjo, o transporto priemonių srautai, ypač atsiradus automobiliams, ta kryptimi vis didėjo. Mažėjo vidutinis jų greitis, sukeldamas dideles transporto spūstis, miesto arterines magistrales ėmė smaugti katastrofiški jų „trombozės“ reiškiniai. Su tolstančiais priemiesčiais tolyn driekėsi ir brangios miesto inžinerinės struktūros, ilgėjo gyventojų kelionės. Tą šiandien jaučiame ir Vilniuje.

Vilnius
Vilnius
© DELFI / Andrius Ufartas

Kai Londono ploto skersmuo ėmė artėti prie 100 kilometrų, siekdamas sustabdyti teritorinę jo plėtrą, E. Howardas 1898 m. iškėlė idėją aplink jį statyti palydovinius miestus: nedidelius, žalius, su savo pramone, lyg imituojančius kaimą su jo idiliška gyvensena. Urbanistikos istorijon jie įėjo „miesto sodo“ (angl. Garden City) vardu. 20 a. pradėti statyti pirmieji, o amžiaus viduryje, pagal P. Aberkrombio programą tokių miestų statybai buvo sukurta valstybinė programa. Deja, taip nukrauti sostinės nepavyko, bet pats „miesto sodo“ tipas pasirodė patrauklius, priimtinas, gajus.

Reikėjo radikalesnių priemonių stabdyti per kraštus besiliejančią miestų plėtrą. Daug ekfektyvesnė pasirodė „statiško“ miesto plano priešprieša – „dinamiško“ miesto doktrina. Jos pradininku laikomas ispanų magnatas Arturo Soria y Mata, kuris 1889 m. pasiūlė Madrido gyvenamąją teritoriją plėsti ne įprastiniu plačiu frontu, bet siaura juosta palei jo valdytos kampanijos tiestą tramvajaus liniją.

Ilgainiui tokia nestabdoma ir nevaldoma teritorinė plėtra ėmė kelti dideles problemas. Pirmiausia, transporto. Į senamiesčius vedančios miestų gatvės siaurėjo, o transporto priemonių srautai, ypač atsiradus automobiliams, ta kryptimi vis didėjo. Mažėjo vidutinis jų greitis, sukeldamas dideles transporto spūstis, miesto arterines magistrales ėmė smaugti katastrofiški jų „trombozės“ reiškiniai. Su tolstančiais priemiesčiais tolyn driekėsi ir brangios miesto inžinerinės struktūros, ilgėjo gyventojų kelionės. Tą šiandien jaučiame ir Vilniuje.
Prof. Jurgis Vanagas

Pavadinta „La Çiudad Lineal“ („Linijinis miestas“), ši novatoriška idėja atvėrė visai naują puslapį miestų planavime. Gimė radikali, labai perspektyvi, novatoriška miesto samprata. Ją tobulino N. Miliutinas, L. Hilberseimeris, C. Doxiadis, B. Mališas ir dar ne viena urbanistų karta. Ypač didelis indėlis plėtojant ir diegiant linijinio miesto modelį priklauso rusų urbanistui Nikolajui Miliutinui. „Miliutino schema“ tapo elementorine paradigma.

Autorius pasiūlė vienoje greitojo bėginio transporto linijos pusėje užstatinėti ne tik gyvenamuosius namus, bet arčiausiai jos – aptarnavimo įstaigų juostą. Už namų juostos plytėjo poilsio zona, į ją patekti buvo galima pėsčiomis, nekertant intensyvaus eismo magistralės. Kitapus jos tįso pramonės įmonės, priimtinesni užnugaryje tiesiasi aptarnaujančio geležinkelio bėgiai, įvadai į įmones, niekur nesusikertantys su gatvėmis.

Miesto žemių potvynis buvo lyg ir suvaldytas, nukreiptas upėmis, patikimai įtvirtintais krantais. Atsirado artimas, betarpiškas namų ryšys su transporto linijomis, aptarnavimo centrais, rekreacine zona, darbovietėmis.

Bet ir ši miesto plano forma pasirodė ne be trūkumų. „Konvejerio“ tipo miestas, nusidriekęs siaura juosta, nekoncentruotas, su ištįsusiu aptarnavimo įstaigų kaspinu – pasirodė pernelyg schematiškas, nepatogus. Psichologiškai slėgė begalinė ilga, monotoniška, nuobodi miesto zonų linija. Nepalyginamai populiaresni – ir gyventojams, ir serviso specialistams priimtinesni pasirodė kvartalai kaspino atkarpose aplink viešojo transporto stoteles. Tobulinant dinamiško miesto sampratą ši aplinkybė pasufleravo tobulesnį, sukarpytą miesto-linijos ir miesto sodo hibridą.

Ant greitojo transporto gijos suverti, žaliomis properšomis vienas nuo kito atskirti nedideli gyvenamieji kompleksai suponavo linijinio – branduolinio miesto tipą. Tai ligšiol nepralenkta, plačiai tiražuojama ir sėkmingai gyvuojanti miesto plano struktūra. „Žmogiškas mastelis“, nuo komplekso (dažniausiai apskritimo formos) centro nenutolę, pėsčiųjų alėjomis lengvai pasiekiami jo pakraščiai. Viduje – jokio viešojo transporto, tik pėstieji ir dviratininkai.

Kopenhaga
Kopenhaga
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Žaliose užstatymo įplaišose, įaugusiose iš apylinkės miškų – vaikų įstaigos, mokyklos, sporto aikštelės. Kasdienio aptarnavimo įstaigų centrai – prekyba, kavinės, pramogos, pirminė medicina, paštas – ant estakados, virš greitojo susisiekimo linijų stočių. Po estakada – „motininio“ miesto geležinkelio ar metropoliteno linija, vedanti tiesiai į didmiesčio masyvo centrą. Tokia miestų plėtros politika „branduoliais“ – sėkmingai įgyvendinama arba numatyta Stokholme, Kopenhagoje, Osle, Vašingtone, Paryžiuje ir dar ne viename pasaulio mieste.

Laisvalaikiu vaikštinėjant aplink kotedžą, pastatytą viename Kopenhagos „pirštų“ komplekse, buvo proga pajusti ten tvyrančią skaidrią, natūraliais geranoriškais kaimynystės ryšiais persmelktą atmosferą, nuoširdų žmonių bendrabūvį.<...> Pats šeimininkas, profesorius, su keliais visai skirtingų profesijų kaimynais savaitgaliais muzikuoja mokyklos šokių vakarėliuose, į kuriuos paaugliai mielai vedasi tėvus. Vieni šoka, kiti, apsėdę staliukus, lošia kortomis, stebi futbolą televizoriuje, gurkšnoja lengvą danišką alų...
prof. Jurgis Vanagas

Šių eilučių autoriui, išvykusiam į Kopenhagos Meno akademiją dėstyti paskaitų, teko savaitę viešėti pas žymų danų urbanistą prof. Janą Gehlą. Laisvalaikiu vaikštinėjant aplink kotedžą, pastatytą viename Kopenhagos „pirštų“ komplekse, buvo proga pajusti ten tvyrančią skaidrią, natūraliais geranoriškais kaimynystės ryšiais persmelktą atmosferą, nuoširdų žmonių bendrabūvį. Visa tai nostalgiškai priminė ramią, šiltą, taikingą ikikarinės Lietuvos kaimo žmonių gyvenseną...

Pats šeimininkas, profesorius, su keliais visai skirtingų profesijų kaimynais savaitgaliais muzikuoja mokyklos šokių vakarėliuose, į kuriuos paaugliai mielai vedasi tėvus. Vieni šoka, kiti, apsėdę staliukus, lošia kortomis, stebi futbolą televizoriuje, gurkšnoja lengvą danišką alų...

Ar nepraleista proga Vilniuje?

Pagal Nepriklausomybės metais sudarytus Vilniaus bendruosius planus ir jų korektūras iki 2015 metų buvo numatyta „uždaro“ miesto teritorijų plėtra ir vidinė jų transformacija. Faktiškai jis turėjo vystytis pagal senojo, „statiško“, uždaro, užveržto žaliuoju žiedu plano scenarijų.

Naujos teritorijos numatytos net devyniose neįsisavintos vietose aplink sostinės pagrindinį masyvą. Pagal „Vilniaus m. plėtros iššūkius ir tendencijas“, kai kurios (pvz. Didžiojoje Riešėje) augs nuo centro nutolusios net 14 kilometrų. Faktiškai kaip sakoma, „džinas jau paleistas iš butelio...“: jei galima devyniose, tad kodėl ne devyniolikoje? Vartai į M. Pakalnio pavadintą „Mozambiką“ tuo buvo atverti plačiai, svetingai.

Pilaitė
Pilaitė
© DELFI / Andrius Ufartas

Kaip rodo praktika (ir numato perspektyviniai miesto planai), šiose naujakurystės plotuose auga ir augs daugiausia retas, sodybinis užstatymas. Tankiai raizgysis brangus inžinerinių komunikacijų voratinklis. Ilgės kelionės į miesto centrą, darbo vietas, švietimo įstaigas, ir tai smarkiai skatins ir taip jau miestą dusinančią automobilizaciją. Nepamirškime, kad Vilnius pagal automobilių skaičių vidutiniškai tūkstančiui gyventojų jau šiandien įeina į pasaulio miestų dešimtuką.

Naujos teritorijos numatytos net devyniose neįsisavintos vietose aplink sostinės pagrindinį masyvą. Pagal „Vilniaus m. plėtros iššūkius ir tendencijas“, kai kurios (pvz. Didžiojoje Riešėje) augs nuo centro nutolusios net 14 kilometrų. Faktiškai kaip sakoma, „džinas jau paleistas iš butelio...“: jei galima devyniose, tad kodėl ne devyniolikoje? Vartai į M. Pakalnio pavadintą „Mozambiką“ tuo buvo atverti plačiai, svetingai.
prof. Jurgis Vanagas

1995 metais, prieš parengiant pirmąjį naujos epochos Vilniaus bendrąjį planą, tarp galimų jo variantų buvo svarstyta ir dinamiško – linijinio branduolinio plano alternatyva. Deja, jai nebuvo pritarta. Iš esmės. Netgi tolimai perspektyvai. Priimtinesnis pasirodė seno tipo, „statiškas“ miestas, apjuostas, tarytum, apsauginiu grioviu, iliuziniu „žaliuoju žiedu“.

O per tuos du dęšimtmečius vilniečiai gal jau galėjo važinėti bėgiais, kurtis pirmajame „mieste-sode“, pradėtame auginti, tarkime, Rykantų bazėje, užuot beldęsi į Riešę ar kitus miesto užkaborius. Greituoju „švytuokliniu“ geležinkeliu iš čia Vilniaus centrą jie pasiektų daug greičiau, nei iš ten „atvėžlioja: autobusu.

Kur šiandien išeitis?

Sunkiai įtikėtina, bet katastrofiško Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimo sąlygomis, pirmiausia, dėl emigracijos (kas valandą iš Lietuvos išvyksta keturi asmenys) ir neigiamo Lietuvos gyventojų natūralaus „prieaugio“ (minus 1,9 žmogaus vienam tūkstančiui gyventojų kasmet), Vilnius po truputį auga.

Tuo jis palankiai skiriasi iš visų Baltijos miestų. Demografai prognozuoja, kad Vilnius savo dydžiu (526 356 gyv. 2013 m.) pasivys Rygą (šiandien turinčią 643 615 gyventojų, bet mažėjančią). Tad 2030 metais gyventojų skaičius abiejuose miestuose turėtų susilyginti – po 560 tūkstančių.

Gyvenamosios erdvės, taigi ir naujų erdvių plotų jos statybai Vilniuje prireiks ne tik dėl to. Pagal vienam vilniečiui vidutiniškai tenkančio būsto naudingą plotą 23,3 kv.m. – jis beveik 25 procentais atsilieka nuo ES šalių vidurkio (30,77 kv. m.).

Lyginant su labiausiai juo apsirūpinusiomis šalimis, šis Vilniaus rodiklis dar menkesnis: jis tesudaro 35,3 proc. Liuksemburgo, 43,9 proc. Danijos, 46,2 proc. Austrijos ir 53,1 proc Švedijos skelbiamų skaičių.

Tokia apsirūpinimo norma, aišku, skatins naują gyvenamąją statybą. Tai reiškia, kad siekiant bent ES vidurkio, dabartiniame Vilniaus gyvenamajame fonde gyvens tik 75 proc. vilniečių, o netelpantys jame kelsis į naujus namus. Net neatsižvelgiant į tai, kad per tą laiką dalis Vilniaus namų visiškai nusidėvės, jiems teks pastatyti mažiausia dar ketvirtį Vilniaus. Tad nejau jau šiandien už Paryžių (su keliais milijonais gyventojų) didesnis mūsų sostinės „blynas“ didės ir toliau?
prof. Jurgis Vanagas

Tokia apsirūpinimo norma, aišku, skatins naują gyvenamąją statybą. Tai reiškia, kad siekiant bent ES vidurkio, dabartiniame Vilniaus gyvenamajame fonde gyvens tik 75 proc. vilniečių, o netelpantys jame kelsis į naujus namus. Net neatsižvelgiant į tai, kad per tą laiką dalis Vilniaus namų visiškai nusidėvės, jiems teks pastatyti mažiausia dar ketvirtį Vilniaus. Tad nejau jau šiandien už Paryžių (su keliais milijonais gyventojų) didesnis mūsų sostinės „blynas“ didės ir toliau?

M. Pakalnio iškelta į Vilniaus teritorijas įsimetusi baisi liga savaime neišnyks, ji kels naujas metastazes.

Tad ar ne laikas tarti, kiek svarbu jau šiandien radikaliai ir neatidėliotinai keisti ydingą sostinės teritorijų plėtros būdą? Ar ne patikimiausias būdas – nuo tolesnio aplipdymo naujomis teritorijomis ryžtingai pereiti prie dinamiško jo plano plėtojimo?

Jurgis Vanagas
Jurgis Vanagas
© Asmeninio albumo nuotr.

Neišradinėkime dviračio: gerų pavyzdžių apstu. Pažvelkime į anksčiau minėtus Stokholmą, Kopenhagą, Vašingtoną? Jie ne daug ką didesni už Vilnių. Nebent jų geografinė padėtis kitokia: tik Vilnius yra atsidūręs pačiame šalies pakrašty, nutolęs nuo visais atžvilgiais svarbios Baltijos jūros. Todėl, skirtingai nuo pastarųjų, iš kurių masyvo dygsta net kelios tolygiai intensyviai apkrautos magistralės ir palei juos išauga ataugos (Kopenhagoje jos vadinamos tiesiog „pirštais“), Vilniui pakaktų vienos. Tai – LR Seimo patvirtinto Lietuvos teritorijų Bendrojo plano įsakmiai nurodyto „dipolio“ (dvimiesčio) elementas – Vilniaus ir Kauno jungties „iešmas“.

Būtina ant jo suvertų „branduolių“ sėkmingo funkcionavimo sąlyga – greitas susisiekimas tiek tarp jų, tiek su miesto masyvu, jo centru. Iš Vilniaus į Kauną, tiksliau, į tarptautinę Rail Baltica liniją lyg tam ir specialiai skirtas greitojo geležinkelio įvadas.

Šuolis į modernųjį ateities Vilnių

Vis realesnė tampa idėja Vilniuje tiesti metropoliteną. Išgirsti ir daug žadantys aukščiausios krašto valdžios balsai. Entuziastų draugijos iniciatyva pirmoji jo linija „Pilaitė – centras“ jau išstudijuota iki smulkmenų. Metropoliteno idėja ne tik labai sėkmingai susiliejo su jau senesne už ją Vilniaus ir Kauno dvimiesčio samprata, bet abi sinergiškai parėmė viena kitą.

Vilniaus „vartai“ – geležinkelio ir autobusų stotys išsidėsčiusios nepatogiai – masyvo pietryčiuose. Pats miesto „svorio centras“ šiandien smarkiai pasislinkęs priešinga kryptimi – į šiaurės vakarus, į „miegamųjų“ rajonų lanką. Reiškia, tarp jo ir „vartų“ susidarantys transporto srautai neišvengiamai skrodžia miesto centrą, senamiestį, apkrauna juos. Nuo visų kylančių blogybių kenčia dauboje išsidėsčiusi, prastai „vėdinama“ centrinė dalis, o „antrojo aukšto“ – ant terasos plytinčių „miegamųjų“ rajonų gyventojai, viešuoju susisiekimu vykdami Kauno kryptimi, priversti gaišti brangų laiką dėl susidarančios „kilpos“ : iš pradžių – į stotis, po to beveik atgal…

Miestas – ne pastatas. Jo neperplanuosi, nepakeisi patalpų funkcijų, neperkelsi agregatų, naujai neišvedžiosi vamzdžių ir kabelių. Šimtmečiais besitęsianti, negrįžtamų pasekmių jo statyba nuo pat pamatų reikalauja įžvalgios, toliaregės, drąsios, gal net utopinės vizijos. Kantrybės ir atkaklumo kelyje į ją. Kitaip – tiesiausias ir trumpiausias kelias į „Mozambiką“.
prof. Jurgis Vanagas

Nuo galinės, pirmosios metropoliteno stotelės Pilaitėje, „miegamųjų“ rajonų viduryje turėtų prasidėti ir šią kilpą gerokai sutrumpinanti speciali geležinkelio atšaka į Kauną, į Karmėlavą, į patį perspektyviausią Lietuvos oro uostą, į tarptautinio geležinkelio Rail Baltica keleivių stotį, į jau pradėtą kurtis Laisvąją ekonominę zoną. Tarpumiesčio ruožas ateityje galėtų tapti tikru lietuviškuoju „Silicio slėniu“, sinergiškai suvienydamas abiejų didmiesčių potencialus. (Beje, gaila, kad ne čia, ne prie pagrindinio Lietuvos trakto, o kažkur priešingame Vilniaus užkaboryje, 8 km nuo centro jau parinktas 24 ha sklypas labai moderniai Vismaliukų inovacinei zonai).

***
Miestas – ne pastatas. Jo neperplanuosi, nepakeisi patalpų funkcijų, neperkelsi agregatų, naujai neišvedžiosi vamzdžių ir kabelių. Šimtmečiais besitęsianti, negrįžtamų pasekmių jo statyba nuo pat pamatų reikalauja įžvalgios, toliaregės, drąsios, gal net utopinės vizijos. Kantrybės ir atkaklumo kelyje į ją. Kitaip – tiesiausias ir trumpiausias kelias į „Mozambiką“.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Sekmadienio Evangelija. Pasitikėjimas Dievu (384)

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?

A. Vaškevičius. Kol kas nieko geresnio už „Vamzdį“ nesukūrėme (248)

Tokie konkursai ne taip dažni, o čia net trys vienu metu supuolė. Jonui Basanavičiui Vilniuje, Vyčiui Vilniuje ir Stasiui Povilaičiui Palangoje. Visi vietinės reikšmės, nei vieno tarptautinio.

Istorikas sugriovė mitus apie „didįjį tėvynės karą“ (1223)

Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.

D. Staponkutė. „Skubiai deklaruokite išvykimą“ (133)

Šiais žodžiais šiandien dažnas lietuvis „guodžia“ lietuvį Europoje „be sienų“. Sakau tai susimąsčiusi ir be ironijos, nors ir dedu kabutes. Sienos šiandien, be abejo, kitokios. Nematomos ir tobulos biurokratinės, mokesčių, socialinio statuso, patirties, tautybės, kalbos sienos.

I. Makaraitytė. Užgavėnių kaukės: žydo ar ministro. Skirtumas yra? (145)

– Laba diena, čia tokia ir tokia įmonė? Noriu kaukę Užgavėnėms nusipirkt, ieškau jūsų tinklapyje, žiūriu – rabino kepurė prie Užgavėnių kaukių. Patarkit prašau, žmonės dabar tokias perka? Čia tikrai Užgavėnėms?