J. Vaiškūnas. Dainų šventę aplaisto dievai

 (40)
Pagrindinis indoeuropiečių religinis mitas pirmąjį lietų sieja su Perkūno pergale prieš amžinąjį priešininką Vėliną. Perkūnui nugalėjus, pratrūko gyvybines žemės galias žadinantis dieviškasis lietus. Nuo to laiko kai žmonės susitelkę pakartodavo Dievo Perkūno žygdarbį ir nugalėję blogį užtraukdavo pergalės giesmes, kaskart prapliupdavo dieviškas lietus. Jis plaudavo kruvinus kalavijus, balindavo drobules, vertė ežerais dubaklonius, o kemsynus neįžengiamomis balomis. Kol tapome baltais.
Jonas Vaiškūnas
© DELFI

Kai baltų dalis susivienijo ir sutelkę jėgas atsispyrė priešų antpuoliams sustabdydami genčių išsisklaidymą ir baltiškų žemių tirpimą – lijo septynias dienas ir septynias savaites. Nuo Aukštaitijos kalvų į ūkanotus klonius liejosi skaidrios vandenų srovės ir pats Dievas šią dangaus srautų atgaivintą žemę praminė – Lietuva, o sulydytus baltus – lietuviais.

Kaip tik tuo metu, liepos pradžioje Danguje pateka į gražų dangaus ženklą susisaisčiusios septynios Sietyno žvaigždės, primenančios baltų genčių sutarimą gyventi broliškai susiejus savo kelius į bendrą likimą – Lietuvą. Ir kai liepos 6 atšvenčiame Lietuvos valstybės dieną – Sietyno žvaigždės išsivaduoja iš Saulės spindulių ir priešaušrio žaroje sušvinta savo spindėjimu pranešdamos apie lietuviško lietų sezono pradžią.

Yra vienas seniai išbandytas lietaus sukėlimo būdas – Dainų šventė. Ir kai šventas lietus, dangaus srovėmis nuplauna visus netikrumus ir išbaido abuojumus – lieka tik nuoširdžiai pasišventusieji, kuriems lašai ant nosių ir smakrų tik laikini nepatogumai, prieš netruksiančią ateiti tikrą šventumo palaimą.
Jonas Vaiškūnas

Tvirtą baltų genčių lietuviškos santarvės priesaiką gyventi bendroje Lietuvoje sau ir Pasauliui mes primename susitelkdami Lietuvos širdyje Dainų šventei. Kai iš visų pasviečių susirinkę lietuviai pradeda dainuoti ir šokti būtinai prisišaukia lietų. Ar gali būti kitaip? Daug lietuvių vienoje vietoje – Lietuva. O Lietuva – lietaus žemė. Kad ir kaip nepermaldaujamai kalbininkai mūsų šalies vardą sietų su mažyčio Lietavos upelio vardu, tačiau pats tas upelis seniai būtų išdžiuvęs jei ne lietus...

Teisus sociologijos klasikas, religijotyrininkas Emilis Durkheimas sakydamas, kad bendruomenė suvokia save ir išsaugo savimonę, susiburdama ir susitelkdama. Kai veikiame išvien, tuomet aukštesnis bendruomeninis „aš“ išlaisvina mumyse jėgas, kurių esame nepajėgus atverti savyje kiekvienas pavieniui. Ir šios jėgos prisijungia prie tų, kurias eikvojame plušėdami dėl duonos kasdieninės. Tuomet mumyse atbunda snaudžiančios dieviškos galios, įkvepiančios kilti į gyvenimo kalną, nugalėti kliūtis ir siekti toli ir aukštai spindinčio vilties žiburio...

Yra vienas seniai išbandytas lietaus sukėlimo būdas – Dainų šventė. Ir kai šventas lietus, dangaus srovėmis nuplauna visus netikrumus ir išbaido abuojumus – lieka tik nuoširdžiai pasišventusieji, kuriems lašai ant nosių ir smakrų tik laikini nepatogumai, prieš netruksiančią ateiti tikrą šventumo palaimą. Dainomis užkalbėtas vanduo – išskaistina ir išbalina mūsų sielas atnaujindamas mūsų baltišką kilmę, atgaivina lietuvišką bendrumą.

Šokis ir daina – mūsų protėvių tikėjimo pagrindas. Iš lūpų į lūpas kaip legenda perduodamas pasakojimas apie etninės japonų religijos Šinto šventiką, kuris į klausimą „kaip šintoizme galvojama apie Dievą?“ atsako: „O mes šokame“.

Šokdami ir dainuodami perkūnišku sūkuriu mes ardome pilkos kasdienybės gniaužtus, draskydami velniavų tinklus gražiname sau Lietuvą. Ir kai mums tai pavyksta – mūsų pergalę kaip andai – aplaisto Dievai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

A. Tapinas. Atmintinė, kaip apsisaugoti nuo gėjų-kanibalų (470)

Telšiams šiemet fatališkai nesiseka. Jeigu būčiau piktas, pasakyčiau, kad čia grįžta karmos smūgiai už Lietuvai pagimdytus politikus, bet piktas nesu ir nesakysiu.

N. Vasiliauskaitė. LSDP nebeišgelbės niekas (177)

Kieno lyderiu yra šiuolaikinės „normalios“ partijos lyderis? Kaip jis atsiranda? Kokiu pagrindu? Ką tiksliai reiškia, kad jis – lyderis? Gal, pvz., jis – intelektualinis ar moralinis autoritetas partijos nariams? Idėjų generatorius? Neprilygstamas argumentų meistras, puikus oratorius, debatų nugalėtojas? Nejuokaukime taip.

V. Valentinavičius. Valstiečių revoliucija baigėsi neprasidėjusi (359)

Aną savaitę valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai Seime Tomas Tomilinas ir Virginijus Sinkevičius dramatiškai pareiškė, jog jei nebus pasirašytas trišalis susitarimas, kad verslininkai savanoriškai padidintų darbuotojų atlyginimus penkiais procentais, LVŽS frakcija Seime nepritars reformuotam Darbo kodeksui.

M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Apie Lietuvą, naująjį valstietišką ISIS padalinį (604)

„Žmonės jau pavargo nuo vidinio santykių aiškinimosi, jie iš mūsų laukia rezultatų“, – sako pilkasis „Valstiečių ir žaliųjų“ kardinolas Povilas Urbšys. „Valstiečiai“ nieko kito nuo pat kadencijos pradžios neveikė, kaip tik atsitraukinėjo dėl keisčiausių savo pasiūlymų ir teikė dar keistesnius, o dabar gerai supranta, kad išnaudojo savo atsitraukinėjimų limitą ir atėjo metas įgyvendinti kokį nors konkretų savo pažadą nebeatsitraukiant.

A. Kazlauskas. Trumpas pasikeitė? Baikit, nemanau (44)

Po Donaldo Trumpo smūgio Basharui al-Assadui sėdint už Xi Jinpingo stalo bei drąsių manevrų, nesibijant Šiaurės Korėjos rūstybės, nemažai žurnalistų ir politologų sau ir kitiems ištarė: Trumpas pasikeitė! Bet ar tikrai?