J. Vaiškūnas. Dainų šventę aplaisto dievai

 (40)
Pagrindinis indoeuropiečių religinis mitas pirmąjį lietų sieja su Perkūno pergale prieš amžinąjį priešininką Vėliną. Perkūnui nugalėjus, pratrūko gyvybines žemės galias žadinantis dieviškasis lietus. Nuo to laiko kai žmonės susitelkę pakartodavo Dievo Perkūno žygdarbį ir nugalėję blogį užtraukdavo pergalės giesmes, kaskart prapliupdavo dieviškas lietus. Jis plaudavo kruvinus kalavijus, balindavo drobules, vertė ežerais dubaklonius, o kemsynus neįžengiamomis balomis. Kol tapome baltais.
Jonas Vaiškūnas
© DELFI

Kai baltų dalis susivienijo ir sutelkę jėgas atsispyrė priešų antpuoliams sustabdydami genčių išsisklaidymą ir baltiškų žemių tirpimą – lijo septynias dienas ir septynias savaites. Nuo Aukštaitijos kalvų į ūkanotus klonius liejosi skaidrios vandenų srovės ir pats Dievas šią dangaus srautų atgaivintą žemę praminė – Lietuva, o sulydytus baltus – lietuviais.

Kaip tik tuo metu, liepos pradžioje Danguje pateka į gražų dangaus ženklą susisaisčiusios septynios Sietyno žvaigždės, primenančios baltų genčių sutarimą gyventi broliškai susiejus savo kelius į bendrą likimą – Lietuvą. Ir kai liepos 6 atšvenčiame Lietuvos valstybės dieną – Sietyno žvaigždės išsivaduoja iš Saulės spindulių ir priešaušrio žaroje sušvinta savo spindėjimu pranešdamos apie lietuviško lietų sezono pradžią.

Yra vienas seniai išbandytas lietaus sukėlimo būdas – Dainų šventė. Ir kai šventas lietus, dangaus srovėmis nuplauna visus netikrumus ir išbaido abuojumus – lieka tik nuoširdžiai pasišventusieji, kuriems lašai ant nosių ir smakrų tik laikini nepatogumai, prieš netruksiančią ateiti tikrą šventumo palaimą.
Jonas Vaiškūnas

Tvirtą baltų genčių lietuviškos santarvės priesaiką gyventi bendroje Lietuvoje sau ir Pasauliui mes primename susitelkdami Lietuvos širdyje Dainų šventei. Kai iš visų pasviečių susirinkę lietuviai pradeda dainuoti ir šokti būtinai prisišaukia lietų. Ar gali būti kitaip? Daug lietuvių vienoje vietoje – Lietuva. O Lietuva – lietaus žemė. Kad ir kaip nepermaldaujamai kalbininkai mūsų šalies vardą sietų su mažyčio Lietavos upelio vardu, tačiau pats tas upelis seniai būtų išdžiuvęs jei ne lietus...

Teisus sociologijos klasikas, religijotyrininkas Emilis Durkheimas sakydamas, kad bendruomenė suvokia save ir išsaugo savimonę, susiburdama ir susitelkdama. Kai veikiame išvien, tuomet aukštesnis bendruomeninis „aš“ išlaisvina mumyse jėgas, kurių esame nepajėgus atverti savyje kiekvienas pavieniui. Ir šios jėgos prisijungia prie tų, kurias eikvojame plušėdami dėl duonos kasdieninės. Tuomet mumyse atbunda snaudžiančios dieviškos galios, įkvepiančios kilti į gyvenimo kalną, nugalėti kliūtis ir siekti toli ir aukštai spindinčio vilties žiburio...

Yra vienas seniai išbandytas lietaus sukėlimo būdas – Dainų šventė. Ir kai šventas lietus, dangaus srovėmis nuplauna visus netikrumus ir išbaido abuojumus – lieka tik nuoširdžiai pasišventusieji, kuriems lašai ant nosių ir smakrų tik laikini nepatogumai, prieš netruksiančią ateiti tikrą šventumo palaimą. Dainomis užkalbėtas vanduo – išskaistina ir išbalina mūsų sielas atnaujindamas mūsų baltišką kilmę, atgaivina lietuvišką bendrumą.

Šokis ir daina – mūsų protėvių tikėjimo pagrindas. Iš lūpų į lūpas kaip legenda perduodamas pasakojimas apie etninės japonų religijos Šinto šventiką, kuris į klausimą „kaip šintoizme galvojama apie Dievą?“ atsako: „O mes šokame“.

Šokdami ir dainuodami perkūnišku sūkuriu mes ardome pilkos kasdienybės gniaužtus, draskydami velniavų tinklus gražiname sau Lietuvą. Ir kai mums tai pavyksta – mūsų pergalę kaip andai – aplaisto Dievai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

I. Makaraitytė. Sauliaus Skvernelio Pakso manevras? (287)

Kuo viskas baigsis? Tai yra klausimas, kuris tiesiog tvyro ore. Nes nesibaigti tiesiog negali.

P. Baršauskas. Ne akademikų norai, o kokybiniai kriterijai turi sudėlioti, kam su kuo jungtis (182)

Kaip klostosi aukštojo mokslo pertvarka? Išgirdęs tokį klausimą atsakau, kad džiaugiuosi ryžtu padaryti tai, ko nedarėme per visus 27 atkurtos nepriklausomybės metus. Tačiau ar džiaugiuosi pačiu pertvarkos procesu – tikrai ne.

A. Užkalnis. Aš irgi truputį rasistas (429)

Žinote, kas yra negražiau už žodžius, pasakytus apie juodaodžių žaidėjų normavimą lietuviškoje krepšinio komandoje? Na, šiaip jau, daug kas yra negražiau, bet man šiuo atveju tylų žiaugčiojimą kelia teisuoliškumo varžybos, kas greičiau ir išmaniau pasmerks negerai pašnekėjusį buvusį krepšinio klubo prezidentą.

L. Andriulis. Iš R. Šimašiaus noriu tik vieno dalyko (183)

Skaičiuoju čia vieną dieną tuos graudžius Remigijaus Šimašiaus viščiukus, ir siutas ima – viščiukai jau dvimečiai, bet vienas šlubas, kitas be sparno, trečias išvis ne Šimašiaus, du ančiukai ir paršas, ir visi bėga į skirtingas puses, nein skaičiuot.

N. Vasiliauskaitė. Apie „satyrines diskusijas“ (61)

Mažai yra žanrų, kraupumu prilygstančių „O dabar išjuokime x, nes mes sakome, kad x YRA juokinga, o jei tu nesijuoksi – būsi, che ce, irgi kaip x, ir tada mes (MES!) tave užjuoksime!“