J. Šiugždinienė. Valstybės tarnybos reforma – rizikingas, tačiau būtinas žingsnis

 (101)
Prieš kelias dienas mano kolega prof. V. Nakrošis labai taikliai sudėliojo „Angelų ir demonų“ istoriją. Visiems aišku, kad valstybės tarnyba per daugiau kaip dešimtmetį išaugo iš kūdikio marškinėlių ir šioje srityje būtini kokybiniai pokyčiai. Daug rašome ir kalbame apie nepakankamą viešųjų paslaugų kokybę, visi – tiek visuomenė, tiek politikai – skundžiamės biurokratų neveiklumu ir nekompetencija, bet pokyčius šioje srityje kaip susitarę stabdome.
Jurgita Šiugždinienė
Jurgita Šiugždinienė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Siūlomo įstatymo turinys turi trūkumų ir reikalingos korekcijos, tačiau visiškai aišku, kad naujo įstatymo reikia, ir mes visi turime suremti pečius, kad jis, pasak prezidentės, atitiktų skaidrumo ir profesionalumo reikalavimus.

Valstybės tarnybos įstatymo pataisos buvo parengtos dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybės siekiant, kad valstybės tarnybos sistema taptų skaidresnė, lankstesnė ir profesionalesnė. Dėl įvairių, tarp jų ir kolegos V. Nakrošio aptartų priežasčių, įstatymas taip ir neišvydo dienos šviesos. Nepaisant neišnaudotos sisteminės pertvarkos galimybės, padaryta tikrai nemažai – įdiegta veiklos rezultatų valdymo sistema, nauja atrankos sistema (atminties testus pakeitė logikos ir bendrųjų kompetencijų testai), parengti pasiūlymai dėl aukštesniosios valstybės tarnybos. Gerai, kad darbai tęsiami.

Aukštesni standartai vadovams: išmokime atpažinti, ugdyti ir įvertinti vadovus 

Labai svarbu išvengti politizuoto atrankos proceso. Siūloma, kad iš virtualaus sąrašo, į kurį patenkama konkurso būdu, kandidatus konkrečiai vadovo pozicijai siūlys du politikai (ministras pirmininkas ir atitinkamos srities ministras) ir vienas pareigūnas. Yra rizika, jog procesas gali tapti politizuotas ir kai kurie kandidatai iš sąrašo taip gali ir likti nepasiūlyti.
Jurgita Šiugždinienė

Daug klausimų viešojoje erdvėje kyla dėl būtinybės formuoti nuostatas skirtas aukštesniųjų vadovų (1) valdymui. Sutikite, kad vadovams negali būti taikomi tie patys atrankos, vertinimo, kompetencijų tobulinimo metodai kaip eiliniams specialistams. Tą seniai supranta pažangiausios pasaulio valstybės. Tuo tarpu mes tik visai neseniai atrinkdami į valstybės tarnybą pradėjome tikrinti vadovavimo kompetencijas. Taigi reikalingos ir specialios įstatymo nuostatos (ne atskiras korpusas!).

Moksliniai tyrimai rodo, kad net 70 proc. organizacijų sėkmės gali priklausyti nuo vadovų kompetencijos ir gebėjimo lyderiauti. Ne veltui prieš gerą dvidešimtmetį Naujoji Zelandija, kaip ir Singapūras, visą valstybės tarnybos reformą nukreipė į aukščiausiųjų vadovų grandį. Jie labai aiškiai suprato, jog jeigu šalis neturės profesionalių vadovų, nebus ir gerai veikiančios valstybės tarnybos, o tai reiškia – kokybiškų viešųjų paslaugų bei rezultatyvaus politikos įgyvendinimo. Šiandien pagal valstybės valdymo efektyvumo vertinimą šios šalys stabiliai užima vietas pirmajame penketuke.
Aukščiausiojo lygo vadovų veiklą reglamentuojančios nuostatos taikomos visose Europos Sąjungos valstybėse, išskyrus Vengriją ir Čekiją. Mūsų kaimynai estai 2012 metais koreguodami valstybės tarnybos įstatymą aiškiai išskyrė aukščiausiojo lygio vadovų grandį ir nustatė specialias nuostatas jiems valdyti (atranka, veiklos vertinimas, kompetencijų tobulinimas).

Svarbu išvengti politizuoto atrankos proceso 

Žiniasklaidoje pasirodė straipsnių apie ruošiamas „šiltas vieteles vadovams“. Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat išdėstė savo nuogąstavimus. Visus išgąsdino įstatymo 18 įstatymo straipsnis pavadinimu „Priėmimas į pareigas be konkurso“. 

Šio straipsnio pavadinimas iš esmės yra klaidinantis. Į atvirą aukštesniojo vadovo poziciją galės pretenduoti tik tie asmenys, kurie bus praėję centralizuotą konkurso į valstybės tarnybą etapą. Tai yra, išlaikę testą ir vadovavimo kompetencijų patikrinimo pokalbį. Profesionalūs vadovai, turintys patirties verslo organizacijose ir norintys išbandyti jėgas valstybės tarnyboje, taip turėtų galėti dalyvauti centralizuotai organizuojamame atvirame konkurse ir pretenduoti į virtualų sąrašą. Šiame sąraše būtų ir tie vadovai, kurių kadencija jau eina į pabaigą, taigi reikia ieškotis kitos darbo vietos.
Atviras klausimas, į kurį turėtų atsakyti rengėjai, – kas kiek laiko bus organizuojami konkursai tam, kad profesionalai iš išorės galėtų pretenduoti į vadovaujančias pozicijas? Kaip skaidriai ir be protekcijų perspektyvūs, talentingi valstybės tarnautojai galės pasiekti aukštesniųjų vadovų pozicijas? Įstatymas teigia, kad šią tvarką nustatys Vyriausybė. Tačiau jau šiandien svarbu paaiškinti pagrindines jos nuostatas. Kitaip skaidrumo klausimas tampa labai aštrus.

Labai svarbu išvengti politizuoto atrankos proceso. Siūloma, kad iš virtualaus sąrašo, į kurį patenkama konkurso būdu, kandidatus konkrečiai vadovo pozicijai siūlys du politikai (ministras pirmininkas ir atitinkamos srities ministras) ir vienas pareigūnas. Yra rizika, jog procesas gali tapti politizuotas ir kai kurie kandidatai iš sąrašo taip gali ir likti nepasiūlyti. Ankstesnė Vyriausybė siūlė į atrankos komisiją įtraukti išorės ekspertus ir karjeros valstybės tarnautojus, taip užtikrinant kuo objektyvesnę ir profesionalesnę atrankos procedūrą. Septyni kandidatai taip pat atrodo daugoka. Manau, visiškai pakaktų trijų geriausių kandidatų.


Vadovų kadencijos – paspirtis tobulėti ir nesisavinti institucijos 

Nemažai diskusijų sulaukia aukštesniųjų vadovų rotacijos klausimas. Rotacija svarbi dėl kelių dalykų. Pirmiausia, tai yra galimų korupcinių ryšių prevencija. Antra, patirties mainai ir judėjimas į kitas svarbias valstybės institucijas. Trečia, tik taip mes galime laužyti tarpžinybinius barjerus, kadangi šiandien didžioji dalis problemų yra kompleksinės ir sprendžiamos tik bendradarbiaujant, sektorinės problemos tampa vis mažiau aktualios.

Kartais atrodo, kad Lietuvos ministerijos – tai autonomiški bastionai, dirbantys tarp savo mūro sienų ir mažai besidomintys bendradarbiavimu su kolegomis. Dažnai mūsų aukštesnieji vadovai mato tik savo sritį – ji jiems yra vienintelė ir svarbiausia. O dar skirtingų partijų ministrai, koalicinių vyriausybių problematika. Lietuvai labai reikia vieningos Vyriausybės, kurioje ministrai ir jų komandos netampytų antklodės į savo pusę: jeigu Vyriausybės prioritetas yra švietimas, tai visa Vyriausybė susitelktų šiai sričiai stiprinti.

Dažnai mūsų aukštesnieji vadovai mato tik savo sritį – ji jiems yra vienintelė ir svarbiausia. O dar skirtingų partijų ministrai! Lietuvai labai reikia vieningos Vyriausybės, kurioje ministrai ir jų komandos netampytų antklodės į savo pusę: jeigu Vyriausybės prioritetas yra švietimas, tai visa Vyriausybė susitelktų šiai sričiai stiprinti.
Jurgita Šiugždinienė

Pažangiose šalyse būtent ministerijų kanclerių ar sekretorių judėjimas padeda spręsti šias problemas. Daugumoje OECD valstybių aukščiausioji vadovų grandis priimama į poziciją tam tikrai kadencijai (dažniausiai penkeriems, bet ne daugiau kaip aštuoneriems metams), po kurios sėkmingi vadovai rotuoja į kitas valstybei svarbias pozicijas. Nepatenkinę lūkesčių, tai yra – nepasiekę keliamų tikslų – palieka valstybės tarnybą arba perkeliami į žemesnio lygio pozicijas.
Valstybės tarnautojai nebus atsakingi už rezultatus? 

Dar vienas aspektas, kurį norėčiau aptarti – tai valstybės tarnautojų veiklos rezultatai. Man labai neramu, kad galimai planuojama atsisakyti veiklos užduočių formulavimo sistemos ir grįžti prie funkcijų vykdymo. Įstatyme to nepastebėsi, tačiau aiškinamajame rašte rašoma, kad „Dažnai kaip perteklinis kritikuojamas užduočių formulavimas visiems valstybės tarnautojams, kadangi įstaigos veiklai svarbios užduotys ir vykdomos priemonės yra numatomos strateginiuose bei veiklos planuose, ir valstybės tarnautojai žino, kokius darbus jie turės atlikti ir kokius rezultatus pasiekti“. 

Veiklos užduočių formulavimas yra vienintelė galimybė aiškiai formuluoti konkrečias užduotis valstybės tarnautojams ir neleisti slėptis po funkcijų vykdymo skraiste. Tik taip vadovai gali užtikrinti asmeninę tarnautojų atsakomybę už konkrečius veiklos rezultatus. Žinoma, sistema nepasiteisins tol, kol neturėsime kompetentingų, profesionalių vadovų korpuso, kurie supranta, kad jų pagrindinis darbas ir yra vadovauti, o pokalbiai su tarnautojais dėl veiklos rezultatų nėra „papildoma veikla ir nereikalinga našta“. 

Per ilgai gyvename sistemoje, kai visi yra „atsakingi“ ir visi „žino“, kokius darbus turi atlikti. Apsidairę pamatome, kad nėra nei atliktų darbų, nei už juos atsakingų tarnautojų. 

Iniciatyva spręsti opias valstybės tarnybos problemas yra sveikintina. Reformos visuomet susilaukia pasipriešinimo pokyčiams, jų įgyvendinimas – daug pastangų reikalaujantis dalykas. Todėl ypač svarbu tinkamai pasiruošti ir matyti visumą platesniame valdymo kultūros kontekste.
Kuo daugiau „už“ ir „prieš“, kuo daugiau argumentų diskusijose, tuo geresnius sprendimus galime priimti. Tad nepraleiskime progos kartu padiskutuoti kokio valstybės tarnautojo mus reikia ir ko galime reikalauti iš viešojo valdymo ateityje!

(1) Ministerijos kancleris, Direktorius (taikoma Vyriausybės įstaigos vadovui; įstaigos prie ministerijos vadovui, kai įstaiga veikia visoje valstybės teritorijoje ir įgyvendina politiką ministrui pavestose valdymo srityse). Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo Įstatymas.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

G. Bartkus. Vyriausybės programoje teisingumui dėmesys nepakankamas (11)

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto bendruomenė prieš rinkimus nagrinėjo politinių partijų Seimo rinkimų programas ir paskelbė griežtą nuosprendį – egzaminas neišlaikytas. Vyriausybės programa pasiekė aukštesnį kokybinį lygį, bet išlieka tos pačios bėdos – susidaro įspūdis, jog teisingumo ir teisinės sistemos klausimams dėmesys atmestinis – kaip paskutinę naktį prieš egzaminą.

D. Pūras. Ką daryti, kad pajudėtumėm iš 1960-ųjų lygio (59)

Kiekvieną kartą, kai randasi nauja Vyriausybė, būna vilčių, kad ji imsis seniai laukiamų permainų. Kaip turėtų veikti Vyriausybė ir ministrai, jei iš tikrųjų būtų ryžtasi proveržiui?

E. Lucasas. NATO atsidūrė mirtiname pavojuje – padariniai gali būti pragaištingi (704)

Po praeitais metais Slovakijos pietuose įsikūrusiame viešbutyje „Chateau Bela“ įvykusios saugumo konferencijos išdėsčiau niūrias mintis apie šį jaukų renginį, pavadintą „Žvarbūs vėjai Vidurio Europoje“. Šiemet orai – dar blogesni.

A. Užkalnis: aš emigruoju (861)

Artėja stebuklų metas, kai naktimis kalba gyvuliai, o sužibusi Kalėdų žvaigždė šviečia, kaip mėlynas policijos žiburėlis. Naudodamasis proga, norėjau paklausti, kodėl į oro uostą valdžios atstovus vežioja su mėlynais žiburėliais, priešpriešine eismo juosta, ir rėkdami „vairuotojai mašinytes patraukiam praleidžiam koloną“?

R. Tracevskis. Lietuva savo suvereniteto Lenkijai perduoti neprivalo (171)

Saulius Skvernelis pareiškė, jog sieks, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų labiau kaimyniški. Tai yra gerai. Tik, perkraunant santykius, naujajai Vyriausybei svarbu žinoti, kad Lietuva savo suvereniteto Lenkijai neperdavė ir perduoti neprivalo, t. y. tik Lietuvos politikams, ne Lenkijos, spręsti dėl tokių dalykų kaip įrašai pasuose (Lietuvos pasuose, ne Lenkijos) ir švietimo reikalai (Lietuvoje, ne Lenkijoje).