Taigi neapgalvota žmogaus veikla daugiau ar mažiau visuomet pažeidžia nusistovėjusią gamtoje pusiausvyrą. Bet išsaugoti natūralią gamtą, ypač tokiose tankiai žmonių lankomose vietose kaip Gedimino kalnas, – praktiškai neįmanoma. Tuo labiau, kad Lietuvai esant mišriųjų miškų zonoje visi piliakalniai anksčiau ar vėliau natūraliai apauga medžiais.

Taigi ir medžių ant piliakalnių kirtimas yra kova su natūraliai gamtoje vykstančiais procesais. Kita vertus, kirvio ir pjūklo pagalba norima atkurti piliakalnių pirmykštę būseną, o įvairias infrastruktūriniais statiniais padaryti vieną ar kitą piliakalnį patrauklų žmonių lankymui. Tačiau svarbu išsiaiškinti, kokie būtent darbai piliakalnio srityje ir šalia jo labiausiai kenkia kalvos stabilumui ir kaip padaryti, kad tas neigiamas poveikis būtų kuo mažesnis.

Neturėdamas konkrečių Gedimino piliakalnio tyrinėjimo duomenų pabandysiu populiariai paaiškinti, kas mano supratimu galėjo sukelti Gedimino kalno eroziją. Aišku, bet kurio transporto, statybų ar įvairių įrenginių sukelta vibracija ne tik tankina gruntą ir keičia kalne vykstančius hidrologinius procesus (lietaus kritulių infiltracijos gebą, gruntų vandens talpumą, pralaidumą ir kt.), bet ir mechaniškai išjudina grunto daleles. Tačiau šlaito slinkimui labiausiai kenkia paviršinio, tuo labiau filtracinio (gruntinio) vandens srautai bei pačio gruntinio ar viršgruntinio (dirvožeminio) vandens pakilimas, kuris gali sukelti dideles nuošliaužas.

Kiekvienas į gruntą įsifiltravęs 1mm vandens (jei dirvožemis nėra išpurentas medžių šaknų) ir pasiekęs nelaidžius dirvožemio sluoksnius, vandens lygį pakelia 10-15 mm, o atitekėjęs vanduo nuo kalno viršaus ar iš aukštesnių šlaito plotų gali prisotinti vandeniu visą dirvožemio aeracijos zoną. Taigi pirmiausiai reikėtų labai gerai sutvarkyti kalno lietaus kanalizaciją, be to, požeminio ir paviršinio vandens kaupimosi vietose įrengti šlaitų intensyvų drenažą (tam galėtų pasitarnauti labai laidaus vandeniui grunto įtarpų drenos, o atskirais atvejais specifinis paviršinis ar giluminis drenažas).

Visgi siūlyčiau kalną apželdinti nors iš dalies, tam reikalui parenkant krūmus, formuojančius gilią šaknų sistemą. Be to, rūpintis, kad kalno be krūmų dangos vietose visur augtų žolinė augalija (esant geram drenažui ir gerai sutvarkytam krūmų ir žolių dangai bei priimtino statumo šlaitams neturėtų vykti jokia erozija net esant neišvengiamai kalno vibracijai dėl mieste kursuojančio transporto).

Žinoma, kalną galima sutvirtinti ir gelžbetoninėmis specialiomis konstrukcijomis. Tačiau jų įrengimas tokiose svarbiuose piliakalniuose yra problematiškas. Manyčiau, be jų irgi neapsieisime, stabilizuodami kalno būklę, bet optimaliausia būtų taikyti aukščiau aprašytus priešerozinių priemonių būdus ir tokiu būdu apsaugoti piliakalnį nuo sunykimo. Žinoma, mano išvados pateiktos be specialių tyrimų, tačiau jos galėtų pasitarnauti platesnėms diskusijoms.