Ar tai, ką matome, galime vadinti hibridiniu karu? Jei vertinsime pagal padėtį fronte – galbūt nevisai. Koviniai veiksmai vykdomi pakankamai tradiciškai: iš daugelio perspektyvų, karo veiksmai Ukrainoje labai primena Antrojo, o kai kada net ir Pirmojo pasaulinio karo padėtį. Iš tiesų tai gana statiška padėtis, kai iš fiksuotų pozicijų apšaudoma priešo teritorija. Kiek ironiškai, su nuoroda į 1914 m., galima teigti, kad Rytų Ukrainoje veikia savotiški „aviacijos pradininkai“, kurie bando kūrybingai pritaikyti bepiločių galimybes. Tuo pačiu vyksta intensyvus „infokaras“, kur pateikiamos konflikto ir susijusių įvykių (sau palankios) versijos ir paaiškinimai.

Tačiau manymas, kad karo apibrėžimas Ukrainoje apsiriboja tuo, kas vyksta prie fronto ir virtualioje erdvėje, būtų itin ribotas. Hibridinio karo sąvoka Ukrainos atveju turėtų būti gerokai plačiau suvokiama: ne tik kaip kompleksinės karinės agresijos forma, tačiau ir kaip strateginis-geopolitinis kovos būdas, kur patys karo veiksmai yra tik vienas iš elementų.

Vienas svarbiausių hibridinio karo bruožų yra tai, kad jis nebūna paskelbtas, kas, savo ruožtu, duoda galimybę padėtimi naudotis pagal poreikius. Situacija Rytų Ukrainoje nei iš vienos, nei iš kitos pusės nėra oficialiai apibrėžiama kaip karo padėtis. Rusija kalba apie „sukilimą“, o Ukraina iki šiol apie „antiteroristinę operaciją“. Nenoras pripažinti esamos padėties kaip karo reiškia savotišką hibridinį statusą.
Rusija kalba apie „sukilimą“, o Ukraina iki šiol apie „antiteroristinę operaciją“. Nenoras pripažinti esamos padėties kaip karo reiškia savotišką „hibridinį“ statusą.
Jonas Ohmanas

Visų pirma, tokia padėtis naudinga Rusijai. Vienas hibridinės padėties privalumų yra tai, kad gali pereiti iš vieno valdymo režimo į kitą ir atgal. Rusija karo veiksmų intensyvumą savo nuožiūra gali mažinti ar didinti, spartinti ar stabdyti, viskas pagal politinius ir kitus poreikius. Taip pat perėjimas nuo karo prie politikos ir atgal vyksta nuolat. Ukraina yra akivaizdus pavyzdys kai, anot Generolo von Clausewitzo, karas yra politinių veiksmų tęsinys kitais būdais, mums visiems bematant.

Jonas Ohman, „Blue/Yellow“
Taip pat galime kalbėti ne tik apie hibridinio karo, bet ir apie hibridinio karo pergalės sąvoką. Tai nebūtinai klasikinė pergalė – teritorijos užėmimas ir priešo sutriuškinimas. Tikslai gali būti visai kiti, pvz.: destabilizacija, ar savo pozicijų įtvirtinimas, nebūtinai karo zonoje. Vienas Rusijos „hibridinio karo“ ypatumų yra tai , kad jis yra vykdomas ne tik kaip išorinė agresija. Rusija Ukrainos konfliktą, kaip ir kitus ankstesnius konfliktus (Čečėnija, Gruzija), naudoja kaip esamo režimo įsitvirtinimo įrankį ir diversiją nuo vidinių problemų.
Tačiau „piliečių“ sąvokos apibrėžimas ir vaizdavimas yra pagrindinis Rusijos hibridinio karo rūšies momentas. Kai Rusija inscenizavo savo „pilietinį perversmą“ Kryme ir, kiek vėliau Rytų Ukrainoje, buvo vaizduojami Rusijai palankios pilietinės visuomenės veiksmai. Rusija tęsia jau išbandytą tarybinę metodiką, kai brutalūs ir neteisėti veiksmai dengiami „liaudies valios“ miglomis, tokiu būdu pateisinant bet kuriuos veiksmus, ir dabartyje, ir praeityje, ir ateityje.
Visų pirma tokia padėtis naudinga Rusijai. Vienas hibridininės padėties privalumų yra tai, kad gali pereiti iš vieno valdymo režimo į kitą ir atgal. Rusija karo veiksmų intensyvumą savo nuožiūra gali mažinti ar didinti, spartinti ar stabdyti, viskas pagal politinius ir kitus poreikius.
Jonas Ohmanas

Kaip rodo Kremliaus veiksmai ir retorika, Rusija visai nepasiruošusi atsisakyti šio hibridinio įvaizdžio. Tie patys „žalieji žmogeliukai“, kurie Kryme tvarkingai apsirengę kariškomis uniformomis ir su nauja ginkluote (pvz., Ak-104) perėmė strateginių objektų kontrolę, dabar rodomi kaip sukilę vietiniai Donbaso gyventojai.

Svarbu tai, kad be „piliečių dalyvavimo“ ir atitinkamo hibridinio karo įvaizdžio, Rusija nebegalės šito konflikto visiškai naudoti savo tikslams. Kremlius labai gerai supranta, kad tą dieną, kai šalis oficialiai įžengs į Ukrainos teritoriją, ji praras visą savo veiksmų laisvę ir mokės gerokai didesnę kainą, nei jau dabar sumokėta. Ir todėl ji tęsia pradėtą hibridinį žaidimą.

Tačiau svarbiau negu Rusijos sumanymai ir jų įgyvendinimas yra tai, kad veiksmai Kryme ir Rytų Ukrainoje iššaukė kitą efektą. Prieš totalitarinius hibridus staiga atsistojo kita,tikroji pilietinė visuomenė, kuri savo pastangomis daug, gal ir lemtingai, prisidėjo prie agresijos sustabdymo. Be pilietinio-hibridinio elemento Ukrainos kariai vargu ar sugebėtų atsilaikyti. Šitie piliečiai yra tai, ką norėčiau pavadinti „kontr-hibridais“.
Be „piliečių dalyvavimo“ ir atitinkamo hibridinio karo įvaizdžio, Rusija nebegalės šito konflikto visiškai naudoti savo tikslams. Kremlius labai gerai supranta, kad tą dieną, kai šalis oficialiai įžengs į Ukrainos teritoriją, ji praras visą savo veiksmų laisvę ir mokės gerokai didesnę kainą, nei jau dabar sumokėta. Ir todėl ji tęsia pradėtą hibridinį žaidimą.
Jonas Ohmanas

Pateiksiu vieną pavyzdį. Kai reikalai tapo itin rimti prie Donecko oro uosto sausio mėnesį, „Blue/Yellow“ organizacija gavo feisbuko žinutę nuo vieno iš mūsų patikėtinių Ukrainoje. Oro uosto gynėjai buvo praradę keletą termovizorių ir prašė papildymo. Per keletą valandų suorganizavome reikalingą techniką ir išsiuntėme per jau turimus kanalus. Po to sužinojome, kad ne tik mes, bet beveik visos paramos organizacijos Ukrainoje darė tą patį, tokiu būdu didindamos gynėjų atsparumą. Ukrainos artilerija pradėjo „matyti“ ir galėjo veikti visą parą, taip sudarydama didelius nuostolius separatistų pusei ir stabdydama tolimesnį puolimą.

Kontr-hibridai – tai piliečiai, pakankamai drąsus ir sumanūs, kad galėtų reikalui esant suorganizuoti įvairiapusišką karinį aprūpinimą. Tačiau dabar tie patys savanoriai pamažu perima politinę atsakomybę už padėtį (šiomis dienomis Luhansko apskrities gubernatoriumi paskirtas vienas iš savanorių judėjimo lyderių, „Narodnyj Tyl“ vadas Georgijus Tuka). Tam tikra prasme dėl to galima būtų pavadinti karą Ukrainoje „pilietiniu karu“, tačiau ne ta prasme kaip Rusija norėtų, o kaip ukrainiečiai rodo.

Galima teigti,kad karas Ukrainoje – naratyvų kova, kur iš vienos pusės Rusijos totalitarinis režimas sukuria sau palankų pasakojimą apie norimą „didybę“ ir „imperiją“, o iš kitos Ukrainos piliečių pastangos vietoje to pasakojimo sukuria kitą.

Ukrainos karas apibrėžia realią Europos rytinę sieną bent šimtmečiui į priekį. Šiuo atveju teritorija ne tik išlaisvinimo objektas, bet ir mąstymo išlaisvinimas. Kariaujantys Ukrainos pusėje pabrėžia, kad svarbiausia pergalė yra pasprukti iš Rusijos įtakos ir mąstymo sferos. Įbaugintoji Rusija, kad tai stabdytų, naudoja jau išbandytą taktiką, su tikrais ir dirbtiniais hibridiniais elementais.

Tačiau skirtumas yra tai, kad šįkart, jos kelyje stovime mes, kontr-hibridai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (524)