Kreipiuosi į Jus kaip rinkėjas ne kartą praeityje balsavęs už jūsų partiją ir tikėjęsis aktyvios, naudingos veiklos socialinio teisingumo, valstybės institucijų skaidrumo, visuomenės integralumo reikalui.
Kreipiuosi į Jus kaip aukštųjų mokyklų dėstytojas per savo daugiametę praktiką mokęs nemažą skaičių Lietuvoje šiandien matomų ir įtakingų valstybės tarnautojų. Visomis savo išgalėmis siekiau perteikti jiems pilietiškumo, doros ir atsidavimo viešajam reikalui nuostatas.
Kreipiuosi, nes esu tikras, kad socialinės demokratijos idėjos Lietuvoje yra gilioje krizėje. Ir jei su šia krize nepavyks susidoroti, politinės ir socialinės takoskyros šalyje pavirstų neįveikiamomis dykynėmis. Socialdemokratija išnyktų iš politinio Lietuvos žemėlapio arba sumenktų taip, kaip nutiko mūsų kaimynystėje.
LSDP ilgą laiką „nepastebėjo“ Lietuvos visuomenės tirpimo. Tik tuomet, kai tapo akivaizdu, kad „mus mažiau nei trys milijonai“ vadai susirūpinusiais veidais pradėjo svaidytis teatrališkais pareiškimais. Jau nuo du tūkstantųjų Lietuvos demografai, sociologai, filosofai, visuomenės veikėjai skambino varpais mėgindami pažadinti iš snaudulio kairiojo ir dešiniojo sparno politikus faktais ir argumentais apie pasekmes pražūtingai silpnos, prisitaikėliškos socialinės politikos. Kam ne kam, o socialdemokratams tikrai buvo pakankamai laiko sukrusti.
Jūsų partija nesugebėjo įžvelgti pilietinių organizacijų ir profesinių susivienijimų, tautinių ir krikščioniškos pakraipos bendruomenių potencialo. Apsiribojote standartiniais, niekuo neišsiskiriančiais gestais jų atžvilgiu. Šiandien likote vieni skaudžių socialinių reiškinių akivaizdoje. O jūsų buvę sąjungininkai nustumti į užribius.
LSDP ir, anksčiau, LDDP per 26 Nepriklausomybės metus vairavo Valstybę apie šešiolika metų – kiek daugiau nei konservatoriai su sąjungininkais. Ir vieniems ir kitiems tikrai buvo pakankamai laiko ir erdvės atsakinga ir sąžininga veikla užtikrinti visuomenės socialinį integralumą.
Ar dabartinė LSDP vadovybė kaip organas (kalbu ne apie atskirus asmenis) pajėgi prikelti socialdemokratiją ir stiprinti visuomenėje dvasinės ir socialinės pažangos viltį? Ar ji pajėgi išsilaisvinti iš ideologinio ir vertybinio reliatyvizmo, pseudoliberalaus konformizmo, kuris partijos veiksmuose pastaraisiais metais yra toks akivaizdus? Ar jai pavyks apsivalyti nuo švogerizmo schemų? Štai bent keli klausimai, į kuriuos turi būti atsakyta ir ryžtasi chirurginei operacijai.
Reikalinga vieša diskusija apie kairiojo sparno būseną Lietuvos politiniame spektre. Faktiškai ji jau prasidėjo. Pasisako įvairių pažiūrų apžvalgininkai, akademikai, šiaip pilietiškai aktyvūs žmonės. Pasisako įvairiai – su piktdžiuga ir pozityviu susirūpinimu. Šiuo metu svarbu įsiklausyti į visas nuomones ir jokiu būdu nemėginti prasmukti pro susidariusį kamštį. Tai anaiptol ne tik LSDP vadovybės, ne tik socialdemokratų in corpore reikalas. Kalbama apie politinės pusiausvyros išsaugojimą.
LSDP vadovybė turi kuo greičiau ir atviriau ryžtis skausmingai savianalizei, radikaliam atsinaujinimui ir atsakingai pasirūpinti pereinamuoju laikotarpiu. Kitaip bus vėlu. Liks šukės.