Juk ką bendro su autoritariniu Vladimiro Putino režimu bendro turi kryžius, už paprastų žmonių lėšas pastatytas būtent totalitarizmo aukoms atminti? Ir kodėl, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų nuo SSRS žlugimo, kai kas dar nesuvokia, jog Rusija ir Ukraina – tai dvi nepriklausomos valstybės, tad kam protestuojant prieš Rusijos valdžios elgesį niokoti ukrainiečiams brangius paminklus?
Savojo „Femen“ kol kas Lietuva neturi. Užtat jų elgesį pavyzdžiu laikančių šviesuolių yra ir pas mus. Štai Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Andrius Bielskis mano, kad kryžiaus nupjovimas – tai sąžininga ir teisėta patriarchalinės sistemos, stabmeldiškos ir sustabarėjusios religijos kritika. Jo kolegė Nida Vasiliauskaitė, kaip ir A. Bielskis, „Femen“ žygdarbius laiko dora ir efektyvia (!) Putino sistemos kritika. Kadangi nesu filosofijos mokslų daktaras, totalitarinio režimo aukų atminimui skirto kryžiaus su buvusio KGB karininko V. Putino diktatūra kol kas nesugebu susieti. Bet šįkart ne apie tai.
Valstybinių simbolių statusą įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstituciją, o už viešą jų išniekinimą įstatymuose numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tad „meninė“ Lietuvos himno interpretacija sulaukė deramo teisėsaugos dėmesio. Kaip į tai reagavo feministės? Pasak performanso sumanytojos Fioklos Kiurės, teisėsauga nesupranta, kas yra menas bei jo statusas, o dabar jau ir premjero patarėju dirbantis A. Bielskis nesidrovėjo performanso kritikų išvadinti siaurapročiais bukos visuomenės atstovais, jį apskundusio žmogaus – skustagalviu fašistu. Socialiniuose tinkluose imta viešinti netgi šio žmogaus asmeninio gyvenimo (pabrėžiu, asmeninio gyvenimo, ne demonstracijų ar kitų viešų renginių) nuotraukas. Skundą teisėsaugai dėl himno išniekinimo kaip grėsmę demokratijai įvardijo ir Seimo narė socialdemokratė Birutė Vėsaitė.
Jeigu žodžio laisvę laikome absoliučia, o tyčiojimąsi iš aplinkinių – menu, reikia pripažinti, kad šių veikėjų žodžiuose esama teisybės. Tačiau koks gi pačių ultrakairiųjų požiūris į žodžio bei saviraiškos laisvę kitiems? Pernai rudenį Vilniaus Universitete buvo suplanuota menininko Antano Šakalio suvenyrinių vokų paroda. Tačiau šios parodos atidarymas neįvyko, informacija apie ją pašalinta iš universiteto puslapio, mat grupė aktyvistų, įskaitant ir NK 95 bei jai prijaučiančius „Antifa“, pasipiktino ankstesniuose menininko darbuose aptinkamais antisemitizmu bei homofobija. Nors pačioje parodoje tokio pobūdžio kūrinių visiškai nebuvo, kairiųjų radikalų tai nė kiek neįtikino, ir jie netgi surengė protestą prie seniausio Lietuvoje universiteto.
Kyla klausimas: jeigu meno laisvė yra absoliuti, kodėl ją riboti pasiryžę yra veikėjai, save pristatantys kaip kovotojus už saviraiškos laisvę? Ir kodėl meniškas šaipymasis iš vienų etninių ar religinių grupių bei stereotipų laikomos žodžio bei meno laisve, iš kitų – ksenofobija? Be to, jeigu bet kokia saviraiška, kaip teigia A. Bielskis bei F. Kiurė, yra menas, jei tik taip mano pats autorius, gal tuomet menininkais save gali laikyti ir praeivius nepadoriais šūkiais palydintys buduliai?
Darosi įdomu, kodėl viešas Lietuvos bei jai nusipelniusių žmonių (V. Kudirkos, B. Laurinavičiaus) menkinimas, valstybingumo simbolių dergimas laikomi saviraiškos laisvę, o štai civilizuota priešingos nuomonės („Tribūnos“ atveju – patriotiškumo, valstybingumo, krikščioniškos moralės puoselėjimas) raišką mėginama užgniaužti?
Sužinoję apie gresiančią teisinę atsakomybę, „tolerancijos šaukliai“ teisėsaugos veiksmus socialiniuose tinkluose pavadino „siekiu efektyviau aptarnauti neonacių skundus“. Neonacio, fašisto epitetai – itin dažnai šių žmonių klijuojamos etiketės kitaminčiams. Žinoma, jei kalbėtume apie Mindaugą Murzą ar Visvaldą Mažoną, tokie epitetai gal ir turėtų nemenkos racijos, bet, panašu, tokie apibūdinimai vis dažniau taikomi ir visai kitokių pažiūrų žmonėms, kurie paprasčiausiai jaučia pagarbą valstybingumui.
Todėl darosi akivaizdu, kad šie judėjimai iš tiesų kovoja ne prieš dešinįjį ekstremizmą, o stengiasi pakirsti Lietuvos tautiškumo bei valstybingumo šaknis, jei jau toks dalykas kaip besąlygiška pagarba savo šaliai bei svarbiausiems jos atributams laikomi nacizmo požymiu. Turbūt Naujosios kairės atstovai valstybę suvokia kaip „represinį aparatą“, todėl jie savyje nenešioja elementaraus ir kiekvienam piliečiui būtino valstybingumo atributo. Tačiau nederėtų pykti, kai už jų „meną“, niekinantį valstybingumo pagrindus, vėliau šis „represinis aparatas“ pagrįstai baudžia įstatymuose nustatyta tvarka.
Valstybės simbolių statusas bei apsauga yra numatyti šalies Konstitucijoje, o už jų išniekinimą yra įstatymiškai numatyta atsakomybė. Be to, jeigu tyčiojimasis iš valstybingumo simbolių, pasak minėtų veikėjų, yra saviraiškos laisvė, kodėl ja negalėtų būti laikomi, tarkime, įžeidžiantys šūkiai ar nepadorūs gestai praeiviams gatvėje? Juk vėliava ar himnas yra brangūs kiekvienam save gerbiančiam Lietuvos piliečiui, o tyčiojimasis iš valstybės daugeliui žmonių yra tapatus tyčiojimuisi iš jų pačių. Tad jau aptartas A. Bielskio ir kai kurių jo kolegų požiūris atrodo ypač keistas, žinant jų pačių užimamas pareigas. Juk A. Bielskis patarinėja šalies premjerui bei dėsto būsimiesiems teisininkams, o besąlygiška pagarba valstybingumui bei įstatymo viršenybei yra būtinas dalykas ir teisininkams, ir politikams
Nenustebčiau, jog tautinė priespauda, tikinčiųjų persekiojimas, represijos prieš tarpukario mokslininkus, menininkus, verslininkus šiems žmonėms nekelia pasibaisėjimo. Gal net atrodo normalu. Tačiau jiems derėtų suvokti, kad sovietmečiu jie tikrai neturėtų tribūnos viešoje erdvėje, o už kritiką valdžiai grėstų ilgi metai kalėjimo.
Žodžio laisvė – būtina demokratijos sąlyga. Tačiau yra tam tikros ribos, kuomet patyčios, įžeidinėjimai peržengia visas ribas. Ypač, kai tai liečia aukštus valstybės pareigūnus bei tarnautojus. Jeigu ne, gal kada nors premjero patarėjo kėdėje ar prieš universiteto auditoriją išvysime ir Algirdą Paleckį ar Mykolą Burokevičių?