Pastaroji nuomonė ginama daugumoje šia tema publikuotų tekstų. Juose teigiama, kad griežtesnės bausmės neprisideda prie nusikaltimų skaičiaus mažėjimo, o gausus mirties bausmės šalininkų būrys liudija apie mūsų šalyje neva paplitusią keršto ir linčiuotojų kultūrą, tad išgyventi labiau reikėtų ne dėl Lietuvoje vykstančiu itin žiaurių smurtinių nusikaltimų, o dėl visuomenės požiūrio į šiuos nusikaltėlius. Diskutuojant apie mirties bausmę, jos priešininkų tekstuose beveik visada gausu užuominų sovietinę praeitį, viduramžius, civilizuotą visuomenę, Garliavos istoriją bei didelį „Drąsos kelio“ partijos populiarumą – supraskime, viskas liudija griežtų bausmių šalininkų atsilikimą ir tamsumą.
Tikrai negalėčiau sutikti su tokiu požiūriu. Mirties bausmė (jei kalbėsime ne apie menkai išsivysčiusias Trečiojo pasaulio šalis, o apie šią bausmę taikančias JAV, Japoniją, Taivaną ar Lietuvą iki mirties bausmės panaikinimo) gali būti skiriama tik oficialiu teismo sprendimu po ilgo ir kruopštaus nusikaltimo tyrimo bei teisminio proceso. Todėl nei mirties bausmė, nei jos palaikymas negali būti lyginami su staigiu, nepagrįstu ir savavališku susidorojimu (kaip ir nusikaltėlio sodinimas į kalėjimą negali būti lyginamas su pagrobimu dėl išpirkos, o bauda – su nusikalstamų grupuočių vykdomu reketu).
Juolab nerimtai atrodo žiauraus merginos žudiko lyginimas su jam mirties bausmės reikalaujančia visuomene. Pirmasis žudė vedinas žemiausių instinktų, o jo auka buvo niekuo jam nenusikaltusi mergina. Tuo tarpu mirties bausmės šalininkai reikalauja teisingumo, vadovaudamiesi požiūriu, kad bausmė turi būti proporcinga nusikaltimui, o jos paskirtis iš tiesų yra ne vien „auklėti“, nežinia ar išauklėjamus sadistus, o ir užtikrinti teisingumo jausmą aukos artimiesiems bei visuomenei. Oponentai propagandos tikslais gali tai vadinti kerštu, tačiau esmės tai nekeičia – valstybė savo piliečiams yra įsipareigojusi laiduoti jų saugumą, o nesėkmės atveju – atsilyginti įvykdydama teisingumą, kaip jį supranta pati visuomenė.
Nusileidę iki tokio argumentacijos lygio, galime klausti, ar apžvalgininkas pats norėtų dirbti policininku, teismo medicinos ekspertu ar kailinių žvėrelių fermos darbininku? Ar išdrįstų nušauti sulaikymui pasipriešinusį pilietį, skrosti lavoną arba dirti kailius žvėreliams? Ypač moraliai ir fiziškai sudėtingas kariškių darbas, neretai sukeliantis ilgalaikes pasekmes fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, galime užduoti klausimą, ar tokius argumentus naudojantys mirties bausmės priešininkai sutiktų būti kalėjimo prižiūrėtojais ir dirbti su žiaurius nusikaltimus įvykdžiusiais sadistais? Tačiau pripažindami profesijų, kurių patys nenorėtume rinktis, būtinumą, nesiūlome atsisakyti nei policijos, nei kariuomenės, nei kalėjimų. Apeliavimas į kiekvieno norą ar nenorą vykdyti tai, ką visuomenė laiko esant teisinga ir todėl būtina, yra niekinis argumentas.
Vienas pagrindinių argumentų prieš mirties bausmę yra požiūris, jog ši neprisideda prie žiaurių nusikaltimų skaičiaus mažėjimo. Tame yra tiesos. Lietuvoje panaikinus mirties bausmę, žmogžudysčių skaičius šalyje neišaugo, o ilgainiui ėmė ir mažėti, tiesa, kartu su silpnėjančiu kriminalinių struktūrų tinklu Lietuvoje. Nereikia pamiršti fakto, jog Lietuvoje mirties bausmė galiojo tiktai pirmus penkerius Nepriklausomybės metus, kuomet klestėjo „laukinis kapitalizmas“, pasinaudodamos tuometine padėtimi stiprėjo kriminalinės grupuotės, o šalies teisėsauga dar nebuvo pajėgi kovoti su augančiu nusikalstamumu. Vėliau, stiprėjant šalies teisinei sistemai, nusikaltimų skaičius ėmė mažėti. Todėl mirties bausmės oponentų išvada, jog mirties bausmės panaikinimas prisidėjo prie nusikalstamumo pažabojimo Lietuvoje, tėra nepagrįsta spekuliacija.
Pasaulinėje praktikoje mirties bausmės ir nusikalstamumo santykio pavyzdžių galima rasti skirtingų. Įvairių JAV valstijų pavyzdžiai rodo nevienodą mirties bausmės poveikį nusikalstamumui. Vienose valstijose panaikinus mirties bausmę nužudymų skaičius išaugo, kitose sumažėjo, o dažniausiai išliko panašus. Tuo tarpu Singapūro pavyzdys leidžia daryti prielaidą, jog griežtos bausmės apsaugo visuomenę nuo nusikaltimų. Pavyzdžiui, 2008 m. atlikto pasaulinio tyrimo duomenimis, vos 0,005 proc. Singapūro, kuriame už narkotikų platinimą baudžiama mirties bausme, gyventojų reguliariai vartoja kanapes, tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje tokių yra 8,2 proc. Ekstazį reguliariai vartoja 0,003 proc. singapūriečių bei 1.8 proc. britų.
Be abejo, tokius Singapūro rezultatus ne vien griežtos bausmės, bet ir kitos priežastys, tarkim, švietimas. Kita vertus, dideles pastangas kovoti su narkomanija pasitelkiant gyventojų sąmoningumo ugdymą deda visos Vakarų Europos šalys, tačiau jų rezultatai nepalyginamai prastesni. Tai verčia apmąstyti, ar tikrai griežtos bausmės neatbaido potencialių nusikaltėlių nuo polinkio užsiimti nusikalstama veikla, šiuo atveju – narkotikų prekyba. Jokiu būdu nesakau, kad žodžio ir rinkimų laisvę ribojantis Singapūro režimas turėtų būti pavyzdys Vakarų šalims, bet konkrečiu nusikalstamumo prevencijos klausimu Singapūrą galima laikyti vienu sėkmingiausių pavyzdžių visame pasaulyje.
Be to, mirties bausmės priešininkai linkę pamiršti, jog ne vien nusikaltimų prevencijos, bet ir asmens atsakomybės už savo veiksmus klausimas yra akcentuojamas mirties bausmės šalininkų. Paprastai pasitelkia toks argumentas: laiko atgal neatsuksi, o aukos nebeprikelsi, todėl nėra prasmės griežtai bausti žmogžudžio. Su tokiu požiūriu kategoriškai nesutinku. Kiekvienas žmogus turi jausti atsakomybę už savo veiksmus ir ją prisiimti, o toji atsakomybė turi būti proporcinga įvykdytam nusikaltimui.
Daugelis sektinu pavyzdžiu laiko Norvegiją ir kitas švelnias bausmes taikančias šalis. Pastarojoje šalyje maksimali bausmė gali būti 21 metai kalėjimo. Būtent ja ir buvo nubaustas 77 jaunuolius nužudęs Andersas Breivikas (žiūrint matematiškai, po tris mėnesius (!) už kiekvieną nužudytą žmogų). Galbūt Norvegijos visuomenėje tokia bausmė atitinka vyraujančią teisingumo sampratą, o aukų artimieji pritaria, kad konkrečiai jų dukters ar sūnaus gyvybė bus teisingai atlyginta trimis mėnesiais kalėjimo kurorto sąlygomis. Tačiau tai nereiškia, jog visos likusios šalys turi sekti Norvegijos pavyzdžiu. Daugelyje šalių panaši bausmė kaip Breivikui gali būti skiriama ir už stambaus masto sukčiavimą. Todėl palyginti švelnios bausmės itin žiaurius nusikaltimus įvykdžiusiems asmenims iš esmės devalvuoja patį įvykdytą nusikaltimą, jo baisumą, skirtumus tarp itin žiaurių ir nesmurtinių nusikaltimų. Nors švelnių bausmių šalininkai savo idėjas grindžia humaniškumo lozungais, tačiau būtent jų požiūris į bausmes žmogžudžiams kaip tik sumenkina žmogaus gyvybės vertę, jei bausmė už tokį dalyką, kaip kito žmogaus nužudymas, ne tiek daug skiriasi nuo bausmės už, tarkime, stambų finansinį nusikaltimą.
Kaip savo pernai publikuotame tekste teigia Vladimiras Laučius, šiandieninėse diskusijose vienintele autoritetinga pripažįstama nuomonė, reikalaujanti atskirti nusikaltimą nuo nusikaltėlio, o bausmę – nuo teisingumo. Tokia nuomonė paprastai yra ginama pasitelkiant statistinius rodiklius. Tačiau, kaip teisingai pastebi apžvalgininkas, pats teisingumo klausimas – tiek kalbant apie teisingą politinę santvarką, tiek apie proporcingą atpildą už padarytus darbus – pirmiausia yra politikos ir politinės teorijos, o ne statistikos suvestinių sritis. Tokią mintį galima iliustruoti paprastu pavyzdžiu. Kad ir kokie būtų Danijos ar Švedijos pasiekimai socialinės rūpybos srityje, ekonominiai libertarai dėl to nepradės palaikyti didesnio ekonominio reguliavimo, kadangi tai prieštarauja jų politiniams įsitikinimams, kurie teigia, jog kiekvienas žmogus yra pats atsakingas už save ir savo gerbūvį. Analogiškai kairiųjų pažiūrų politikai vargu ar sutiktų perimti JAV ekonomikos modelį, net jeigu būtų įrodyta, jog laisva rinka padeda geriau dorotis su įvairiais ekonominiais sunkumais (kadangi toks ekonomikos modelis prieštarauja socialdemokratų palaikomos ekonominės lygybės principams). Todėl kalbant apie tai, kokios bausmės turėtų būti skiriamos sunkiems nusikaltėliams, taip pat reikėtų galvoti ne vien apie jų statistinį efektyvumą, bet pirmiausiai apie teisingumo sampratą, kuria norime vadovautis.
Nors pats esu mirties bausmės šalininkas, negalėčiau teigti, kad visi jos priešininkų argumentai – neverti dėmesio. Pagrįstos kalbos apie teismo klaidos galimybę, nors mirties bausmė gali būti taikoma tik tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, už pasikartojančias žmogžudystes, sulaikymo metu įvykdytą pareigūno nužudymą, karinius nusikaltimus ir kitais atvejais, kai klaidos galimybė panaikinama arba yra minimali. Ne viena teismo klaida, ypač JAV, po daugelio metų paaiškėjo pasitelkus DNR tyrimus. Dabar šie tyrimai yra itin tikslūs ir mažina klaidos galimybę. Taigi, teismo klaidos tikimybė veikiau yra argumentas vengti mirties bausmės nuosprendžio, bet ne visiškai atsisakyti mirties bausmės. Mirties bausmės priešininkai teigia, jog kalėjimas iki gyvos galvos yra griežtesnė bausmė negu egzekucija, juolab, kad kalėjime nusikaltėliui sudaroma galimybė visą likusį gyvenimą atgailauti už padarytas kaltes. Ar kalėjimas iki gyvos galvos yra griežtesnis nuosprendis už mirties bausmę, kiekvienas sprendžia individualiai, juolab kad niekas negalime apmąstyti nebūties ir neva racionaliai pasverti, ar lengviau yra tiesiog išeiti iš gyvenimo.
Visi – tiek griežtesnių, tiek lengvesnių bausmių šalininkai – pabrėžia atgailos už padarytus nusikaltimus svarbą. Skirtumas tas, jog pirmieji teigia, kad griežtesnė bausmė netrukdo atgailauti, priešingai – savo kaltę jaučiantis nusikaltėlis neturėtų vengti atsakomybės už savo veiksmus ir garbingai priimtų jam skirtą griežtą nuosprendį (ar tai būtų mirties bausmė, ar kalėjimas iki gyvos galvos), tokiu būdu parodydamas, jog pripažįsta nusikaltęs ir yra pasiryžęs už tai atsakyti. Antrųjų teigimu, atgailaujantiems nusikaltėliams turėtų būti „teisiškai atleidžiama“ už jų nusikaltimus, t.y. smarkiai švelninamos bausmės. Vienareikšmiškai esu pirmųjų pusėje. Labai abejoju, kad sunkų nusikaltimą įvykdęs, bet tai pripažįstantis ir besigailintis asmuo vengtų griežtos atsakomybės už savo poelgį. Tik atgaila prisiimant laukiančias pasekmes yra tikra ir be bandymo apgauti savo sąžinę. Jeigu asmuo teigia besigailintis įvykdyto nusikaltimo, bet tuo pačiu siekia sušvelninti jam paskirtą bausmę, kyla klausimas, ko jis iš tiesų gailisi labiau: įvykdyto nusikaltimo ir aukos, ar savęs paties.
Nors kalėjimas iki gyvos galvos paprastai yra adekvati bausmė už sunkius nusikaltimus, pasaulinėje praktikoje yra buvę atvejų, kai mirties bausmė buvo reikalinga visuomenės saugumui užtikrinti, ypač, kai tai liečia teroristus arba karo nusikaltėlius. Pavyzdys – buvusio Irako diktatoriaus Sadamo Huseino atvejis. Už savo diktatoriško režimo metais įvykdytus nusikaltimus, įskaitant kurdų genocidą, S. Huseinas buvo nuteistas myriop, ir 2006 m. pabaigoje jis buvo pakartas. Ilgo teisminio proceso metu buvo įvykdytas ne vienas išpuolis, nukentėjo procese dalyvavę asmenys. Todėl nesunku nuspėti, kad jeigu S. Huseinas būtų nuteistas kalėti iki gyvos galvos, kalėjimas, kuriame jis atliktų bausmę, galimai taptų dar vienu teroristų taikiniu, kiltų didelių pavojų jo darbuotojams. Šiuo atveju mirties bausmė buvo ne tik adekvati nusikaltimų mastui, bet ir užkirto kelią tolesniam smurtui ir galimiems teroro išpuoliams į konkretų taikinį. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Čilė, Izraelis, yra numačiusios, kad mirties bausmė gali būti skiriama tik už sunkius karinius nusikaltimus. Be abejo, tokie atvejai yra išskirtiniai ir reti, tačiau retas turi būti ir mirties bausmės taikymas, o šį klausimą turime svarstyti iš esmės, o ne skaičiuodami statistikas.
Tiek pernai, tiek šiemet po itin žiaurių nusikaltimų kilusi diskusija dėl mirties bausmės palietė ir visuomenės dalyvavimo sprendžiant aktualius viešojo gyvenimo klausimus aspektą. Daugelis mirties bausmės priešininkų jos šalininkų argumentus bei vyraujančią visuomenės nuomonę įvardija kaip „minios šauksmą“, „tamsuomenės užgaidas“ ir t.t. Jų požiūriu, didžioji visuomenės dalis nėra pakankamai išsilavinusi ir kompetentinga, tad joje vyraujanti nuomonė nėra pakankamas argumentas priimti vienokius arba kitokius politinius sprendimus. Tačiau čia reikėtų suvokti paprastą skirtumą. Kuomet kalbama apie ekonomikos, aplinkosaugos ar užsienio politikos klausimus, norint jais diskutuoti išties būtina konkrečios srities kompetencija, kurios galbūt stokoja dauguma gyventojų. Tuo tarpu mirties bausmės klausimas yra principinis bei vertybinis, konkreti visuomenėje vyraujančios teisingumo sampratos išraiška, todėl juo pasisakyti gali bet kuris šalies pilietis. Kiekvienas iš mūsų gali tapti potencialia nusikaltėlių auka, netekti artimųjų, galiausiai turi žmogui prigimtinį gebėjimą spręsti apie tai, kas yra teisinga ir kas ne, todėl turi teisę išreikšti savo požiūrį, kaip turėtų būti baudžiamas prieš visuomenės narį nusikaltęs asmuo.
Kitame tekste R. Sadauskas Kvietkevičius rašo: „Štai kodėl drįsčiau prieštarauti politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus nuomonei, jog Lietuva privalo svarbiausius mūsų valstybės likimo klausimus patikėti spręsti referendume visiems jos piliečiams. Kol kaimyninės valstybės propaganda nesibaigiančiu kriokliu liesis ant mūsų galvų, galiu būti tikras, kad Lietuvos Respublikos piliečiai referendume nepritartų euro įvedimui, skalūnų gavybai, žemės pardavimui užsieniečiams ir t.t. Užtat pritartų mirties bausmės sugrąžinimui, pedofilų kastracijai, homoseksualizmo kriminalizavimui, ir „prisiekusiųjų teismo” įvedimui, kai posėdžiai transliuojami specialiu TV kanalu, o žiūrovai SMS-ais sprendžia, ar teisiamasis kaltas. Pritartų visų, turtingesnių už juos išbuožinimui, valstybiniam kainų reguliavimui ir neblaivumo ribos, kai draudžiama vairuoti, padidinimui iki 4 promilių“. Nekreipiant dėmesio į tautą karikatūrinančią ironiją, citatoje ignoruojamas faktas, kad pedofilams cheminė kastracija taikoma ne tik Rusijoje, bet ir Lenkijoje, Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje, netgi kai kuriose švelniomis bausmėmis pasižyminčiose Skandinavijos šalyse. Kartais susidaro įspūdis, kad Rusijos grėsmė vis dažniau tampa paprasčiausiu įrankiu kitaminčiams diskredituoti, ir ja manipuliuojama visur ir ignoruojant akivaizdžius faktus. Rusijos agresijos akivaizdoje tai nėra paprastos manipuliacijos, toks elgesys darosi žalingas Lietuvai, kadangi yra diskredituojama pati Rusijos grėsmės Lietuvai svarba, o Lietuvą mėginama kuo labiau vertybiškai supriešinti su Vakarais netgi ten, kur jie sutampa.
Šiandieninėmis sąlygomis mirties bausmė Lietuvoje negali būti grąžinta, kadangi tai prieštarautų Europos žmogaus teisių konvencijai. Kita vertus, jeigu mirties bausmė buvo panaikinta ir artimiausiu metu nebus grąžinta, tai dar nereiškia, jog negalima diskutuoti šiuo klausimu, vertinti jos privalumų bei trūkumų. Be to, bėgant metams keičiasi ir europinių sutarčių nuostatos, todėl neatmestina, kad mirties bausmės klausimas netolimoje ateityje gali būti svarstomas europiniu lygmeniu, juolab, kad daugelyje Europos šalių ne tik didelė dalis paprastų gyventojų, bet ir politikai pozityviai žiūri į mirties bausmę.
Pavyzdžiui, mirties bausmės klausimas ne kartą buvo svarstytas Lenkijos parlamente, o viena didžiausių šalyje „Teisės ir teisingumo“ partija bei jos lyderis Jaroslawas Kaczynskis atvirai pasisako už mirties bausmės grąžinimą. 2007 m. Lenkija vetavo Europos Komisijos pasiūlymą spalio 10-ąją, kuri nuo 2003 metų buvo tarptautinė nepritarimo mirties bausmei diena, pavadinti „Europos diena prieš mirties bausmę“. Lenkijos atstovai taip pat pabrėžė, kad jeigu Europoje besąlygiškai gerbiama gyvybė ir dėl to smerkiama mirties bausmė, tai tuo pačiu turėtų smerkiami ir abortai bei eutanazija. Mirties bausmės šalininkų gausu ir Vakarų Europos šalyse. Pavyzdžiui, 2011 m. Jungtinėje Karalystėje atliktos apklausos duomenimis, 53 proc. šalies gyventojų pritaria mirties bausmės grąžinimui, o nepritaria tik 34 proc. britų. Apklausų duomenimis, mirties bausmę teigiamai vertina ir beveik pusė Prancūzijos gyventojų. Taigi, ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų bei Vidurio Europos šalyse netrūksta mirties bausmės rėmėjų.
Apibendrinant, mirties bausmės klausimas yra kontroversiškas, tačiau tekste aptarti mirties bausmės priešininkų argumentai skamba išties nesolidžiai. Nors šiandien mirties bausmė visose ES šalyse yra panaikinta, tačiau neatmestina tikimybė, jog kada nors bus vėl grįžta prie šio klausimo politiniu lygmeniu. Virš Rytų Europos pakibusi karo šmėkla ir vis drąsesnė pagrįsta kritika suglebusiam ir pūkuotam liberalių demokratijų veikimui verčia susimąstyti, ar tikrai visada gyvensime sočioje ir abejingoje postmodernių žmogaus teisių ir laisvių oazėje. Europai kaip niekada reikalingas mąstymo ir veikimo būdų poslinkis JAV visą amžių rodomo pavyzdžio kryptimi. O JAV pavyzdys be kita ko rodo, kad mirties bausmė neprieštarauja nei liberalios demokratijos idėjai, nei aukštam šalies išsivystymui. Abejoju, kad santykių su JAV svarbą akcentuojantys apžvalgininkai laiko JAV atsilikusia bei nedemokratine šalimi, o esamą ir buvusį jos vadovus – miniai pataikaujančiais populistais. Dvigubus standartus tiek JAV ir Lietuvos politikams, tiek aukoms ir jų žudikams, turėtume padėti į šalį.
Autorius yra TS-LKD bei Jaunųjų krikščionių demokratų narys.