Teismo nukryžiavimas
Pakeliui į Golgotą, plakamas apkalbų bei patyčių rykštėmis, kolegijos pirmininkas A. Cininas kalbėjo susirinkusiems, kad prokurorai blogai surašė kaltinimą. Teismas nurodė prokurorams kaltinimą pataisyti, kad šis atitiktų Ženevos konvencijoje apibrėžtas sąlygas. Tačiau prokurorai buvo užsispyrę it ožiai ir netaisė. Jie galvojo (o gal nieko negalvojo), kad omonininkus galima nuteisti ir be konvencijos. Bet teismas nenuteisė. Taigi bomba.
Jau guldomas ant kryžiaus A. Cininas aiškino, kad privalu pataisyti kaltinimą. Ir tada išteisinamąjį nuosprendį apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris ir įvykdys teisingumą.
Tačiau niekas jo nebeklausė. Visiems buvo dzin – ir Ženevos konvencija, ir pats nuosprendis. Niekas iš tiesų nuodugniai (o kai kas ir visai) jo neperskaitė. Miniai niežėjo nagai – kalti. Ir kalė.
Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė tai darė subtiliai. „Man kaip piliečiui tas teisinis sprendimas nėra priimtinas, nes aš galvoju kitaip, – kalbėjo ji. – Man tai tikrai buvo skausminga“. Ir dar pasakė: „Teisė ir mūsų moraliniai įsitikinimai kartais prasilenkia“. Taigi teismas šiuo nuosprendžiu prašovė pro šalį, tai yra ir pro pirmininkės moralinius įsitikinimus.
Kategoriškesnis buvo Seimo pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas. Jis sakė suprantąs, kad politikams teismų sprendimų komentuoti nereikia, bet vis tiek sukalė: „Skandalingas sprendimas“. Jis sakė: „Aš normaliai, racionaliai paaiškinti (nuosprendžio. – J. J.) iš Lietuvos pozicijų negaliu. Tai yra skandalingas sprendimas, ir tiek.“
Savo užsidegimu išsiskyrė Seimo NSGK pirmininkas Artūras Paulauskas. Jis teismą dėl jo sprendimo kalė iš peties, nes tai, esą, „didžiausia klaida, kokią būtų galima padaryti“. Ši didžiausia klaida, anot pirmininko, susidedanti iš trijų klaidų: teisinės klaidos, istorinės klaidos ir moralinės klaidos.
Vargu ar įmanu tiek klydinėti netyčia, iš išsiblaškymo, nemokšiškumo ar išgėrus (teisėjai kartais išgeria). Kas galėtų paneigti, kad tokie „suklydimai“ nėra susiję su KGB agentais, su Rusija, su mūsų pareigūnų išdavystėmis ir t. t. Tai jau būtų profesoriaus Vytauto Landsbergio vinis.
Profesorius ją kala profesionaliai. „Pirmiausia pagalvojau, kad tai yra Rusijos teismo sprendimas....Dabar pradedu abejoti, ar tai nėra Tarybų Lietuvos teismas, užsilikęs Lietuvoje.” Profesorius čia (ir ne tik čia ) įžvelgia galimą suokalbį. „Ar jie (teisėjai – J. J ) jau iš anksto yra susitarę, kad prokuratūra nekeltų kaltinimų, o tada teisėjai nusiplaus rankas ir viskas bus tvarkoje?“
Baigdamas profesorius kala vinis teisėsaugai tiesiai į kaktą ir į klyną. „Prokurorai ir teisėjai padarė didelę paslaugą dabartinės Rusijos valdžiai.... Teisėsauga iškastruota.“
Politikų vykdoma teismo egzekucija „užveda“ paprastus žmones. Internete pasirodo anoniminiai paparastų žmonių komentaraii: „Issigimeliai ir Lietuvos priesai dirba (teismuose-J.J.) ir dar pinigus iš mūsų patriotų gauna“, „Saudyt juos reikia“, „.Slyktynes garbes neturi...“, „Is pareigu juos vyt kaip kokius pitbulius, sedi sovietinio raugo prisvinke, algas pasakiskas ima ir kasa duobe musu Valstybei“. (Komentarų kalba netaisyta.)
Bet teisėjų oda stora, kakta kieta, ir vargu ar tos vinys pasiekia bent vieną gyvą teisėjo nervą (apie kepenis smegenis bei širdį nėra net ko kalbėti)..
Pavyzdžiui, teisėjas A. Cininas pedofilijos klano byloje buvo nuolatos kalamas, bet jokių išvadų nepadarė. Tai jis, nepaisydamas paprastų (ir kai kurių nepaprastų) žmonių nuomonės, išplėšė mergaitę iš mylinčios tetos glėbio. Kur dabar mergaitė? Nežinia. Pedofilų klanas klesti. Baisu. O kur dabar teta? Sako, Amerikoje senelius prižiūri. O kur A. Cininas? Teisme teisia „ir kasa duobę mūsų valstybei“.
Tad ką pagaliau reikia daryti su tais (ir kitais) teisėjais? „Galbūt juos pačius reikia teisti?“ – sako profesorius V. Landsbergis. Labai gera mintis. Teisėjau, nenuteisei omonininko, būsi nuteistas pats. Lietuva teisinė valstybė.
Omonininkai bus nuteisti
Šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė apie omonininkų išteisinimą pasakė, jog tokiems nusikaltimams negali būti nei pateisinimo, nei senaties. Tais žodžiais prezidentė nurodė Apeliaciniam teismui, kad jis privalo omonininkus nuteisti. Prezidentė kartu nurodė, kokius nusikaltimus omonininkams privalu inkriminuoti. Tai nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai. Šiems nusikaltimams negalioja senatis. Tuo tarpu teisti omonininkus už kriminalinius nusikaltimus jau pavėluota. Pražiopsotas senaties terminas.
Tą senatį pražiopsojo Seimas. Jis ilgai (apie penkiolika metų) nepriėmė įstatymo, leidžiančio besislapstančius omonininkus teisti už akių. Kai priėmė, kapsėjo paskutiniai senaties lašai. Nieko kito neliko, kaip teisti už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus už akių. Beje, „Lietuvos rytas“ rašė, kad būtent tokiais nusikaltimais kaltinti omonininkus reikalavę ir politikai.
Apeliacinis teismas negali nereaguoti ir į A. Paulausko bei V. Landsbergio žodžius. Vargu ar Apeliacinio teismo teisėjai geidžia garsių politikų būti išvadinti kastratais, nesusigaudančiais nei teisiniuose, nei istoriniuose reikaluose, nei moralės peripetijose.
Be abejo, teisėjai įvertins ir tai, kad jų karjera priklauso nuo Seimo bei prezidentės.
Taigi jau viskas nuteista. Apeliaciniam teismui belieka užrašyti, kiek metų omonininkai sėdės. Iš tikrųjų jie nesėdės, nes jų Lietuvoje nėra. Jie Rusijoje. Tas sėdėjimas yra tik simbolinis. Tad galima užrašyti „iki gyvos galvos“. Taip šioje byloje jau sudėti visi taškai ant „i“. Visgi vieno taškelio (o gal dviejų) dar trūksta.
Nuosprendį omonininkai apskųs Strasbūrui
Gali ir neapskųsti. Gali sakyti: mums nusispjaut ant jūsų nuosprendžio. Bet jei jie norės pasityčioti iš mūsų, tai apskųs. Jų rankose geros kortos. Tas kortas jiems įdavė ne Putinas ir ne Žirinovskis, ir iš viso ne kokie nors blogiečiai, o priešingai. Tai padarė geriečiai – mūsų politikai.
Kai politikai pradėjo dalinti tas kortas, teisėjas A. Cininas bandė juos sustabdyti, bet nesėkmingai. Tai stebėjome per TV laidoje. Joje (ir ne tik joje) NSGK pirmininkas A. Paulauskas labai supeikė teisėjus bei jų priimtą nuosprendį. Tada A. Cininas patarė pirmininkui nustoti varyti ant teismo, atsiimti savo žodžius ir atsiprašyti. A. Cininas paaiškino, kad kitaip A. Paulausko žodžiai raudonomis raidėmis bus įrašyti omonininkų skundo Strasbūrui pirmame puslapyje.
Bet pirmininkas nei atsiprašė, nei nustojo, nei Strasbūro išsigando. Nenustojo, neišsigando ir kiti politikai. Tad omonininkai mūsų politikų pasisakymams galės skirti net kelis skundo puslapius.
Jie galės tvirtinti, kad aukšti Lietuvos veikėjai darė didelį spaudimą teismui. Teismas spaudimo neatlaikė ir juos, nieko pikto nepadariusius, nuteisė vien dėl to, kad jie yra rusai ar lenkai iš Šalčininkų. Gi Strasbūras labai rimtai vertina teisėjų ir teismų nepriklausomumo, esminio demokratinės valstybės principo, pažeidimus.
Lietuvos advokatams bus sunku įrodyti, kad žinomi Lietuvos žmonės nedarė teismui jokio spaudimo, kad jie tik šiaip sau pakalbėjo nei šį nei tą.
Kaip apsiginti Strasbūre
Nemanau, kad mūsų advokatai turėtų viską neigti, girdi, niekas nieko nesakė. Taip įžūliai meluodami nieko nelaimėsim.
Pirmiausia galima pasakyti, kad mūsų politikai pijarą daro iš visko. Štai nukrito lėktuvas į jūrą. Politikai staigiai kuria darbo grupes žuvusiems pilotams gelbėti ir bėga į TV pasipijarinti.
O kaip ir kiek garsių politikų pijarinosi ant tvoros Garliavoje per visą kedofilijos / pedofilijos epopėją!
Advokatai turėtų pabrėžti, kad faktiškai tie omonininkai mūsų veikėjams nei rūpėjo (ir jau neberūpi). Jie juos net buvo užmiršę. Jei būtų rūpėję, seniai būtų priėmę atitinkamą įstatymą ir omonininkus nuteisę. Bet tokį įstatymą reikia ruošti, reikia dirbti. Niekas darbo nemėgsta.
O čia visai kas kita. Nieko daryti, jokių projektų rašyti nereikia, jokių dokumentų studijuoti nereikia. Net konvencijų žinoti nereikia. Tik užgirdai viena ausim BNS‘o pranešimą, kad Cininas omonininkus išteisino, ir varyk į žydrąjį ekraną.
Strasbūrui gali užkliūti profesoriaus frazė „iškastruota teisėsauga“. Advokatai turi paaiškinti, kad tai nieko bendro neturi su genocidu. Kad tai nėra teisėsaugininkų, kaip socialinės grupės, naikinimas. Ta frazė tik elementarus pasityčiojimas iš teismo.
Lietuvoje patyčios yra tarsi nacionalinis žaidimas (kaip žaidimas „Jurgeli meistreli“). Lietuvoje tyčiotis pradedama jau darželyje. Paskui tyčiojamasi mokykloje. Ir suaugę mėgsta tyčiotis. Viršininkai tyčiojasi iš pavaldinių, darbdaviai iš samdinių. O politikai gali tyčiotis iš visų. Jie jaučiasi už visus gudresni, protingesni ir gražesni. (Psichiatrijoje tas fenomenas vadinamas politiko sindromu).
Pabaigoje galima pasakyti, kad omonininkų išteisinimas – tai tik įvykis, kuris pasipijarinus siunčiamas į šiukšliadėžę. Tokį įvykį efektyviai eksploatuoti galima ne ilgiau kaip tris dienas. Po to jis moraliai pasensta ir tampa nebeįdomus. Reikia laukti, kol likimas pametės naują įvykį – naują bombą.
Galima vis dėlto Strasbūrui priminti ir mūsų istoriją. Prieš 25 metus atėjome iš ten, kur teismus reguliuoja politika. Pertvarkyti savo genus nelengva. Todėl gali kam nors netyčia išsprūsti nelabai tinkamas žodelis ir teismų adresu. Dėl ko iš anksto atsiprašom.
Strasbūrui patiks mūsų argumentai bei mandagus tonas. Omonininkų skundas bus atmestas. Nebent Lietuvai prireiks kompensuoti omonininkams padarytą moralinę žalą, kad ir už nekaltumo prezumpcijos pažeidimą. Lietuvai jau yra tekę patirti tokias išlaidas, kai vienas asmuo (regis, Seimo pirmininkas) dar nenuteistą žmogų (jis buvo nuteistas vėliau) pavadino nusikaltėliu. Pinigai buvo sumokėti iš šalies biudžeto.
Bet grįžkime iš Strasbūro namo. Čia dar yra likęs vienas kitas klausimėlis.
Klausimėliai, į kuriuos nežinia kaip atsakyti
Tai vietinės reikšmės klausimėliai, kurie nei Strasbūrui, nei Europai nerūpi.
Šiame rašinėlyje paminėti (o kai kurie ir nepaminėti) asmenys yra iškilmingoje aplinkoje prisiekę tarnauti Lietuvai. Tai darydami jie laikė dešinę ranką padėję ant Konstitucijos. Po ta ranka atsidūrė ir Konstitucijos 114 straipsnis. O jis yra štai toks: „Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.“
Taigi klausimėlis. Kaip paaiškinti mūsų Seimo narių be kitų aukštų pareigūnų veiksmus? Ar jie jau kišasi ar dar nesikiša ten, kur negalima, kur kištis draudžia Konstitucija?
Kyla ir kitas klausimėlis. Ar tokias veiksmais šie asmenys nežemina teismo autoriteto, nekursto nepasitikėjimo teismu ir neskatina paprastų žmonių daryti tą patį (kad ir anoniminių komentarų pavidalu)?
Jei taip, tai, turint galvoje, kad teismai yra vienas pagrindinių demokratinės valstybės ramsčių, ar tie garbūs asmenys šiek tiek nepažemina valstybės, nedaro jai šiokios tokios žalos? Ar nerodo blogo pavyzdžio paprastiems žmonėms?
Jei visa tai daroma vardan pijaro, tai ar tas nemokamas pijaras nėra pernelyg brangus? O jei ne vardan jo, tai vardan ko?
