Jūs paklausite: o ką ji žada, ką ji mums duos? Rodos, DP pažadų šaltinis jau išseko. Anksčiau žadėjo per 111 dienų pagerinti mūsų gyvenimus. Paskui žadėjo nerealiai pakelti minimalų darbo užmokestį. Dabar nieko pritrenkiančio nebežada.
Dėl kokių nors gėrybių dalinimo rinkėjams irgi nieko gero negirdėti. Anksčiau DP duodavo rinkėjams sumuštinių su dešrelėmis, arbatos įpildavo, būdavo sausainių, ledų „Baltoji varnelė“. Per pačius rinkimus darbiečiai retkarčiais rinkėjams duodavo vieną kitą litą alui. Dabar rinkėjų papirkinėjimas yra uždraustas.
Anksčiau DP pirmininkas rinkėjams padainuodavo dažnutes (čestuškes), pašokdavo kazokėlį, ant rankų aukštyn kojomis pavaikščiodavo. Būdavo ir linksma, ir juokinga.
Gi dabartinis DP pirmininkas nei šoka, nei dainuoja, nei ant galvos stovi, nei į vandenį šokinėja. Žodžiu, nieko linksmo, nieko juokingo iš partijos nebeliko.
Iš tiesų, tai ir ne laikas juokauti. Situacija pernelyg nemaloni, netgi dramatiška. Prie apsilpusios partijos sėlina realūs pavojai. Todėl leiskite įspėti ir paskambinti varpeliu. Din dilin, din dilin. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis, padedant rinkimų sąrašo lyderiui Sauliui Skverneliui, kasa Darbo partijai duobę. Din dilin.
Po rinkimų DP liks už valdančios koalicijos durų
R. Karbauskis ne kartą sakė, kad valstiečiai niekada nesusidės su darbiečiais, t. y. neis su jais į koaliciją. S. Skvernelis irgi yra kalbėjęs, jog jam, kaip buvusiam policijos vadovui, buvusiam vidaus reikalų ministrui, nedera bičiuliautis su DP.
Bet tada su darbiečiais nebesusidės ir jų draugai socdemai, ir nedraugai konservatoriai. Paaiškinsiu, kodėl taip atsitiks.
Gi valstiečiai neis į koaliciją, kurioje bus darbiečiai. Tai kur tada atsidurs darbiečiai? Jie atsidurs lauke už koalicijos durų.
Politologai sako: jei DP liks už durų, tai liks ilgam. Bet ilgai jie ten neištvers / neišgyvens. Kita partija ištvertų, bet DP – ne. Viskas priklauso nuo genų, nuo prigimimo.
Darbo partija gimė iš koncerno „Vikonda“
Teko girdėt visokių kalbų (žmonės mėgsta pakalbėti). Buvo sakoma, kad DP pagimdžiusi, ar prie to prisidėjusi, kažkokia užsienio specialioji tarnyba. Bet aš tokiomis sąmokslo teorijomis nelabai tikiu.
Mano galva, DP motina yra „Vikonda“. DP paveldėjo „Vikondos“ genus. Todėl mums derėtų žvilgterėti į tuos genus iš arčiau.
„Vikondos“ gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Vos ne nuo jos atsiradimo ant šio svieto ją ėmė persekioti STT, VSD, prokuratūra ir kiti.
Valstybės kontrolė bandė pričiupti „Vikondą“, esą jos ofšorinė firma „Jangila“ verslą suka ne tolimose salose, o čia pat, Lietuvoje, ir todėl turi sumokėti kelis milijonus mokesčių. „Vikonda“ mokėti nenorėjo. Procesas tęsėsi ilgai, bet, kiek pamenu, niekas nesumokėta.
O štai viena darbuotoja viešai paskelbė, kad „Vikonda“ atlyginimus mokanti vokeliuose. Ir vėl nemalonumai. Ir vėl teismai. „Vikonda“ užpyko ant darbuotojos ir išmetė ją iš darbo. Bet teismai į darbą gražino ir dar privertė „Vikondą“ sumokėti skundėjai kompensaciją.
Žodžiu, „Vikondos“ persekiojimai buvo žiaurūs. Reikėjo kaip nors gintis. Būta visokių minčių. Kartą „Vikondos“ darbuotojai, tarsi kokios epidemijos apsėsti, pradėjo aukoti dideles pinigų sumas, kurių greičiausiai jie patys neturėjo, prezidento rinkiminės kampanijos skoloms padengti. Manoma, kad taip „Vikonda“ tikėjosi įgyti prezidento prielankumą. Bet neįgijo.
Kaip ten bebūtų, tapo aišku, kad be politinio užnugario nuo priešų neapsiginsi, verslo nepadarysi. Reikia kurti savo partiją.
Be to, sava partija turi ir kitų privalumų. Per ją galima papulti į Seimą, per ją galima tapti ministru, viceministru, premjeru, europarlamentaru ir pan.
Taigi argumentų partijai gimti buvo daugiau negu reikia, ir ji gimė.
Kaip ir Vikonda, DP taip pat vos gimusi įsivėlė į finansines makles – juodąją buhalteriją ir mokesčių slėpimą. Tai genai.
Nepaisant esminių panašumų, visgi tarp koncerno ir partijos lygybės ženklo dėti negalima. Koncernas daro verslą, o partija dar turi daryti ir politiką. Tačiau kartais partija gali taip prasisukti, kaip joks verslas neprasisuks. Prisiminsime porą epizodų iš gyvenimo.
Prisvilusi auksinių miltų košė
Tuos miltus pirko ne partija. Partija pati, bent jau oficialiai, negali užsiimti prekyba, nes neturi licencijos. Bet partija, būdama valdžioje, per savo kuruojamą ministeriją bei kitas institucijas, per savo žmones tose institucijose gali pirkimus pareguliuoti, tada ir ji, ir jos žmonės gali neblogai uždirbti. O ko gi daugiau reikia!
Miltų pirkimo skurstantiems žmonėms fabula tokia. ES skyrė apie 80 milijonų eurų Lietuvos skurstantiems žmonėms pagelbėti.
Konkrečių gelbėjimo darbų ėmėsi darbietiškai Žemės ūkio ministerijai pavaldi Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.
Viešųjų pirkimų komisijos vadovu tapo Darbo partijos deleguotas žemės ūkio ministerijos viceministras.
Vos tik prasidėjus auksiniams pirkimams, žiniasklaida pratrūko. Girdi, vidury baltos dienos skurdžiai apvaginėjami. Vagis – į kalėjimą! Žinoma, sėsti niekam nesinorėjo.
Agentūros vadovė dingo iš agentūros. Pirkimų komisijos pirmininkas žemės ūkio viceministras atsisakė pirkimų pirmininko pareigų ir spėriai dingo iš ministerijos. Auksinių miltų košė prisvilo, net nespėjus jos užmaišyti.
Žemės ūkio ministrė pareiškė, kad tą agentūrą reikia naikinti. Kad ten iš visų 40 darbuotojų nėra nė vieno tinkamo specialisto. Tai jau tikra bombelė, verta didesnio dėmesio už pačius miltus.
Kaip atsitiko, kad agentūroje, kurioje kelios dešimtys darbuotojų, nėra specialistų? Juk į darbą buvo priimami tik specialistai. Buvo konkursai, dirbo komisijos, atrinkinėjo geriausius iš geriausių. Ir nė vieno padoraus specialisto?
Man atrodo, jog tas kontingentas buvo surinktas dar prie ankstesnio žemės ūkio ministro, taipogi darbiečio, kuris pats dėl kažkokių maklių buvo priverstas pasitraukti iš posto. Bet agentūra liko ir sulaukė savo valandos. Tai yra sulaukė Europos milijonų.
Iš to epizodo galime kai ko pasimokyti. Atėjus į valdžią, reikia visur, kur galima ir kur negalima, sukišti savus žmones, o kai tai padaryta, galima daryti viską, ko geidžia širdus.
Kitas epizodas padės mums suprasti, kas yra savi žmonės valstybinėje tarnyboje.
Kriminalinis mąstymas ir šio teksto pabaiga
Kalbėsime apie darbietiškos ministerijos kuruojamą Nacionalinę žemės tarnybą.
Ši tarnyba nuskambėjo tada, kai jos neblaivi direktorė sukėlė avariją ir po to bandė išsipirkti, bet jai nepasisekė. Tada ji pabandė suklastoti savo kraujo tyrimą, bet įkliuvo.
Mus gi labiau domina ne direktorės išgėrinėjimai, o kas dedasi tarnybos viduje.
Tuo jau anksčiau už mus pasidomėjo Seimo antikorupcinės komisijos pirmininkas ir konstatavo, kad tarnyboje vyrauja kriminalinis mąstymas. Ten savi pareigūnai daro svaiginančią karjerą. Ten, galimai klastojant dokumentus, išmokėtos lojaliems pareigūnams didelės piniginės sumos. Ten, pažeidžiant įstatymus, įsteigtas direktorės patarėjo etatas, kurį užėmė savas – darbietis.
STT įtaria, kad tas patarėjas nieko nelaukęs pradėjo sukti finansines makles su valstybei priklausančiais žemės sklypais.
STT tiria ir kito tarnybos patarėjo galimai nusikalstamas veikas. Ko gero, tie patarėjai ir buvo priimti tam, kad kažką prasuktų ar patartų kitiems, kaip tą reikia daryti.
Šitoje vietoje turiu padaryti pauzę, nes per TV debatų laidą užgirdau netikėtą naujieną: DP pasiūlė įstatymo projektą, numatantį ministro asmeninę atsakomybę už žinybos padarytus lėšų iššvaistymus. Nustėrau – negi partija nori pati sau, savo ministrams užnerti kilpą ant kaklo? Bet greitai nurimau. Buvo paaiškinta, kad patys darbiečiai Seimo komitete nebalsavo už savo projektą. Reiškia, viskas gerai, projektas skirtas tik rinkiminei propagandai.
Baigdami šį tekstą pagalvokime: jeigu DP laimi rinkimus (kuo niekas netiki), ji sudarinėja koaliciją, ji renkasi, su kuo jai geriausia būti. O gal ji net viena viską valdo, viską tvarko. Jei nelaimi, ji nepatenka į valdančiąją koaliciją. Ji netenka ministerijų, iš jos globos išslysta visos agentūros su visais miltais, tarnybos su žemės sklypais, ir viskas subyra. Ką tada partijai daryti, kaip gyventi, kaip pragyventi? Pagaliau, kur dėti savo žmones?
Partijos su tokia genetika, tokiomis tradicijomis, su tokiu įdirbiu laukia už valdančios koalicijos ar net už Seimo durų ne gyvenimas, o mirtis alyvose.
Taigi, gerbiamas rinkėjau, dabar viskas priklauso nuo tavęs. Ar tu paduosi pagelbos ranką partijai, artėjančiai prie lemtingos ribos, ar su ta ranka ją peržegnosi? Din dilin, din dilin...