Žinoma, smalsiam skaitytojui kyla klausimas: tai ką mūsų partijos ima, jei jos neima kyšių? Atsakau: mūsų partijos ima paramą.
Parama duodama partijoms, kurios ką nors gali. Kurios nieko negali, toms niekas nieko ir neduoda. Jos tam tikra prasme net ne partijos. Bet neteko girdėti, kad partija, kuriai duoda, pasakytų: aš neimu ar aš nebeimu.
Kodėl partijos ima paramą?
Parama leidžia partijoms patenkint jų pirmaeilius politinius poreikius – kurti programas, jas tobulinti, stiprinti partijos struktūras, ypač regionuose, rengtis rinkimams ir pan.
Yra geros partijos ir yra blogos, arba yra geresnės ir blogesnės partijos. Bet rinkimus laimi ta, kuri turi daugiau pinigų.
Jeigu geriečiai neturės pinigų, rinkimus laimės blogiečiai. Reiškia, geriečiai privalo imti daugiau už blogiečius, kad valdžia neatitektų blogiečiams ir visiems nebūtų blogai.
Paramų ėmimus draudžia / riboja įstatymai. Jei geriečiai paisys įstatymų, tai blogiečiai tikrai jų nepaisys ir laimės rinkimus. Todėl geriečiai turi dar labiau nieko nepaisyti.
Nėra partijos be paramos, kaip ir nėra demokratijos be partijų. O be demokratijos išvis nieko nėra.
Demokratija suponuoja lenktynes. O lenktynėse kaip lenktynėse, – jei gerietis pakiš blogiečiui koją, šis pargrius. Tada gerietis strykt per blogiečio galvą, ir pirmas. Ir viskas gerai.
Kol gerietis mąsto, kaip čia pakišti koją, blogietis jau pakišo (įskundė) gerietį specialiosioms tarnyboms.
STT jau krato geriečio namus, garažą, automobilį, ofisą, ieško paslėptos paramos. „Eureka, – sako STT, – jau radau!“.
Žmogui, kuris gauna minimumą ir savo gyvenime nėra matęs vienoje vietoje daugiau grynų, kaip tik jo vargana alga, atrodo, kad šimtas gabalų (tūkstančių) – tai kosmosas. Bet partiniame gyvenime tai kukli suma. Su ja visų skylių rinkimuose neužkiši. Pradžiai reikia nors ketvirčio milijono.
Kai Eligijų Masiulį ištiko nesėkmė, E. Jakilaitis susikvietė būrelį žinomų žmonių į „Dėmesio centrą“. Niekas čia labai nei ant E. Masiulio, nei ant liberalų nepyko. Centre buvo apgailestaujama, kad šis nemalonus įvykis gali pakenkti valstybės prestižui, piliečiai gali nusivilti valdžia, rinkėjai (išskyrus Valdemaro Tomaševskio rinkėjus) gali neateiti į rinkimus.
Drįstu pastebėti, kad ir vėliau visos partijos (išskyrus darbiečius), laikėsi santūriai. Ką gali žinoti – šiandien įkliuvo anas, ryt gali nepasisekti tau.
Pagaliau kas gali žinoti, kokia operatyvinė informacija guli specialiųjų tyrimų tarnybų stalčiuose apie tavo partijos veikas, į kurias gali būti įsipainiojęs ir pats asmeniškai. Ir kas gali garantuoti, kad ta informacija ryt poryt nenutekės žiniasklaidai, neatsidurs tavo oponentų rankose. Geriau patylėti.
Beje, iki šio įvykio pats E. Masiulis netylėjo. Jis kritikavo galimai neskaidrius politikus. Galbūt, už tai jį likimas ir nubaudė.
Manęs, kaip buvusio spec. tarnybų darbuotojo, kai kurie politikai klausė, kodėl STT pasirinko būtent E. Masiulį. Atsakau – nekaskit duobės.
Mano žodžius patvirtino gyvenimas. Netrukus įkliuvo ir DP vicepirmininkas Vytautas Gapšys. O kas viešai šaipėsi iš liberalų nelaimės? Ogi DP garbės pirmininkas Viktoras Uspaskichas.
Solidarizuodamasis su sielvartaujančiais dėl valstybės prestižo ir su visais kitais suinteresuotais asmenimis, drįstu pasidalinti kai kuriomis įžvalgomis. Ką reikia daryti, kad demokratija vystytųsi kaip vystėsi ir kad valstybės prestižui nebūtų daroma žala, kad žmonės valdžia nenusiviltų, kad į rinkimus ateitų, kad neemigruotų. Nes tikrai nebebus kam Lietuvoje dirbti. Atsakymas paprastas (visi genialūs dalykai parasti).
Reikia imti taip, kad niekas nepagautų
Tada ir partijos turės pinigų, ir žmonės bus ramūs, nekalbės, kad mūsų partijos parsidavinėja. Kaip tai padaryti? Pirmiausia nedaryti grubių klaidų. Taigi kokias grubias klaidas daro imantieji?
Pirma klaida – budrumo praradimas. Jeigu tau, gerbiamasis, pasisekė sėkmingai paimti tris, penkis ar nežinia kiek kartų, džiaukis, bet nesvaik.
Atleiskit, bet pirmininkas elgėsi įžūliai. Jis parnešė daiktinius įrodymus (grynus pinigus) namo.
Visi skaitantys DELFI žino, kad STT ir visos kitos specialiosios tarnybos visada krato gyvenamąsias patalpas, garažą, automobilį (prisiminkim, kaip buvo kratomi BNS žurnalistai). Šitose vietose pinigų ir šiaip svarbių įkalčių slėpti negalima. Beje, pas V. Gapšį grynųjų nerado. Jis teisininkas. Tačiau kažkokią klaidą ir jis padarė.
Jis pavojingesnis už KGB agentą, kuris, kaip neseniai skaičiau vėlgi DELFI, guli vos ne po kiekvieno jūsų / mūsų lova. Šis gi šnipas guli su jumis lovoje, važiuoja su jumis automobilyje. Jis nepalieka jūsų bare, pliaže, tualete ir visur kitur. Jis transliuoja visus jūsų žodžius tiesiai specialiosioms tarnyboms į ausį, kurios nieko daugiau neveikia, tik atsisėdusios ant minkštos sofos geria kavą, rūko ir užsidėjusios ausines jūsų pokalbių klausosi. Visos bylos – ištisi telefonų pasiklausymai. Kažkokia beprotybė. Druskininkų merui kiaulystes krėtė irgi jo telefonas. O kam nekrėtė? Mano nuojauta sako, kad V. Gapšys irgi suklupo ant telefono.
Dažnai būna taip: kalbasi du garbūs žmonės (tarsi ir protingi). Vienas sako: „Žinai, jie mūsų klausosi“. Antras atsako: „Aš nekvailas, žinau“. Kokią minutę jie kalba atsargiai, po to užsimiršta ir prisišneka. STT ploja katučių: „Didelė žuvis užkibo“. Nebūk, brolau, žuvis, neužkibk.
Tik betarpiški asmeniniai kontaktai saugioje aplinkoje, jokiu būdu ne ofise ir net ne namuose, ir ne automobilyje. STT visur prikaišo blakių.
Trečia klaida – prievartavimas. Gal, gerbiamasis, tau, tavo partijai nežmoniškai reikia grynųjų, nors pasikark ar nusišauk, kaip reikia. Neprievartauk. Čia tas pats kaip meilėje. Prievartavimas baudžiamas.
Ne per seniai taip įkliuvo Liberalų ir centro sąjungos deleguotas sveikatos apsaugos viceministras. Jis reikalavo pinigų iš Kraujo perpylimo centro direktoriaus. Reikalavo už nieką – duok ir viskas, jei neduosi, tau bus blogai. Direktorius, neapsikentęs šantažo, nuėjo į STT. Istorijos finalas – viceministrui buvo skirti dveji metai belangės. Gerai, kad bausmės vykdymą atidėjo.
Nors būna išimčių. Žinau miesto lygmens politinį veikėją, kuris buvo užėmęs gan atsakingas pareigas ir nuolat išsireikalaudavo nemažos sumos pinigų (šešių mėnesių algos dydžio) iš priimamų į darbą žmonių. Jis kol kas neįkliuvo. Visi norėjo gauti darbą, o gavę bijojo prarasti. Todėl davė ir tylėjo.
Tarp kitko, girdėjau tą veikėją kalbant per radiją. Ir žinot, apie ką jis kalbėjo? Ogi apie korupciją ir kaip jis su ja ryžtingai kovoja. Pagalvojau – ir sekasi gi svoločiui, bet ar amžinai?
Dar vienas patarimas. Partijos paramų reikalus gali sustrateguoti partijos vadovai. Bet konkrečiai paimti grynais paramą privalo žemesnės politinės grandies asmuo, kad šiam įkliuvus partija patirtų mažesnį moralinį smūgį. Liberalai šią taisyklę pažeidė ir nukentėjo. Darbiečiai irgi jau kenčia. Kas dabar kentės?
Šitoje vietoje noriu padaryti nedidelį ekskursą į netolimą praeitį. Prisimename, kaip prezidentė, vadovaudamasi slaptomis pažymomis, pareikalavo atleisti iš darbo dvylika gal kažkur įsivėlusių viceministrų. Jie buvo atleisti. Kilo triukšmas. Kokią teisę turi prezidentė gąsdinti žmones slaptomis pažymomis apie jų galimas finansines ir kitokias makles?
Bet mūsų temos kontekste įdomesnis yra kitas klausimas. Kaip čia išeina, kad visi ministrai švarūs, o vice – nešvarūs? Ar vice iš kitokio molio nulipdyti? Molis tas pats, nes tai – taktikos dalykas.
Partijos savo biudžetinius klausimus, matyt, dabar paveda tvarkyti jų deleguotiems viceministrams. Todėl pastarieji ir įkliūna. Anksčiau buvo kitaip. Pamenu, kai vienas aukštas politikas (redakcijai jo pavardė žinoma) kalbėjo: „na... toks ministras, kuris partijai pinigų nepadaro“.
Dabar partijos ministrus pasaugo, nes praradus tam tikrą skaičių ministrų gali sugriūti Vyriausybė. O dėl viceministrų Vyriausybė niekada negrius. Juos galima kaitalioti be jokio vargo ir pasekmių.
Paskaičiuokit, kiek dėl įvairių peripetijų vien DP viceministrų neteko. Ir nieko. Partijos laivelis, nors ir apšaudomas įvairių teisėsaugos institucijų, labai pakrypęs (galimai skylėtas), bet plaukia.
Dar vienas pastebėjimas. Kaip turi elgtis partija / partiečiai, jei kolega įkliūna.
Šioje srityje yra teigiamų poslinkių. Anksčiau, būdavo, kai koks nors partijos veikėjas, imdamas paramą, įkliūdavo, tai visa partija stodavo piestu ginti. Girdi, politinis užsakymas, susidorojimas, smūgis žemiau juostos, selektyvus STT darbas. Taip elgėsi bene visos partijos. Tai nėra gerai. Žmonės / rinkėjai sako: jei partija gina kyšininką, tai toje partijoje visi kyšininkai.
Dabar elgiamasi protingiau. Liberalų partija iš karto net nemirktelėjusi atsiribojo nuo savo galvos (partijos pirmininko). Susikompromitavusią galvą galima pakeisti kita. Ir partija vėl švari.
Taip elgiantis galima daug kartų imti, daug kartų įkliūti ir daug kartų atsiriboti. Ir amžinai išlikti švariems.
Konservatoriai atsirboja nuo Lazdijų mero galimai įklimpusio į finansines bėdas. Anksčiau neatsiribodavo. Sakydavo, kad STT kalta.
O kodėl DP neskuba pakeisti vicepirmininko? Gal todėl, kad dar grynų pas jį neranda. O gal todėl, kad nebeturi į ką keisti?
Galiausiai dar vienas patarimas. Partijoms nebereiktų kurti antikorupcinių programų, skelbtis aršiomis kovotojomis su šiuo socialiniu reiškiniu. Rinkėjų sąmonėje vyksta pokyčiai (galite paklausti Vlado Gaidžio). Vis daugiau rinkėjų ima galvoti: jei kas nors dievagojasi, mušasi į krūtinę, kad neima, reiškia, ima. Jei kas nors šaukia ant kitų, kad, girdi, jie neskaidrūs, reiškia, pats susitepęs iki ausų, kaip tas mano aukščiau minėtas miesto politikas, kurį gal kiek per griežtai pavadinau tikru svoločium.
Bet jei mūsų partijos labai nori rašyti programas ir labai nori kovoti, teparašo ne spaudai, o savo tarnybiniam naudojimui – „mes nebeimam“.
Ir jeigu kuri nors partija, parašiusi šią dviejų žodžių programą, ją įvykdys, jos niekas daugiau niekada nebepagaus. Ji laimės rinkimus. Laimės be pinigų.
Tad negaiškite laiko, gerbiamos partijos. Paskubėkite ne todėl, kad jus ir vėl kas nors gali aplenkti rinkimų tiesiojoje, o todėl, kad Lietuvoje gali nebelikti rinkėjų.