Keletas išlikusių viduramžių liudijimų vaizduoja lietuvius kaip puslaukinius, godžius ir žiaurius pagonis. Vėlesniais metais, po Lietuvos krikšto ir Krėvos unijos, atsiranda gana painus Jano Długoszo aprašymas. XV a. metraštininkas, tiesa, priskyrė lietuviams romėnišką kilmę, bet nepraleido progos pabrėžti, kad jie puslaukiniai, baisiausi skurdžiai ir primityvai. Taip pat autorius nepagailėjo spalvų pasakodamas apie lietuviams būdingus tikėjimo, susimaišiusio su pagoniškais prietarais, bruožus. Pasak jo, ir pasikrikštiję lietuviai dar daugybę metų garbino šventąsias giraites, šimtamečius ąžuolus ir žalčius. Długoszo kronikoje pateiktas vaizdas – tai tuometinio nelabai ryškaus požiūrio atspindys. Iš tikrųjų žinios apie lietuvių kasdienybę ir XV a. buvo skurdžios. Vis dėlto Krokuvos kanauninko liudijimas padarė tam tikrą įtaką ateities kartoms. Tų pasakojimų inspiruota viduramžių Lietuvos vizija pateikta, pavyzdžiui, Henryko Sienkiewicziaus romane „Kryžiuočiai“ (Krzyżacy).
Santykiams intensyvėjant, lenkai pamažu suvokė, kad Lietuvos pavadinimas turi įvairių reikšmių. Ištisus tarpusavio santykių šimtmečius ta problema nekėlė rimtesnių emocijų, tik susiklosčius naujoms XX a. aplinkybėms šis nevienareikšmis terminologinis apibrėžimas lėmė didelius ilgalaikius nesusipratimus.
Pradedant nuo XIII ir XIV a. sandūros, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė prisijungė rusų žemes, pamažu ėmė nykti pirminė Lietuvos kaip etninių lietuvių gyvenamos teritorijos sąvoka. Valdant kitiems didiesiems kunigaikščiams, vėliau Abiejų Tautų Respublikos laikais, o ir po padalijimų Lietuvos vardas buvo suprantamas keleriopai. Siauresniąja prasme jis reiškė kraštą į pietryčius nuo Nevėžio iki Bresto prie Bugo ir Minską. Tos teritorijos centrai buvo Vilnius ir Gardinas. Į taip suprantamą Lietuvą įėjo vadinamoji Juodoji Rusia (Naugarduko žemės ir dalis Minsko valdų) – etniškai iš esmės rusiška teritorija, į Gediminaičių paveldimą turtą įtraukta XIV a.
Plačiąja prasme Lietuva buvo suprantama kaip visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kitaip sakant, istorinė Lietuva, kurią sudarė tikroji Lietuva (tokia, kaip nurodyta pirmiau), Žemaitija ir Baltoji Rusia (iki 1569 m. – ir didžioji šiandieninės Ukrainos dalis). Lietuviais buvo vadinami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai: žemaičiai, lietuviai ir rusai.
Tik XVI ir XVII a. santykiai tarp lenkų ir lietuvių – tuometinių bajorų luomo – pagyvėjo, ir tas pagyvėjimas lėmė, kad pasipylė nauji abipusiai vaizdiniai. Ypač daug skirtingų nuomonių, į(si)žeidimų ir pykčio atsirado kilus karštiems ginčams dėl tarpusavio santykių, kaip antai XVI a. dėl to, kokia turėtų būti abiejų valstybių sąjungos forma. Abiejų Tautų Respubliką, įkurtą 1569 m. pasirašius Liublino uniją, sudarė dvi tautos ir dvi valstybės – Karūna (tai yra Lenkija) ir Lietuva.
Tarp Karūnos bajorų ir kilmingų lietuvių ne kartą kilo tiek politinių, tiek buitinių konfliktų. Lenkai šaipėsi iš lietuvių skurdo, neišsiauklėjimo ir apsileidimo. Lietuviai buvo laikomi atkakliais, mažakalbiais, nepatikliais ir gudriais, bet ne itin nuovokiais, o lietuvės – labai supratingomis ir pasileidusiomis. Iš lietuvių „ponų brolių“ buvo šaipomasi dėl keistų drabužių ir kulinarinio skonio. Greitai visur paplito lietuvių pravardė, jie buvo vadinami „batviniais“ (boćwina) arba „batvinininkais“ (boćwiniarzy) – regis, Lietuvoje buvo labai mėgstama batvinių, jaunų raugintų burokų lapų, sriuba.
Karūnos gyventojai negalėjo suprasti, kaip galima valgyti tokį neįmantrų, net primityvų patiekalą. Apie lietuvių provincialumą sklandė daug priežodžių ir posakių, buvo pajuokiama netaisyklinga lenkiška jų tartis, šaipomasi iš nemokėjimo elgtis visuomenėje, iš „komiškų“ vietovardžių ir pavardžių Szukszta, Pukszta, Łopatta, Puciata – zebraly się kpy z całego świata („Šukšta, Pukšta, Lopata, Puciata – susirinko juokdariai iš viso pasaulio“). Tačiau Karūnos gyventojų akimis, kaip pabrėžia Jacekas Sobczakas, lietuvių įvaizdis nebuvo vienareikšmiškai negatyvus, atvirkščiai, buvo nemažai jiems pritariančių, net simpatizuojančių: „Nors ir kaip pajuokiami lietuviai, senovės lenkų akimis, – tai „kitokie“, bet „savi“, o ne „svetimi“ ir tikrai ne „priešai“.
Vien dėl vidaus politikos Karūnos gyventojai turėjo lietuviams didelių priekaištų. Per karštą polemiką, kuri vyko XVI a. 7-ajame dešimtmetyje, kunigas Stanisławas Orzechowskis tiesiai apkaltino lietuvių bajorus, esą šie neleistinai nuolaidžiauja despotiškai kunigaikščio valdžiai, ir tuo remdamasis įrodinėjo, kad Karūnos bajorų demokratija yra pranašesnė. Jis ragino imti pavyzdį iš lenkų, tada lietuviai daugiau nebebus savo valdovo vergai.
Atsakydamas į tai Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas lietuvių bajorų vardu atrėžė, kad lenkų laisvė panaši į anarchiją. Jis teigė, esą barningi Karūnos gyventojai prarado riteriškas dorybes, apkaltino juos noru pavergti Lietuvą, bet lietuviai, senovės romėnų palikuonys, patys geriausiai nuspręs, kokia turi būti jų valstybė. Legendą apie romėnišką lietuvių kilmę po Długoszo kartojo ir tokie istorikai kaip Maciejus Stryjkowskis, Marcinas Bielskis, Marcinas Kromeris. Senovinės šaknys turėjo išaukštinti lietuvių valdovus, parodyti, kad lietuviai ne tik lygūs Karūnos gyventojams, bet dar ir aukštesnės kilmės.
Įtikėję savo pranašumu, lietuviai vadino Karūnos gyventojus beždžionėmis, kritikavo perdėtai puošnius jų drabužius, pomėgį gerti, didybės maniją, pasipūtimą, jausmų nepastovumą, netgi bailumą. Karūnos gyventojai visuotinai buvo laikomi švaistūnais, aferistais ir apgavikais, kurie vaikosi naudos. Pamažu perimantys lenkų kalbą lietuvių bajorai jau XVIII a. pastebėjo, kad būtent jie lenkiškai kalba taisyklingiau negu kitų bendros tėvynės regionų gyventojai. Todėl Karūnos gyventojus vadino „vapaliais“, nemokančiais taisyklingai kalbėti lenkiškai. Ir kitais amžiais lietuviai, nepaisydami visuomeninių, kultūrinių ir politinių pokyčių, tradiciškai laikėsi nuomonės, kad jie yra kitokie, pranašesni, o Lenkijos gyventojai iš įpročio laikė lietuvius užsispyrusiais, nekalbiais laukiniais.
Laikui bėgant, kai abi kultūros ėmė vis labiau susilieti, bajorų luomas lenkėjo, sąvoka „lietuvis“ ėmė reikšti tiesiog regioninį politiškai vieningos Abiejų Tautų Respublikos kitoniškumą. Lietuviais buvo vadinami bajorai iš Žemaitijos, Lietuvos ir Baltarusijos, o Karūnos gyventojais – mozūrai, Didžiosios Lenkijos bajorai, Kijevo rusėnai. Karūnos gyventojai lietuviai pagal tuometinę sampratą vadino save lenkais, tačiau tuo nurodydavo ne etninę, o tik valstybinę ir administracinę priklausomybę. Dar ilgai po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų jos žemių gyventojai terminą „lenkas“ vartojo tokia reikšme ir puoselėjo daugialaipsnės tautinės priklausomybės jausmą. Lietuvos lenkai noriai pabrėždavo, kad jie yra lietuviškos kilmės ir lenkų tautybės – gente Lithuanius, natione Polonius. Stanisławas Cat-Mackiewiczius, bandydamas paaiškinti lenkų ir lietuvių istorijos vingius, yra pasakęs: „Jeigu 1836 m. Paryžiuje Mickevičiaus būtų paklausę: „Ar esate lenkas?“, jis tikrai būtų atsakęs: „Taip, esu lietuvis.“
Lenkijos ir Lietuvos unija politiniu atžvilgiu egzistavo iki XVIII a. pabaigos. Tačiau kitame šimtmetyje, nors bendros valstybės nebebuvo, lenkų sąmonėje įsitvirtino įsitikinimas, kad Lietuvos ir Lenkijos sąjunga yra amžina su integralia bendros, nors pavergtos, valstybės teritorija. Buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse stiprėjo kultūrinė gyventojų vienybė, o daugelis tradiciškai suprantamų lietuvių atrasdavo naują tautinę tapatybę – tapdavo lenkais. Tačiau reikia pažymėti, kad šį procesą skatino beveik vien bajorai dvarininkai ir inteligentija.
Smarkiai sukrėtė Lietuvą 1863–1864 m. sukilimas ir represijų banga, nusiritusi po to, kai jis buvo numalšintas. Tačiau skausminga patirtis dar labiau sustiprino lietuvių ir lenkų bendrumo jausmą, įsitikinimas, kad abi tautos yra tapačios, beveik tapo patriotine aksioma. Be to, XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje labai paspartėjo kaimo žmonių polonizacija, ypač Vilniaus krašte.
Tuometinė lenkų visuomenė daugiatautį Abiejų Tautų Respublikos paveldą vis plačiau ir dažniau ėmė tapatinti tiesiog su lenkiškumu. Tokiam požiūriui karštai pritarė aktyviausias inteligentijos sluoksnis, daręs didžiausią įtaką visuomenės nuomonei. Inteligentija brendo vyraujančios bajoriškos kultūros apsuptyje, todėl lengvai su ja susitapatino. Inteligentai, net kilusieji iš kitų visuomenės sluoksnių, perimdavo bajorišką požiūrį į pasaulį. Pagal visuotinę interpretaciją „liaudies“, gyvenančios buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse, istorija yra sudedamoji lenkų istorijos dalis. Toji „liaudis“ (ypač lietuviai ir baltarusiai) daugių daugiausia buvo laikomi „jaunesniaisiais broliais“, kurie turi natūraliai persiimti lenkų tautos interesais. Vadinasi, juos būtina auklėti ir kreipti reikiama linkme, nes jie dar nesubrendę, kad patys priimtų sprendimus. „Mūsų lenkiškas paternalizmas, – rašo Romanas Wapińskis, – Rytuose stipriai įsitvirtino.“
Išlaikyti atstumą tarp „ponų“ ir „chamų“ atrodė natūralu ir teisinga. Lietuvių bajorai šimtus metų laikė „liaudį“ natūraliai priklausančia savo „ponams“, nes ji buvo „padovanota didžiųjų kunigaikščių“ ir tokia tvarka pasaulyje viešpatavo nuo amžių. Net tie pavieniai bajorų inteligentijos elito atstovai, kurie pripažino „liaudies“ emancipacijos galimybę ar net būtinybę („liaudies mylėtojai“, demokratai, revoliucionieriai), savo užduotį laikė misija, o save – natūraliais vadais.
XIX a. žemaičių (šiandieniniu supratimu, lietuvių) liaudies kultūra tapo etnografų ir tyrinėtojų mėgėjų traukos objektu. Be reikšmingų mokslo darbų buvo ir tokių, kurie tik patvirtindavo išankstinę nuomonę. Kai kurios mintys, kilusios etnografams, apsilankiusiems žemaičių kaimeliuose, primena geografinių atradimų, padarytų tolimuose, egzotiškuose kraštuose, aprašymus. Ir ta proga paprastai būdavo kartojamas nuvalkiotas teiginys apie pozityvų civilizuojamąjį kilmingojo luomo vaidmenį, idiliškus dvaro santykius su kaimu. Anot privalomos XIX a. nomenklatūros, vietiniai dvarininkai ir inteligentai, bet dar dažniau atvykėliai iš kitų Lenkijos kraštų, etninius lietuvius apibūdindavo kaip „lietuvių giminę“ arba „lietuvių (tas pats kas žemaičių) gentį“.
Atvykęs iš Lenkijos žemių gilumos ir Žemaitijos apžavėtas daktaras Teodoras Tripplinas 1856 m. apgailestavo, esą Lenkijoje mažai kas žino, kad etniniai lietuviai apskritai egzistuoja. Jis aprašė „žemaičių kaimiečius“ (żmudzkich kmiotków) – prietaringai religingus, kuklius, dorus, tyros moralės, labai mėgstančius savo ūkiuose palaikyti švarą ir tvarką (ši savybė – kaip pabrėžė autorius – visiškai nebūdinga Mozūrijos valstiečiams). „Kaimietis čia, – rašė jis, – yra prisirišęs prie savo dvarininko ir nuoširdžiai jį myli ne tik kaip savo poną, bet ir kaip Apvaizdos jam skirtą tėvą.“ Lenkų ikonografijoje, bent jau nuo XIX a. 4-ojo dešimtmečio, buvo labai populiaru vaizduoti egzotiškus „žemaičių liaudies tipus“.
Kitame poliuje kaupėsi „žemaičių liaudies“ nuomonė apie Lenkiją ir lenkus. Atitinkamas lietuvių liaudies kultūros ypatybes atskleidžia etnografinių tyrimų, vykdytų XIX–XX a., medžiaga, bet lietuvių (žemaičių) padavimai, legendos, o ypač dainos, paprastai išreiškia gerokai senesnes tradicijas.
Iki XIX a. vidurio nuomonę apie lenkus iš esmės lėmė vietinių smulkių bajorų įvaizdis. Liaudies satyra ne tik etninėje Lietuvoje nuo seno atliko gynybinį vaidmenį – ja valstiečiai gynėsi nuo „ponų“. Bajorai buvo pajuokiami dėl jų puikybės, plepumo, tingumo, netvarkingumo, pomėgio gerti ir lošti azartinius lošimus, taip pat dėl keistai suprantamo garbės jausmo. Liaudies palyginimuose ir alegorijose „ponai“ – tai kvailiai, kuriuos lengvai apgauna apsukrūs kaimiečiai. Dvaro panelių grožis nebuvo itin vertinamas. Priešingai nei vaizduota bajoriškose lenkų vizijose, idealizuojančiose lietuvių ir žemaičių kaimą, valstiečiai baudžiavą ir savo priklausomybę laikė labai skausminga ir neteisinga.
„Polak“ arba „paliokas“, kartais „paliokėlis“ – mažybinė forma, neturinti jokio niekinamojo atspalvio, – tai lenkas žemaičių (t. y. lietuvių) kalba. Tradicinėse liaudies dainose esama ir konkrečių užuominų apie Lenkiją ir lenkus, paprastai čia paminimi tikri istoriniai įvykiai, dažniausiai XVII ir XVIII a. karai su Švedija, Napoleono žygis ar XIX a. sukilimai. Šiuo atveju Lenkija reiškė tolimą draugišką šalį, o lenkai buvo vadinami sąjungininkais, ginklo broliais. Lenkams nebuvo priskiriamos vienareikšmiškai neigiamos savybės, kaip, pavyzdžiui, vokiečiams, kurie vaizduojami kaip kipšai, ir ne tik lietuvių tautosakoje.
Daugelis savybių, kurias per ištisus šimtmečius lietuviai ir lenkai priskyrė vieni kitiems, vėliau atsikartojo kaip stereotipai, darę poveikį lenkų ir lietuvių santykiams XX a. Lietuvoje lenkų įvaizdis susiklostė pirmiausia pagal liaudies tradiciją. Tačiau prisidėjo ir savybės, kurias lietuvių bajorai priskyrė Karūnos gyventojams dar iki valstybės padalijimo. O daugelis epitetų, kuriais lenkai apdovanojo lietuvius – „ponus brolius“, tapo naujųjų laikų Lietuvos ir lietuvių įvaizdžio pagrindu. Susiklostė labai įdomi situacija: XX a., ypač tarpukariu, nepriklausoma Lenkija atvirai naudojosi bajoriškos praeities paveldu. O lietuvių tautinis sąjūdis kategoriškai atsiribojo nuo tos tradicijos. Vis dėlto paaiškėjo, kad senieji mitai ir stereotipai gerokai gyvybingesni už naujoviškas ideologijas.
Reikėtų pabrėžti, kad kilus lietuvių tautiniam sąjūdžiui sąvokos, vartotos ištisus šimtmečius, pamažu ėmė prarasti ankstesnę reikšmę. XX a. pradžioje senųjų lietuvių bajorų palikuoniai kuo mieliausiai vadino save lenkais. Tik dalis bajorų, kurie atvirai pasisakė už istorinės Lietuvos tradicijas ir bandė suderinti lietuviškumą su lenkiškumu, vadino save senaisiais lietuviais, istoriniais lietuviais arba mickevičininkais (tai yra tokiais lietuviais, kaip aprašė Mickevičius – nuo pirmųjų poemos „Ponas Tadas“ (1834) žodžių: „Tėvyne Lietuva...“). O ligtolinės „žemaičių liaudies“, dabar jau „sutautintos“, atstovai vadino save lietuviais ir manė turintys išskirtinę teisę vartoti šį terminą.
Lietuvių mitologijos gimimas lenkų kultūroje
Nuo XIX a. pradžios intelektiniame lenkų gyvenime Lietuvos reikšmė vis didėjo. Ypač išaugo Vilniaus kaip vieno svarbiausių mokslo ir meno centrų reikšmė. Tuometinė inteligentija ėmė domėtis Lietuvos istorija ir kultūra, jos kalbomis ir tautosaka. Ši tendencija išsilaikė ilgai: vėlesniais dešimtmečiais pasirodė muzikos ir literatūros kūrinių, mokslo darbų, įkvėptų plačiai suvokto lietuviškumo. Kūrėjai pagal epochos dvasią žavėjosi pusiau mitine pagoniškos Lietuvos istorija, liaudies papročiais. Čia derėtų paminėti autorius, kurie užėmė nekintamą vietą lenkų kultūros pavelde: šalia Adomo Mickevičiaus matome Juliuszą Słowackį, Ludwiką Kondratowiczių (Sirokomlę), Ignacą Chodzką, Antaną Odynecą, Stanisławą Moniuszką, Józefą Ignacą Kraszewskį ir kitus. Be to, Vilnių ėmė gaubti romantizmo sostinės ir miesto, turinčio garbingą, bet tragišką filomatų istoriją, legenda. Dėl romantizmo tradicijos lietuviška tematika tapo viena iš lenkų kultūros ypatybių.
Iš įvairių mokslo ir meno sričių, kūrusių Lietuvos mitą, svarbiausią vaidmenį atliko, be jokios abejonės, literatūra. Nepaprastai reikšminga buvo vizija, slypinti Adomo Mickevičiaus kūriniuose, ypač poemoje „Ponas Tadas“. Galima sakyti, kad ji visuotinai buvo laikoma kanonu. Daugelis vėlesnių autorių tiesiogiai perėmė tą vaizdą, juo grindė savo pačių kuriamą Lietuvos vaizdinį. Žinoma, ne visi rašytojai suvokė Lietuvą kaip etninį reiškinį, tačiau eiliniams skaitytojams skirtumas tarp istorinės Lietuvos ir etninės Lietuvos, jeigu apskritai jį pastebėdavo, buvo antraeilis, net nesvarbus dalykas – juk Lietuva buvo suprantama kaip buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. O literatūra padėjo tokį įsitikinimą įtvirtinti. Pavyzdžiui, Mickevičius dūsavo dėl Lietuvos, rašydamas apie etniškai baltarusiškus Naugarduko rajonus, o Eliza Orzeszkowa romane „Prie Nemuno“ (1888) lietuviškomis laikė baltarusių ir lenkų Gardino žemės.
Menas sukūrė Nemuno šalies Lietuvos – šventų žalčių, ąžuolų, vaidilų, vaidilučių, kapų ir kryžių krašto – legendos pagrindą. Meninės vizijos dažniausiai piešė neįžengiamas girias, pilnas laukinių žvėrių, pirmaprades tankmes, paslaptingus raistus. Nuostabiai gamtą pavaizdavo Mykolas Elvyras Andriolis, kurdamas poemos „Ponas Tadas“ iliustracijas, – jos buvo labai populiarios, daug kartų atkartotos. Didelį pasisekimą turėjo alegoriniai Juliuszo Kossako raižiniai, skirti Mickevičiaus kūriniams ir Wincento Polo poemai „Dainos apie mūsų žemę“ (1843) iliustruoti. Iš kūrėjų vaizdinių buvo sukurtas Lietuvos, traukiančios paslaptingumu ir kartu savos, šalies mitas.
Ilgainiui lenkų susidomėjimas Lietuva augo, kartais virsdavo net susižavėjimu. Danielis Beauvois tą reiškinį pavadino „lenkų dvasios lituanizacija“, kuri truko mažiausiai nuo Mickevičiaus iki Czesławo Miłoszo ir Tadeuszo Konwickio laikų. Stiprus pozityvus patosas, slypintis literatūroje ir kitų meno rūšių kūriniuose, davė impulsą kitiems mitams, pavyzdžiui, apie ypatingus lietuvių kilmės privalumus. Buvo tikima, esą lietuviško kraujo turintis asmuo yra geresnis, gabesnis, kupinas polėkio, doresnis ir darbštesnis. Dar XX a. pabaigoje Włodzimierzas Paźniewskis rašė apie ypatingą „lietuviško kraujo priemaišos“ vertę, tikindamas, kad „iš tikrųjų Mickevičius negalėjo būti kilęs iš Poznanės, o Piłsudskis – iš Krokuvos“.
Lietuvos mitologizacija ypač aiški, kai ji lyginama su požiūriu į kitas rytines buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemes. Ukrainos žemės, pirmiausia dėl XIX a. literatūros vizijos poveikio, vis dažniau buvo laikomos kruvino ir neramaus pasienio sinonimu, o seseriška, mylima Lietuva asocijavosi su ramybės, tolerancijos ir namų jaukumo sala. Atrodė artima širdžiai pirmiausia dėl joje sukurto harmoningo gyvenimo, gerų ir kuklių jos gyventojų, pastovių moralinių vertybių ir tvarkingo pasaulio vaizdo. Literatūra ir vaizduojamasis menas ypač idealizavo Žemaitijos kasdienybę ir žmonių tarpusavio santykius. Žemaičių „liaudis“ (kitaip sakant, etniniai lietuviai) literatūros veikiamiems lenkams atrodė gerokai artimesni ir labiau susiję su lenkiškumu negu kitų vadinamųjų rytinių pakraščių valstiečiai. Viešpatavo tvirtas įsitikinimas, esą katalikiškas žemaičių kaimas gyvena puikioje santarvėje su dvaru, kuris buvo vaizduojamas kaip šeimos lizdo archetipas, tikra mitinė arkadija. Literatūrologas Janas Błońskis 1987 m. rašė: „Lenkų rojus yra Lietuvoje.“
Pirmiausia 1884–1888 m. romanų ciklas „Trilogija“ („Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“, „Ponas Volodijovskis“), parašytas remiantis XVII a. įvykiais ir realijomis, taip pat romanas „Kryžiuočiai“ (1900), vaizduojantis XIV ir XV a. sandūros įvykius. Šie kūriniai buvo nepaprastai populiarūs – jie laikyti ir laikomi didžiausiu lenkų literatūros laimėjimu. Tiesa, kritikai priekaištavo Sienkiewicziui dėl nekritiškos bajorų apologijos ir daugybės supaprastinimų, tačiau skaitytojai mėgo jo knygas dėl aštraus siužeto, stipraus emocinio krūvio, šlovingų dienų ir Lenkijos galios priminimo – „tai stiprino širdį“. Ypač didelę įtaką darė jaunimui – kėlė patriotinę dvasią. Tiesą sakant, lenkai senovės Lietuvos istoriją iki šiol mato Sienkiewicziaus akimis, beveik besąlygiškai priėmę rašytojo pasiūlytą viziją, lietuvių (ir ukrainiečių) charakteristiką, – nuo tada jie iš esmės matomi ir vertinami pagal šių knygų herojus.
Literatūrinis lietuvio vaizdas įkūnijo nusistovėjusią nuomonę apie tipišką lietuvių, tiek bajorų, tiek paprastų kaimiečių, išvaizdą ir būdą. Personažas, sulaukęs daugiausia nuoširdžių lenkų skaitytojų simpatijų, buvo komiškas, ūsuotas lietuvių bajoras iš Mišikiškių ponas Lionginas Podbipienta, romano „Ugnimi ir kalaviju“ herojus. Tasai aukštaūgis bajoras kalbėjo su dainingu akcentu, jo sąmojis buvo ne itin lakus, jis turėjo ilgą kryžiuočių kalaviją. Tai karštas Abiejų Tautų Respublikos patriotas, grėsmingas ir šaunus karys, tačiau jo širdis „tokia dora, tokia nuoširdi, kaip vaiko“.
Labai pamaldus, nedrąsus prie moterų, jis tik vartė akis, raudonavo ir beviltiškai dūsavo žiūrėdamas į gražuoles, todėl tapo pašaipų objektu, bet į tas pašaipas nereaguodavo, tik gūžčiodavo pečiais. Podbipienta Lenkijoje beveik tapo istorinio lietuvio ir net lietuvio apskritai archetipu. Lenkai ilgai jautė simpatiją lietuviams ir dėl patrauklių Podbipientos savybių. Nepaprastai išraiškingas, beveik alegorinis personažas dažnai prisimenamas ir XXI a. pradžioje.
Sienkiewiczius nutapė ir daugiau lietuvių – kaip antai kolektyvinį karingų Liaudės bajorų portretą romane „Tvanas“. „Kryžiuočiuose“ jis aprašė mažakalbį, bet narsų ir sumanų žemaičių vadą Skirvailą. O „žemaičių liaudį“ Sienkiewiczius paprastai vaizduodavo kaip nekalbius, kailiais vilkinčius karius, kurie esą „dar didesni laukiniai už lietuvius“ („Kryžiuočiai“), arba sakydavo: „gauruotas žemaitis“ („Tvanas“). Sienkiewicziaus dėka istorinė Žemaitija buvo visuotinai laikoma senovės dorybių ir ištikimybės Abiejų Tautų Respublikai bastionu.
Panašų poveikį darė ir kitos meno šakos, pavyzdžiui, daug emocijų kėlė Arturo Grottgero ciklo „Lituania“ piešiniai, Jano Matejkos istoriniai paveikslai arba muzikos kūriniai, pavyzdžiui, Mieczysławo Karłowicziaus simfoninė poema „Lietuviška rapsodija“, parašyta 1909 m. Tačiau įvaizdis, įamžintas meno kūriniuose, toli gražu neatspindėjo lietuviškos tikrovės. Jis siūlė išankstinę viziją, kurią dauguma skaitytojų priėmė kaip autentišką ir objektyvią. Tikras paradoksas, bet būtent dėl grožinės literatūros populiarumo ir jos piešiamų vaizdų įtaigos tarp ano meto istorinių lietuvių sustiprėjo lenkiškumo jausmas – XIX ir XX a. sandūroje tie lietuviai vis dažniau ėmė vadinti save lenkais. Šis reiškinys ypač akivaizdus Liaudėje (tarp Panevėžio ir Kėdainių), kur vyksta dalis Sienkiewicziaus romano „Tvanas“ veiksmo. Iš liudytojų pasisakymų ir tyrinėtojų pateiktos medžiagos matyti, kad bene visi Liaudės bajorai perskaitė tą romaną ir jis beveik iki pat XX a. pabaigos darė lemiamą poveikį jų supratimui apie savo pačių istoriją… XX a. pradžioje didžioji dalis gyventojų iš etniškai lenkiškų žemių ne kažin ką žinojo apie tikruosius tautų santykius rytinėse buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse.
Lietuvos vaizdo mitologizavimą sustiprino lenkų sukurtas rytinių pakraščių mitas. Dalykinė literatūra gana vieningai teigė, kad terminą „rytiniai pakraščiai“ pirmasis pavartojo Wincentas Polas poemoje „Mohortas“, išleistoje 1854 m. Šios sąvokos evoliucija gana įdomi. Iš pradžių ji reiškė toli nuo centro esančią lenkų arkadiją. „Rytiniais pakraščiais“ iš pradžių buvo vadinamos tik buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemės pietryčiuose (Ukraina), bet ilgainiui tapo visų žemių į rytus nuo Lenkijos karalystės, atitekusių Rusijai, pavadinimu.
Pamažu pakraščius imta tapatinti su rytinėmis lenkų etninės tėvynės sienomis, prie kurių tykojo dramatiška grėsmė lenkiškumui ir katalikybei. XIX a. ir XX a. pradžioje būtinybė kovoti už tautiškumą lengvai siejosi su romantiška senųjų XVII a. kovų už valstybingumą ir tikėjimą vizija. Iš naujo atgimė gynybinės tvirtovės legenda, kuriai didžiausią impulsą ir vėl davė literatūrinė kūryba.
Vis dėlto Lietuva, pasak Jaceko Kolbuszewskio, buvo priskirta prie pakraščių ne iškart, o laikui bėgant, – juk ji nebuvo pakraštys, suprantamas kaip periferija. Tuo labiau pakraščiu nebuvo laikomas Vilnius, atlikęs veikiau vieno iš lenkų kultūros centrų funkciją, panašiai kaip Lvovas Galicijoje. Kolbuszewskio manymu, lenkų sąmonėje Lietuva galutinai tapo „pakraščiu“ (vėl kaip ir Lvovas) tik 1918–1922 m., kai atgimusi Lenkija stojo į kovą dėl Vilniaus krašto. O kita lietuviškosios arkadijos dalis buvo „prarasta“, nes atsirado su Lenkija konfliktuojanti Lietuvos Respublika. Šis autorius tvirtina, kad „šiandieninis pakraščių suvokimas atėjo iš tarpukario dvidešimtmečio“. […]
Anot lenkų vizijos, Lenkijos ir Lietuvos sąjungos istorija, ypač nuo 1569 m. – tai sėkmės, galios ir tautų brolybės aukso amžius. Tada lietuviai buvo „geriausi Abiejų Tautų Respublikos sūnūs“, įnešę svarų indėlį į lenkų istoriją ir kultūrą. Lietuva visada stovėjo šalia Karūnos – net pačiais sunkiausiais laikais, net per padalijimus ir liaudies sukilimus. Istorikas Henrykas Mościskis, remdamasis, be kita ko, lietuvių – Tado Kosciuškos ir Romualdo Traugutto – pavyzdžiais, apie herojiškus praėjusių amžių įvykius rašė: „Su didvyrišku atkaklumu ir užsispyrimu, būdingu Gedimino ainiams, Lietuvos sūnūs gynė tėvynės vėliavą su Vyčiu ir Ereliu.“
XIX ir XX a. sandūroje pasirodė daugybė naujų (populiarių ir mokslinių) lenkų literatūros veikalų apie Lietuvos istoriją, tačiau jie neperžengė tradicinės interpretacijos ribų. Susidomėjimo lietuvių reikalais kulminacija buvo 1910–1914 m., kai su užmoju paminėtos 500-osios Žalgirio mūšio ir Horodlės unijos metinės. Po senovinių Jogailos laikų šlovės vėliavomis buvo demonstruojama tautinė lenkų vienybė visose Rusijos okupuotose žemėse. Įsitikinimas, kad unija tebėra veikianti ir nekintama, įgavo dogmos bruožų, todėl lietuvių tautinio sąjūdžio bandymai ją paneigti kėlė nuoširdų ir visuotinį lenkų pasipiktinimą.
Tuo metu, XIX ir XX a. sandūroje, jaunas lietuvių nacionalizmas lenkakalbius Lietuvos gyventojus pripažino esant polonizuotais lietuviais ir reikalavo, kad jie grįžtų prie savo protėvių kalbos ir etninės lietuvybės. Lenkų visuomenei tokia nuostata atrodė visiškai nepriimtina dar ir todėl, kad neigė visos naujųjų laikų tautos, gyvenančios žemėse, kurios buvo laikomos lenkų paveldu, bendras šaknis. Kai kurie tautiškai nusiteikę tyrinėtojai, atsakydami į tai, atmetė teiginį apie nuoseklią polonizaciją ir bandė rasti suprantamesnį bei priimtinesnį paaiškinimą, kaip prie Neries ir Nemuno atsirado lenkų bendruomenė. Buvo iškelta teorija apie masinius Mozūrijos valstiečių grobimus, vykdytus XII–XIV a., ir jų perkėlimą į Lietuvos gilumą.
Tai buvo grindžiama viduramžių kronikų įrašais, kuriuos Janas Długoszas įtraukė į savo kroniką, o vėliau juos nekritiškai kartojo ir išplėtojo istorikai romantikai, pavyzdžiui, Teodoras Narbutas. Anot klaidinančios informacijos, per kiekvieną iš keliasdešimties tokių antpuolių lietuviai išsivesdavo apie 10–40 tūkst. žmonių. Ir padaryta išvada, kad štai taip dar prieš 1385 m. Krėvos uniją Lietuvoje atsirado keli šimtai tūkstančių lenkų, „kurie apsigyveno ten ir ėmė ūkininkauti. Būdami aukštesnės kultūros, jie darė įtaką laukiniams čiabuviams, dažnai buvo jiems pavyzdys ir jų vadovai“, – rašė to meto istorikai. Daryta prielaida, esą dabartiniai senųjų belaisvių naujakurių palikuoniai tiesiog išlaikė lenkų kalbą, tapatybę ir tikėjimą.
Panašaus požiūrio į lenkų naujakurius laikėsi ir istorikas iš Lvovo Władysławas Abrahamas. Kurdamas ir skleisdamas šį mitą itin nusipelnė Zygmuntas Glogeris (1845–1910), autoritetingas etnografas, archeologas, istorikas. Jis tikino, esą lenkai jau Mieškos II laikais savo noru kraustėsi į Lietuvą, vėliau masiškai buvo varomi ten kaip belaisviai. Kaip įrodymą jis, be kita ko, pateikė Adomo Mickevičiaus baladę „Trys Budriai“, kurioje rašoma, kaip iš žygių į Lenkiją pagonys lietuviai atsiveždavo žmonas. Glogerio nuomone, poetas tiksliai atspindėjo viduramžių tikrovę, įamžintą liaudies padavimuose: „Žinoma, poezija negalėjo pasakyti, kad „lenkė marti“ […] buvo labiausiai trokštamas grobis, nes ji, būdama žemdirbių tautos duktė, mokėjo geriau prižiūrėti daržus ir verpti negu mergina, išaugusi vidury girių ir priklausanti tautai, kuri tik tada, kai į jos visuomenę įsiliejo pusė Mozūrijos gyventojų, ėmėsi žemdirbystės.“
Senovės lenkų enciklopedijos autorius buvo šventai įsitikinęs, kad naujakuriai mokė laukinius lietuvius dirbti žemę, auginti gyvulius, net degti dervą ir žiesti puodus. Lenkų pėdsakų jis ieškojo ir lietuvių tautosakoje, papročiuose, kalboje, aptarė dabartinį antropologinį Lietuvos gyventojų ir lenkų iš Lenkijos gilumos panašumą, pavyzdžiui, tokią pačią kaukolės sandarą, akių, plaukų spalvą ir t. t. Glogeris tikino, esą lietuviai, išsivesdami lenkų valstiečių minias, „jau Piasto laikais visą savo rasę galutinai sukryžmino su lenkų krauju“, todėl reikalavimą išskirti gryną etninį lietuviškumą laikė visiškai nepagrįstu ir absurdišku. Savo įžvalgas ir išvadas jis daug kartų skelbė XIX ir XX a. sandūroje, ypač didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukė jo Album etnograficzne (Etnografinis albumas; taip teikiama originale – K. B.), išspausdintas 1904 m.
Per kitus dešimtmečius plačioji visuomenė, nepaisydama triuškinančios daugelio tyrinėtojų (pavyzdžiui, istorikų Jano Felikso Jakubowskio, Henryko Łowmiańskio ar kalbininkų Kazimierzo Nitscho ir Halinos Turskos) kritikos, kad Glogerio ir Abrahamo tezės paremtos, švelniai tariant, abejotinomis prielaidomis, mielai priėmė šį palyginti naują mitą ir jis nulėmė lenkiškumo genezės Lietuvoje suvokimą. Legenda buvo kartojama kaip faktas, ypač tarpukariu, o lenkų sąmonėje reiškėsi dar ir XX a. antrojoje pusėje.
Tai ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Litvomanai ir polonizuotojai. Mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiuose pirmojoje XX amžiaus pusėje“ (Baltų lankų leidykla, 2012). Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė.