Iš knygos skyriaus „Miestų draugystė“
Vilniui pradėjus draugauti su užsienio miestais – Vokietijos Erfurtu ir Duisburgu, Suomijos Joensū, Austrijos Zalcburgu, Italijos Pavija, JAV Medisonu, šių miestų merai su žmonomis ir delegacijomis lankydavosi Vilniuje, o Vilniaus meras – užsienyje.
Vienas iš miestų draugystės liudininkų – naktinis restoranas ir prekybos centras „Erfurtas“, pastatytas tada, kai Vilnius susidraugavo su šiuo Vokietijos miestu. Pagerbiant artimiausius kaimynus atsirado parduotuvė „Talinas“ Lenino (Gedimino) prospekte ir „Ryga“ Antakalnio gatvėje.
Ne su visais užsienio miestais pasisekdavo lengvai užmegzti ryšius, nes Vakarų pasaulio šalys nemėgo sovietų, neigiamai žiūrėjo į SSRS respubliką Lietuvą ir draugystę su jos sostine Vilniumi – beje, manė, kad mes esame rusai ir kalbame rusiškai. Tačiau, Algirdo Vileikio – buvusio Pasaulinės susigiminiavusių miestų federacijos tarptautinės tarybos nario – tvirtinimu, buvo veiksmingas ginklas, pramušdavęs net storiausią geležinę uždangą ir įveikdavęs išankstinių nuomonių barikadas: paprastas žmogiškas bendravimas. Pasirodo, šis ginklas visais laikais nuginkluoja aršiausius priešus.
- Kaip ir kodėl nusprendėte draugauti su užsienio miestais?
- Miestų bičiuliavimosi tradicija gyvuoja jau seniai. Ji gimė Antrojo pasaulinio karo metais Anglijoje, Koventrio mieste. Koventrio likimas buvo toks pat kaip ir Stalingrado – jį visiškai subombardavo. Koventrio miestas kreipėsi į Stalingradą kviesdamas bendradarbiauti ir kartu kovoti dėl taikos prieš fašizmą. Ši idėja pradėjo plisti, buvo įsteigta Pasaulinė susigiminiavusių miestų federacija, kurios centras buvo Paryžiuje.
Pradėjome kelti klausimą, kad Vilnius turi įstoti į šią federaciją, ir mus priėmė. Norėjome bendrauti su Ispanijos Mursija, bet ispanai atsisakė. Prancūzijoje norėjom rasti brolišką miestą – leido pabandyti užmegzti ryšius su Avinjonu. O tie: „Oi, Lietuvoj šalta. Ne, mes į Šiaurę nevažiuosime.“
Lankėmės Vokietijoje, bet ir ten niekas nerodė intereso. Tik išgėrę sutarėme draugauti. Vokiečiai, paragavę mūsų stipriųjų gėrimų, nesusilaikė: „Reikia greičiau draugauti, nes pasensime, nebegalėsime gerti.“ Kai jiems papasakojau, kad esu iš Biržų, kur mus mokykloje mokė alų daryti, kalbą iš karto radome. Paragavęs skaidraus, nestipraus vokiško alaus, pasakiau, koks yra biržietiškas alus – jeigu skaičiuosi, kiek stiklinių išgėrei, jau nuo penktos pamesi skaičių. Bendraujant jokios propagandinės politikos, kurią mums kalė prieš važiuojant, nereikėjo. Labiausiai padėjo žmogiškas bendravimas.
Pirmiausia pradėjome draugauti su socialistinės VDR (Vokietijos Demokratinės Respublikos) miestu Erfurtu. Viskas prasidėjo nuo to, kad Lietuva ėmė draugauti su Erfurto sritimi, o kiek vėliau pradėjo draugauti ir miestai – Vilnius su Erfurtu. Draugystės sutartys būdavo pasirašomos dvejiems metams, o viešnagės terminus derindavome tarpusavyje.
Su vokiečiais keisdavomės statybininkų brigadomis, vyko aktyvūs sportiniai ir kultūriniai mainai. Tuo metu Erfurtas sparčiai statėsi. Rengėsi statyti naują miesto kultūros centrą, paskelbė konkursą. Jame dalyvavo ir mūsų architektai – dvi Lietuvos architektų grupės projektavo Erfurto kultūros centrą, jų projektai buvo gerai įvertinti.
- O kaip susidraugavote su mažiuku Suomijos miestu Joensū? Kokie kriterijai lemdavo renkantis miestą partnerį?
- Dėl draugystės su tokiu mažu miesteliu būta daug abejonių: „Miestelis šiaurės Suomijoje – keturiasdešimt tūkstančių gyventojų. Ar mums apsimoka?“ Buvau kategoriškas: „Visiškai nesvarbu, kokio dydžio yra durys. Jeigu pro jas gali išlįsti, reikia lįsti. O tada matysime. Pro Helsinkį reiks važiuot? Reiks. Jame galima ir užkliūti. Keltas iš Talino į Helsinkį – susisiekimas patogus.“
Viename rašytojų suvažiavime išgirdau, kaip buvo kritikuojamas pasakymas „bолъшой народ“ (didelė tauta). Kažkas iš kalbėtojų pasakė: „Nėra didelių ir mažų tautų. Yra tik gausios tautos ir ne tokios gausios.“ Argumentavau panašiai: „Nėra didelių miestų ir mažų miestų. Yra tik gausiai gyvenami miestai ir negausiai. Bet daug gyventojų turintis miestas gali būti visiškai silpnas. Ir atvirkščiai. Mažas miestas gali turėti porą gerų muziejų, į kuriuos visa šalis važiuoja pasižiūrėti meno kūrinių, baleto ar dramos teatro spektaklių (pavyzdys – Panevėžio teatras, kuriam tada vadovavo Juozas Miltinis). Man nerūpėjo, kad Joensū – ne pramoninis miestas. Pagrindinis mus dominęs dalykas buvo kultūra ir sportas. Todėl pasirašėme draugystės sutartį su Joensū.
Mes gana komfortiškai dvasiškai jausdavomės pas savo kaimynus suomius. Suomija prarijo Suomijos ir Rusijos karo piliulę, į ryšius su Sovietų Sąjunga žiūrėjo pragmatiškai. Panašiai ir Japonijoje neišgirsite kalbant, kad amerikiečiai pas juos numetė atominę bombą. „Iš kur bomba nukrito?“ – „Iš ten“, – ir rodo į dangų. Ir paminklas Nagasakio parke toks yra: sėdi japonas ir pirštu rodo į dangų, iš kur nukrito bomba.
- Turbūt Joensū pirmą kartą maudėtės tikroje suomiškoje pirtyje?
Ne tik maudėmės, bet nusprendėme tokią pirtį statyti ir Vilniuje. Jie mus pakonsultavo. Tada Lietuvoje atsirado daug suomiškų pirčių. Mes niekur iki tol nebuvome matę, kad galima nuogam sėdint svarstyti miesto ar valstybių taikos ir draugystės reikalus. Apstulbau – sėdim su kepurėm ant galvų ir šnekam.
Kai įrengėme suomišką pirtį Vilniuje, Nemenčinės plente, ta proga atvažiavo svečiai iš Joensū. Pirmas blynas prisvilo – statybininkai nulakavo lentas ir, kai pirtis įkaito, prilipom. Be to, pasirodė, kad suomiai kaitinasi ne tokiose karštose. Jie pirtis įrengia visur, kur tik gali, – turi fantaziją. Pavyzdžiui, viešbutyje pirtys gali būti įrengtos ant pastato stogo, su stiklinėmis sienomis. Kaitiniesi ir grožiesi miesto panorama. Pirtis jie įsirengia ir daugiabučiuose. Įeini į virtuvę, ten daug spintelių, durelių. Už vienų tokių durelių – vienvietė pirtis.
Su suomiais mums labai gerai sekėsi bendrauti. Jie tikrai labai geri žmonės ir didžiavosi, kad jų partneris – Vilnius.
- O suomių nesužavėjote kokiu nors sovietų Lietuvos stebuklu?
Jie pamatė Vingio parko estradą: „Cho cho! Pirmą kartą matom!“ Paaiškinome, kad Taline tokia pat. Pasižiūrėjo Taline ir po kelerių metų pastatė savo miestelyje estradą, tik daug mažesnę. Ir... pradėjo rengti dainų šventes. Štai taip juos paveikėme.
- Suomiai, rodos, lankėsi kaip tik tada, kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo Andropovo antialkoholinė kampanija. Su svečiais kėlėte limonado taures?
- Iš tiesų šio įstatymo pasekmes savo kailiu teko patirti ir mūsų miesto draugams suomiams. Atvažiavo didelė suomių delegacija, buvome neseniai pradėję bendrauti. Atvažiavo visų laikraščių redaktoriai. Jiems „Bočiuose“ surengėme priėmimą, o įstatymas tai sausas. Priimam sprendimą – butelių negali būti, bet į limonado stiklines įpilame vyno, degtinės nesiryžom. Degtinę pilstėm tik prie baro ar mažesniame kambariuke. Bet vyno buvo – baltojo, raudonojo ir šampano, kadangi pasirašėme bendradarbiavimo sutartį.
Praėjo renginys, ir mes laukiam skundo ar kitų nemalonumų. Aš skambinu „Tiesos“ redaktoriui Albertui Laurinčiukui: „Klausyk, ar nespausdinsi kokių skundų?“ Sako: „Tai kad nieko nebuvo. O kodėl klausi?“ – „Žinai, kartais sugriešijam.“ – „Tai gerai darot, mes irgi sugriešijam.“ Dabar liko laukti, ar Suomijos žurnalistai mūsų neišduos.
Po kiek laiko atsiunčia mums laikraščius, kuriuose aprašo viešnagę Vilniuje. Patys pabraukė tekstą: „Kadangi pas juos sausas įstatymas, per priėmimą alkoholio nebuvo“. Klausiam jų: „Kam taip rašėt?“ – „Jums apsiginti, jeigu kas skųstųsi. Sakytumėt, žiūrėkit – kitos valstybės žurnalistai patvirtina, kad alkoholio nebuvo.“ Jie suprato, dėl ko ant stalo alkoholio butelių nebuvo, nors juos pavaišinome. Pasielgė labai taktiškai. Nuotraukose – nuogi Suomijos delegacijos nariai stovi balkone, kad įrodytų tikrai buvę mieste, su kuriuo draugauja, ir paskatinę įrengti suomišką pirtį Vilniuje.
- Kas labiausiai stebino jus, sovietus, Suomijoje?
- Nuvykome lapkričio pradžioje, restoranuose vietų nėra. „Kodėl?“ Ogi Kalėdos, Naujieji metai.“ Lapkričio pradžioje? – mus tai nustebino, nes tada Lietuvoje nebuvo mados švęsti šias šventes su bendradarbiais iš anksto.
Mačiau, kaip jie puošia miestą. Papuoštas eglutes stato lauke ant specialaus stovelio. Daug kas išneša į balkoną, kad būtų ir praeiviams gražu, ne tik namie. Sugrįžęs tariau: darom ir mes taip. Sutinkant 1978 metus, Vilniaus mieste buvo galima grožėtis eglutėmis balkonuose. Lauke buvo papuoštos net 102 eglutės. Puikiai prisimenu šį skaičių, labai daug jų buvo iškelta naujuose rajonuose. Kai visi stebėjosi, paaiškindavau: „Tai ne mano idėja, o suomių. Ten pamačiau ir įdiegėme pas save.“ Gal kokius penkerius metus ši tradicija gyvavo, bet po truputį ji išblėso.
- Dažnai skraidydavote į svečius su dovanomis ir priminėte laikus, kai į lėktuvą lipdavome su nealkoholiniais ir alkoholiniais gėrimais. Apie terorą lėktuvuose tuomet net fantastai negalvojo.
- Turėjau tokį istorinį portfelį. Didesnį bagažą atiduodavau į lėktuvą, o tą portfelį kaip rankinį bagažą pasiimdavau su savimi. Jame tilpdavo penkiolika butelių. Kai stiuardesės bandydavo pakelti ir nustebdavo, aš paaiškindavau: „Grand alkoholiko“, – neva sau imu.
Skysčius laisvai buvo galima neštis į lėktuvo saloną, o štai kartą Lietuvos avialinijų lėktuvu gabenau suvenyrą – firminį laikrodį. Pamatę prancūzai tikrintojai ne tik neleido atidaryti dėžutės, parodyti ir paaiškinti, kas tai per daiktas, bet taip trenkė man per rankas, kad kokias dvi dienas skaudėjo. Patys atidarė, išnešė, peršvietė. Aiškinau, kad tai suvenyras. Net neklausė, atidarė, viską išžiūrėjo ir tiktai tada grąžino. Taigi, buvo daiktų, kurių neleisdavo vežtis.
Aštrių daiktų taip pat niekada neveždavome. Į Ameriką nebuvo galima vežti maisto, tik džiovintų grybų, jeigu užsukti indelyje. Apelsiną – ir tą išmesdavo. Galima tik tai, kas kietai uždaryta. Pavyzdžiui, mėsos konservus. Kai buvau Naujojoje Zelandijoje, viena lietuvių kilmės botanikė paprašė: „Nuvežkite mano seseriai gėlių sėklų.“ Sutikau, bet oro uoste visas sėklas atėmė, ir į šiukšlių dėžę. Jokių debatų.