Iššifruoti Rusiją. Pamatę, ką padarė A. Nevzorovas, mes nustebome

 (397)
Šie propagandos pavyzdžiai yra tokie pamatiniai, tokie būtini mokantis Rusijos propagandos istoriją, kad jų net klasika nepavadinsi. Tai – kaip Platonas ir Aristotelis besimokančiam klasikinę literatūrą.
Aleksandras Nevzorovas
Aleksandras Nevzorovas
© Stop kadras

Rusijos propagandoje tokie yra „Siono išminčių slaptieji protokolai“, dar carinėje Rusijoje suklastota dokumentika apie tai, kaip susirinkę žydų senoliai sutarė pasaulį valdyti ir visus pinigus sau prigriebti, ir Aleksandro Nevzorovo kūryba, tiksliau, ypač didelį rezonansą sukėlusi jos dalis, pasirodžiusi per paskutinius bandymus sustabdyti Baltijos šalių išsilaisvinimą.

Tai buvo „dokumentika“ vadinama produkcija, nuo kurios prieš 25 metus lietuviams net ne žadą atėmė – daugelis mūsų negalėjo patikėti, kad tokie dalykai gali būti transliuojami. Tos medžiagos pasirodė praėjus vos keletui dienų po 1991 metų sausio 13-osios: sužeistieji Konarskio gatvėje ir prie televizijos bokšto dar daugelis buvo ligoninėse, žuvusiųjų tą naktį kapai dar buvo šviežiai supilti, prie Aukščiausiosios Tarybos dar vaikštinėjo žmonės tarp barikadų, ir atrodė, kad viskas buvo vakar.

Šiandien Aleksandras Nevzorovas labai nesigiria šia medžiaga, nuo kurios kolektyvinio pavadinimo – „Наши“ (Mūsiškiai) – kilo Vladimirą Putiną palaikančios pusiau karinės skustagalvių organizacijos vardas. Šiandien režisierius augina arklius ir dažniau kalba aptakius išvedžiojimus apie Rusijos istorinį kelią ir jos klystkelius ir kritikuoja Putino politiką, pasidaręs tokiu vėjo nugairintu išminčiumi, kuris nelabai mėgsta prisiminti tuos laikus, kai lakstė poilgiais plaukais ir odine striuke, po kuria, kaip marozas, vilkosi megztinį.

Tai buvo „dokumentika“ vadinama produkcija, nuo kurios prieš 25 metus lietuviams net ne žadą atėmė – daugelis mūsų negalėjo patikėti, kad tokie dalykai gali būti transliuojami.
A. Užkalnis

Dabar juokinga ir šiek tiek graudu prisiminti, tačiau tada to dokumentinio siužeto, rodomo per sovietų televiziją, daugelis Lietuvoje laukė nekantriai, nes galvojo, kad čia pagaliau ir rusai Maskvoje sužinos šiek tiek tiesos apie įvykius pas mus. Mes neturėjome abejonių dėl to, ką galvojame mes (išskyrus kelis atsilupėlius, kurie tai teisino arba organizavo – vienas jų, profesorius Mykolas Burokevičius, iškeliavo pas velnius, ir tegul būna karštas jam smalos katilas, ir nebandykite man siūlyti gerbti mirusį, gerbkite patys, sveiko proto žmonėms gerbti nusikaltėlius ir išdavikus nėra privaloma), tačiau numanėme, kad Rusijoje auditorijai galbūt pasakojo apie mus ne visą tiesą.
Mes labai naiviai tikėjomės, kad mus užjaus ir pagailės mūsų. Už tokį kvailą naivumą mus nubaudė šaltu ir intensyviu mėšlo dušu.

Mes nustebome, nes Aleksandras Nevzorovas tik paskui, po šių reportažų, tapo gaištančios rusų agresijos dainiumi. Iki tol daugelis apie jį galvojo kaip apie kovotoją su neteisybe, nusikalstamumu ir valdžios savivale: savo laidoje „600 sekundžių“ (garsieji siužetai „Mūsiškiai“ apie Baltijos šalis yra dalis tos laidos) jis, gaudamas informaciją iš tų, kas ją nutekindavo, kalbėdavo ne apie politiką, o apie socialines ydas, ir tyliai krovėsi propagandinį kapitalą ir pasitikėjimo kreditą, kurį iššaudė būtent Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Dabar juokinga ir šiek tiek graudu prisiminti, tačiau tada to dokumentinio siužeto, rodomo per sovietų televiziją daugelis Lietuvoje laukė nekantriai, nes galvojo, kad čia pagaliau ir rusai Maskvoje sužinos šiek tiek tiesos apie įvykius pas mus.
A. Užkalnis

Seriją apie Baltijos šalis sudaro šeši siužetai: „Bokštas“ (apie Vilniaus sausio 13-ąją) ir „Boleslovas“ (apie Boleslovą Makutinovičių, Vilniaus OMON‘o, specialios paskirties milicijos dalinio vadą, irgi neseniai iškeliavusį pas šėtoną ir iki gyvenimo pabaigos pasislėpusį nuo teisingumo), „Viltis“ (apie pogrindinę rusų radijo stotį, kuri transliuoja iš rūsių, persekiojama latvių nacionalistų), „Alksnis“ (apie latvių kovotoją su nacionalistais, Viktoru Alksniu, kuris dabar slapstosi Rusijoje), „Likvidacija“ (apie Baltijos šalių muitinių sunaikinimą, kurias reikėjo sunaikinti, nes jos buvo „nelegalios“ ir iš žmonių tyčiojosi, juk žmonės savo šalies teritorijoje važinėjo) ir „Juodosios beretės“ (apie Rygos OMONą).

Mums Lietuvoje buvo aktualiausias siužetas apie TV bokštą. Savaime suprantama, sausio 13-ąją Aleksandras Nevzorovas Lietuvoje nebuvo – jis atvyko jau vėliau, kai kareiviai jau saugojo užgrobtus objektus, ir kalbėjosi su jais ir su saujele atsilupėlių, vograujančių į kamerą apie savo gyvuliškas baimes, kad jau ateis Sąjūdis ir su visais susidoros.

„Nesiprausę, nesiskutę, kruvini“, pasakoja apie kareivius ir juos rodo Nevzorovas, aiškindamas, kad šie žmonės, išduoti savo vadų Maskvoje, apspjaudomi lietuvių nacionalistų (štai jie, už tvoros, būriuojasi), apšaudomi (ir čia parodo išdaužytus langus – suprask, lietuviai šaudė), vis tiek stovės iki galo (Nevzorovas klydo – tais pačiais metais išsinešdino).

„Atėjo moteris iš Aukščiausiosios Tarybos ir sako – mes rusus pjausim. Visus rusakalbius gyventojus“, aiškina laidos kūrėjui neaiškus vyras, atrodantis kaip 1990 metų taksi vairuotojas Azerbaidžane.

„Štai tokie pareiškimai iš Sąjūdžio lyderių“, liudija kalbėtojas, ir tas liudijimas tampa tiesa, kaip ir pareiškimas, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas (reikia manyti, čia jis turi galvoje Vytautą Landsbergį) kviečia, girdi, ginkluotai kovai.

Kiek čia pas jus gyvena rusų, klausia Nevzorovas minios vatnikų, pasipuošusių kailine kepure, ir vienas iš jų, tik ką paskelbęs, kad „Lietuvoje vakar paskelbė karą“, pasako, kad Vilniuje – pusė. Paskui paaiškina, kad „lenkus mes irgi laikom rusakalbiais“.

„Kai kam jau sakė, kad juos sušaudys“, sako dar vienas – suprask, Landsbergis ir Sąjūdis pradės sušaudymus rusakalbių tarpe.

„Nesiprausę, nesiskutę, kruvini“, pasakoja apie kareivius ir juos rodo Nevzorovas, aiškindamas, kad šie žmonės, išduoti savo vadų Maskvoje, apspjaudomi lietuvių nacionalistų (štai jie, už tvoros, būriuojasi), apšaudomi (ir čia parodo išdaužytus langus – suprask, lietuviai šaudė), vis tiek stovės iki galo (Nevzorovas klydo – tais pačiais metais išsinešdino).

Prie bokšto – vaizdo siužetai kareivių liudijimai apie tai, kad susirinkusią minią savi stumdė atgal prie pavojaus, kai šie bandė pabėgti. Savi šaudė į savus, kaip paprastai būna.

„Normaliam žmogui neįmanoma įsivaizduoti, kas ištisas paras vyko Vilniaus televizijos eteryje. Ką ta televizija ragino daryti,“ pasakoja Nevzorovas, kalbėdamas apie tai, kad šie desantininkai, jei tik yra teisingumas, bus pagerbti bronziniais paminklais, nes tai jie išgelbėjo Lietuvą nuo beprotybės.

Tačiau dabar, sako jis, Lietuva pasirinko iki galo išgerti liepsnojančią taurę (kadras rodo kažkokį diedą, keliantį prie veido liepsnojantį dubenį – čia jau teatrinis dramatizavimas), ir lietuviai nacionalistai kviečia formuoti smogikų būrius, žymėti priešų namus, besipriešinančius – šaudyti.

Šiandien žiūrint šias medžiagas, įspūdis yra dvejopas.

Pirmasis – koks stiprus gali būti medžiagos poveikis, jei propagandą kuriantis nestabdo arklių ir fantaziją paleidžia šuoliuoti absoliučiai be stabdžių. Vidutinis žiūrovas, ir šiaip jau nepratęs prie kritinio mąstymo, net meniniame filme ne visada gali suvokti, kad čia prasimanymas, o čia juk dokumentika. Galima meluoti penkiais aukštais, ir vis tiek didžiąja dalimi pasakojimo daugelis patikės.

„Negalima apgaudinėti visų žmonių visą laiką“, sako žinomas posakis, bet nereikia visų, užtenka apgaudinėti kritinę masę, ir nereikia visą laiką. Ta medžiaga suveikė, tik labai trumpam. Sovietų Sąjungos šalininkams tai buvo paskutinė vilties kibirkštis. Jie kovojo su blogio hidra.

Jei norite išgirsti dvidešimt penkių metų senumo versiją, tik apie mus, peržiūrėkite neilgus (ne veltui vadinasi „600 sekundžių“) Nevzorovo filmukus „Mūsiškiai“. Jis ir šiandien kalbėdamas į kamerą patvirtina, kad tuomet „visos aukos buvo organizuotos lietuvių ir sovietiniai, rusų, desantininkai, iš esmės, elgėsi išskirtinai nepriekaištingai“.
A. Užkalnis

Antrasis įspūdis – viskas, viskas neseniai matyta ir girdėta. Rusijos veikla Ukrainoje ir palaikymas Donbaso „sukilėliams“ palaikomi lygiai tokios pačios propagandos. Per dvidešimt penkerius metus pasikeitė tik filmavimo kokybė, ir drąsios žurnalistinės vyriškos lyties kekšės odinėmis striukėmis (jie visi puikiai ir pabrėžtinai taria „rrr“ kiekviename žodyje, kad skambėtų kaip tigrai, ir kapoja žodžius, kad vyriškiau skambėtų) yra jau kitos, bet pasakoja taip pat. Dabar Ukrainoje irgi pašėlę vietos nacionalistai spardo rusakalbius vaikus, už kojų pačiupę galvom į sieną lupa rusų kūdikius, o persigandusius rusakalbius senolius šaudo granatsvaidžiais, ir jų rankos, kojos ir galvos laksto į šalis. Tikrai, tikrai. Per televiziją pasakojo.

Jei norite išgirsti dvidešimt penkių metų senumo versiją, tik apie mus, peržiūrėkite neilgus (ne veltui vadinasi „600 sekundžių“) Nevzorovo filmukus „Mūsiškiai“. Jis ir šiandien kalbėdamas į kamerą patvirtina, kad tuomet „visos aukos buvo organizuotos lietuvių ir sovietiniai, rusų, desantininkai, iš esmės, elgėsi išskirtinai nepriekaištingai“.

Pasižiūrėjus bus aiškiau, kodėl numirusių sausio 13-osios kaltininkų šiandien nereikia labai gedėti, kaip sako kai kurie, kas šiandien ragina „gerbti mirusįjį“ Mykolą Burokevičių ir sako, kad jam reikia duoti amžiną atilsį. Kai mirs Aleksandras Nevzorovas, jam kelias į pragarą bus rezervuotas. Ten jau yra katilas su jo vardu.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

M. Jackevičius. A. Butkevičius praregėjo – jie išvažiuoja (492)

Andrius Užkalnis juos vadina čikenfektoriais, Irena Degutienė – tėvynės nemylinčiais. Užtat premjeras Algirdas Butkevičius visai kitoks: nepraėjo nė ketveri metai vadovaujant ministrų kabinetui, ir ketvirtadienį pareiškė padaręs išvadas, kodėl žmonės emigruoja.

J. Udris. Kiek VRK gali reguliuoti žurnalistiką? (21)

Žiniasklaida nejuokais įsiuto. Ir, manau, ne be reikalo. O įsiuto dėl to, kad buvo priversta aiškintis Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kad žurnalistų parengtos publikacijos neva yra politinė reklama – konkrečios partijos ir jos lyderio propaganda.

A. Vaišnys. Cenzūra įslenka su teisingumo kauke (30)

Nepaisant to, kad cenzūra draudžiama, ją Lietuvoje bandoma įteisinti tiesiog visiškai laisvai interpretuojant įstatymus. Kodėl tos cenzūros ranka jau yra išlindusi?

V. Saldžiūnas. Kokią nemalonią tiesą apie Lietuvą pasakė D. Trumpas? (587)

Donaldo Trumpo vadovaujamos JAV gali ir neginti Baltijos šalių, jei jas užpultų Rusija. Tokia žinia ėmė sklisti ketvirtadienį, po respublikonų kandidato į prezidentus D. Trumpo pasisakymo JAV žiniasklaidoje. Ir prasidėjo isterija – kaip sakoma, kakučiai pataikė į ventiliatorių.

I. Makaraitytė. Tokių stebuklų dar nėra buvę (182)

Didžiulis susirūpinimas Zenono Vaigausko veide. Dar tiek skundų jis neregėjęs. Plaukia skundai vienas po kito ir iš rinkėjų, ir iš kitų partijų.