Iššifruoti Rusiją: labiausiai amerikietiškas rusų filmas

 (464)
Prieš kurį laiką rašiau apie Andrėjaus Tarkovskio „Stalkerį“, kaip apie vienintelį rusų filmą, kurį verta žiūrėti. Paskui prisiminiau. Yra ir dar, tik man ne iš karto ateina į galvą.
„Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“
„Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“
© Stop kadras

Ne, ne „Dvylika kėdžių“ - ten klaikus šlamštas, baisus (ta prasme, nepakeliamai nevirškinamas) Andrejus Mironovas pagrindiniame vaidmenyje, ir - kas blogiausia - filmas susmirdęs nuo tarybinės sudvasintos inteligentijos susižavėjimo juo (ir atitinkama Ilfo ir Petrovo knyga, pagal kurią rašytas scenarijus). Ligi šiol tarybinio raugo dėdės ir tetos cituoja išminties ir sąmojo perlus iš tos nesąmonės. Jiems tai „klasika“. Klasika, kai nieko daugiau neskaitęs ir nematęs. Anglai taip pat tąsosi su savo idiotišku „Monty Python“, vis kartodami ir kartodami John Cleese, Michael Palin baisiai novatoriškus juokus apie visokias nustipusias papūgas, kurias atnešė grąžinti į zoologijos prekių parduotuvę: jie taip šlovina savo praėjusią komediją, nes nieko naujai gero jau keturiasdešimt metų nesukūrė.

Ne „Briliantinė ranka“, nors tai – jau geriau.

Filmas, kurį noriu jums rekomenduoti, yra „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, sukurtas režisieriaus Leonido Gaidajaus 1965 metais. To filmo net pavadinimą sunku į lietuvių kalbą išversti, nes raidės Ы, rusiškai reiškiančios žagsėjimo arba atsiraugėjimo garsą, lietuvių kalboje net ir nėra. Filme paaiškinama, kodėl toks operacijos pavadinimas. „Kad niekas nesuprastų“. Teisinga kryptimi mąstoma.

Šis filmas - vienas populiariausių Tarybų Sąjungos istorijoje (70 mln. žiūrovų jau pirmaisiais metais; tai privertė režisieriui išmokėti neapsakomą 70 000 rublių honorarą šalyje, kur mėnesio alga būdavo šimtas rublių, mat už dešimt parduotų bilietų režisieriui priklausė viena kapeika, o už tūkstantį išeidavo visas rublis, ir tarybinė kino industrija, nors ir kraupo nuo tokių pinigų vienam žmogui, bet atsiskaitė, kaip pridera).

Tai, ko gero, labiausiai amerikietiškas iš visų rusiškų filmų. Jame nėra jokių mistinės rusiškos dvasios nagrinėjimų ar juokų, kurių nesuprastų užsieniečiai. Ten nėra egzistencinio liūdesio ar savitikslio tragizmo, savęs gailėjimo arba pretenzijų į gilesnę tiesą.
Andrius Užkalnis

Filmas sukurtas keistu, netipišku istoriniu laikotarpiu: ideologiniai reikalai buvo nuošalėje, tik prieš metus (1964) į pensiją išgrūdo visiems prisiėdusį šalies vadą ukrainiečių chamą Nikitą Chruščiovą, jį pakeitė dar tada jaunas buvęs kitas ukrainietis, gražus vyras (tačiau irgi knygų neskaitęs) Leonidas Brežnevas. Valdžios struktūros rūpinosi savo kailiu, daug laiko liaudžiai šviesti neturėjo, ir tautai reikėjo pramogų. Aršūs ideologai išlindo vėliau.

Leonido Gaidajaus pramoga buvo be ideologijos, pašiepianti tik tuos, iš ko galima buvo šaipytis (alkoholikus, tinginius, vagis ir sukčius – tada dar nebuvo mados latrus ir veltėdžius laikyti aukomis, ir patyčios iš genetinio broko, ačiū Dievui, buvo legalios ir skatinamos). Ypač aršiai užsipulti ant meno kūrinio buvo rizikinga, kol niekas nesuprato, iš kur vėjas pučia: tai jau buvo nebe Stalino laikai, kai skųsti buvo rekomenduojama kuo daugiau; todėl Gaidajaus kūrinio niekas iš esmės ir nepalietė. Meno tarybai kai kas užkliuvo medžiagoje, tačiau niekas net nebuvo pakeista. Atsipūtęs buvo laikmetis.

Filmas yra gryniausia žanro forma: vadinamoji „slapstick“ komedija, sunkiai išverčiamas terminas iš nebyliojo Holivudo kino laikų, iš esmės reiškiantis komediją, kurioje kas nors visą laiką juokingai griūna, arba gauna į veida didelį tortą su kremu. Kaip pornografiniam filmui nereikia siužeto, reikia tik jo užuomazgų (moteris viena namie, karšta, ir ateina baseino valytojas), taip ir Šuriko nuotykiai vientiso siužeto neturi: 90 minučių trukmės filmas yra seka iš trijų atskirų epizodų, nesusijusių tarpusavyje – viename asocialus marozas gauna pataisos darbų ir patenka į statybas, kur turi dirbti su studentu, dėl kurio ir buvo areštuotas, kitame akiniuotas studentas taip kruopščiai ruošiasi egzaminui, kad patenka į bendramokslės butą, ir nei ji, nei jis patys to nepastebi (tuo metu kiti studentai išgalvoja gudrius dėstytojo apgaudinėjimo būdus), ir paskutiniame, kuris ir yra operacija Y, trys nedorėliai, kuriuos vaidina auksinis tarybinės komedijos aktorių trio - Nikulinas, Morgunovas ir Vycinas - pasamdyti inscenizuoti sandėlio apvogimo, kad suktas jo vedėjas galėtų išvengti atsakomybės už grobstymus, o netyčia paliktas saugoti sandėlio studentas didvyriškai užkerta kelią jų užmačioms (kaip po dešimtmečių Macaulay Culkin filme „Vienas Namuose“).

Veikėjas aprūksta dūmais ir pasidaro juodas, šokinėja kaip atsilikusios genties juodaodis, grojant tokiai apytikrei laukinių žmonių muzikai. Baisiai politiškai nekorektiška, pagal šių laikų matą. Tačiau veikia.
Andrius Užkalnis

Siužetus jungia tik aktorius Aleksandras Demjanenko, visur vaidinantis tą patį akiniuotą studentą, kurį šiais laikais pavadintų „nerdu“, bet anais laikais tokio angliško žodžio niekas nežinojo, o ir pačioje anglų kalboje nė tokio žodžio dar nebuvo. Demjanenko, dirbęs aktoriaus darbą organiškai ir taikliai, bet apsiėjęs be šleikštaus A. Mironovo stiliaus manieringumo, gavo visas įmanomas žiūrovų simpatijas ir tapo neregėtai populiarus. Jis suvaidino dar keliuose Leonido Gaidajaus filmuose, tačiau paskui nusivylė pamatęs, kad niekas rimtų vaidmenų jam nesiūlo, visi nori tik „daugiau Šuriko“, ir galiausiai baigė gyvenimą prasigėręs ir skurde: kaip dažnai mes girdėjome tokias istorijas?

Humoro efektas visur ir visada gyvenime (ne tik šitame filme) kuriamas dviem būdais: arba per netikėto siužeto lūžio kūrimą, disonansą arba disproporciją, neatitikimą lūkesčiams ar normoms (pavyzdžiui, anekdoto klasika: moteris velka laiptais už kojos berniuką, jo galva kaukši į laiptelius, iššokusi kaimynė rėkia: „ką jūs darote, jam kepurytė nukris“, pirmoji atsako: „nesijaudinkite, prikalta vinukais“), arba per pranašumo pajautimą prieš kitą: kvailesnį, nerangesnį, nukritusį. Taip žmonija juokėsi visada. Taip žiūrovas juokinamas ir šiame filme.

Kiti aktoriai, trys banginiai, ant kurių laikosi efektinga filmo pabaiga: rusų klounados patriarchas (tuomet dar jaunas) Jurijus Nikulinas, ir nuostabiai išraiškingi, Italijos pokario filmus primenantys savo groteskiška raiška, laibu balsu kalbantis, feminizuotas Georijus Vicinas ir žmogus-kalnas, Jevgenijus Morgunovas, kuris, jei būtų gimęs keturiasdešimčia metų vėliau, būtų Holivudo gigantas, visomis prasmėmis. Trys aktoriai vaidina nestabdydami. Jie neneša jokios žinutės ir nekelia jokių klausimų, tik džiugina. Ten nėra seilėto Riazanovo filmo sentimentalumo ar ašaringo prasmių ieškojimo. Tai grynoji komedija, kaip Charlie'io Chaplino kūriniuose.

Tai, ko gero, labiausiai amerikietiškas iš visų rusiškų filmų. Jame nėra jokių mistinės rusiškos dvasios nagrinėjimų ar juokų, kurių nesuprastų užsieniečiai. Ten nėra egzistencinio liūdesio ar savitikslio tragizmo, savęs gailėjimo arba pretenzijų į gilesnę tiesą. Veikėjas aprūksta dūmais ir pasidaro juodas, šokinėja kaip atsilikusios genties juodaodis, grojant tokiai apytikrei laukinių žmonių muzikai. Baisiai politiškai nekorektiška, pagal šių laikų matą. Tačiau veikia. Padauginkime šitą dalyką iš šimto ir turėsime vaizdą, kas per filmas yra „Šuriko nuotykiai“.

Prakeikti rusiško kinematografo, springstančio raudom ir snargliais, ilgom ilgom teatrinėm žiūrėjimo pro langą scenom ir pseudo-intelektualiais pavadinimais „Amžinasis šauksmas“, „Nesusapnuoti sapnai“, „Tuščia sauja, pilna neišbertų grūdų“ (pavadinimai išgalvoti) gerbėjai oi kaip nemėgsta tokio paprasto, gerai sukramtyto, protingai ir dinamiškai sumontuoto produkto: jiems tai Amerikos velniava, kur kas nors paslysta, griūva į balą, žiūrovai juokiasi. O man šis filmas yra pavyzdys, kaip kartais Sovietų Sąjungoje filmus kūrė taip, lyg meno tarybų nebūtų buvę.

Keista, bet ne šią puikią ir pamokomą klasiką, o žymiai prastesnius širdgėlos sirupus pilsto iš ekrano į ekraną rusų šmalco propaguotojai Kremliuje ir jų padlaižiai Lietuvoje. Šuriką žiūrėkite ir mokykitės apie tai, kaip galėjo kurti tie, kas pasirinko netikėti, kad jiems kažkas galėjo pastatyti sienas.

„Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, kino studija "Mosfilm", 1965. Režisierius Leonidas Gaidajus. Scenarijaus autoriai: Leonidas Gaidajus, Jakovas Kostiukovskis, Morisas Slobodskojus. Vaidina: Aleksandras Demjanenko, Natalija Selezniova, Jurijus Nikulinas, Georgijus Vicinas, Jevgenijus Morgunovas ir kiti.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

A. Užkalnis: Britaniją išvarėte jūs patys, europiečiai (387)

Jei būčiau britas, balsavęs už pasilikimą Europos Sąjungoje, tai šiandien galvočiau, kad, po velnių, reikėjo balsuoti už išėjimą. Aš neišlaikyčiau tos patyčių, paniekos ir arogantiško pamokymo lavinos, kuri užpylė Jungtinę Karalystę, pasirinkusią trauktis iš ES – tikrai ištiesčiau iškeltą didįjį pirštą ir dar pridėčiau keiksmažodžių. Daug keiksmažodžių, kaip aš moku.

E. Samoškaitė. Darbo kodeksas – smūgis Lietuvos dirbantiesiems (464)

Seime priimtas Darbo kodeksas tų, kurie jį stūmė, vaizduojamas vos ne pažangos varikliu, tačiau nereikia būti dideliu genijumi, kad suprastum, jog pažangos bus siekiama kažkieno sąskaita. Ir tas kažkas bus samdomi darbuotojai – tai yra mes su jumis, gerbiami skaitytojai.

V. Laučius. Kaip britai virto atsilikėliais (358)

Kuo toliau, tuo sunkiau patikėti, kad, samprotaudami apie Europos būklę, kalbame ir galvojame apie tą pačią objektyvią tikrovę. Ir tada, kai Vladimiro Putino pakalikai skelbia žodžiais ir šūviais savas „tiesas“, ir tada, kai Briuselio pimpačkiukai kuria savą ideologinę animaciją. Naujausia šio animacinio filmo serija – apie Britanijos pasitraukimą iš pimpačkiukų rojaus.

T. Kačerauskas. Grįžkime į sovietmetį, pagerinkime šeimų statistiką (122)

Seimo nariai jau kelintus metus bergždžiai bando apibrėžti, kas yra šeima. Kyla klausimas, kodėl jiems tai rūpi? Ar tai susiję su jų asmeninėmis tapatumo bei seksualumo krizėmis? Tai, kad apibrėžus šeimą jai pasipils visokeriopa parama, neįtikina.

A. Tapinas. Globalioji Lietuva – paklydusi tarp Anglijos lietuvių ir Japonijos prostitučių? (220)

Įsivaizduokime situaciją – už mūsų nuodėmes ant Lietuvos užleidžiamas keturiasdešimties dienų ir naktų lietus. Žinoma, pas mus tai vadinasi vasara, bet tarkim. Nemunas su Nerimi kyla iš krantų, o 297 669 Kauno gyventojų kyla nerimas, juk niekas nesitikėjo, kad taip smarkiai lis, ekspertai aiškino, kad pakrapnos ir viskas.