Išvyko tik dviem mėnesiams skinti braškių ir užsidirbti pusės metų algos, nė neįtardama, kad tie mėnesiai virs metais ir visam laikui pakeis jos gyvenimą. Tuomet ji nežinojo, ką reikės patirti dėl sotesnio duonos kąsnio...

Ką teko išgyventi nelegaliai dirbantiems emigrantams? Kokie likimai atginė tautiečius? Kuo įdarbintojų pažadai skyrėsi nuo realybės? Ar tikrai užsienyje lietuvis lietuviui – vilkas? Ar braškės virsta ferariais? Leidykla „obuolys“ išleido Julijos Miliūtės knygą „Emigrantai. Ar braškės virsta ferariais?“

Tai atviras ir sukrečiantis pasakojimas apie kabinimąsi į gyvenimą svetimoje šalyje, apie nusivylimą tėvyne ir jos ilgesį, apie paliktus vaikus, sutinusias rankas, nuolatinę baimę ir drumstą emigranto vandenį.

Skaitytojams siūlome knygos ištraukas:

Vasara įsibėgėja. Dienos saulėtos ir vaiskios. Rodos, oras skambėte skamba – tai skardžiabalsiai paukščiai kelia iš miego. Pirmoji diena naujame darbe. Ankstyvą rytą, vos prašvitus, išskubame į laukus. Dar tiksliai nežinom, koks tai darbas ir kaip tuos gėlių svogūnėlius reikės rinkti. Dėl viso pikto pasiimam darbines pirštines ir laukiam boso nurodymų. Prie suarto lauko išrikiuota daugybė didžiulių medinių dėžių.

Laukas didelis, vagų daug. Iš pažiūros tai tas pats kaip bulves rinkti, tik vagos daug platesnės ir akmenų tiek daug vienoje vietoje nesu mačiusi. Jie nepanašūs į paprastus lauko akmenis. Tai tiesiog aštriabriaunių akmenų skalda, rėžianti pirštines ir kelnes ties keliais.
Rinkau tuos svogūnėlius labai sąžiningai – be akmenų, be grumstų, be žemės – gal tik dešimt kibirų, bet kai pamačiau, kaip „reikia“ rinkti, kad uždirbtum, tada jau ir pradėjau... ne rinkti, o suklupusi ant kelių, – taip, kaip tie klajokliai, – svogūnėlius žerte žerti į kibirą su visu turiniu.
Julija Miliūtė

Laimė, kad turiu įprotį stebėti kitus žmones. Čia susirinkę įvairių tautybių ir kalbančių vis kita kalba žmonių. Rinkėjų nebuvo daug, apie dvidešimt žmonių, nes įsidarbinome labai nedideliame ūkyje. Dauguma – keliaujantys darbininkai. Jie atvykdavo su autobusiuku, kuriame ir nakvodavo, ir valgį virdavo, ir dar prižiūrėdavo keletą savo šunelių. Jau skindama braškes buvau įpratusi niekuo nesistebėti: nei kultūros ypatumais, nei žmonių išvaizda, bet vis dėlto mano akys užkliūdavo už tatuiruočių, auskarų gausos. Ir dar tie dredai: susikaltūnavę, ilgi ir labai nešvarūs, daugumos su įdomiausių raštų kaspinais ir visokiais skambaliukais. O kur dar mėlynos, raudonos, oranžinės spalvos skiauterės ir įvairiausi plaukų išskutinėjimai: nuo mėnulių, žvaigždžių piešinių iki kinų rašmenų. Ir dar ta apranga – pusiau indėniška, pusiau kaubojiška.

Būtent tie keliaujantys darbininkai man būdavo įdomiausi, jie dirbdavo taip, kad net dulkėdavo. Nelabai paisė kokybiškai atlikti darbą, bet dirbo iš peties, kad tik daugiau uždirbtų. Čia jau ir aš sugebėjau paminti įgimtą savo dorybę – dirbti sąžiningai. Atvirai pasakius, rinkau tuos svogūnėlius labai sąžiningai – be akmenų, be grumstų, be žemės – gal tik dešimt kibirų, bet kai pamačiau, kaip „reikia“ rinkti, kad uždirbtum, tada jau ir pradėjau... ne rinkti, o suklupusi ant kelių, – taip, kaip tie klajokliai, – svogūnėlius žerte žerti į kibirą su visu turiniu. Netgi atradau savotišką darbo techniką: atsiklaupus visa ištiesta ranka sužeri viską į siauresnę vagą, po to guldai kibirą ir žeri į jį viską iš eilės: akmenis, grumstus, svogūnėlius. Taip dirbom visi be išimties. Kai supervaizeris eina tikrinti, paskubi užpilti keletą kibirų gerai surūšiuotų svogūnėlių. Kai tik jis nusisuka, vėl pirmyn dirbti taip, kaip „reikia“. Dar vėliau susisteminom darbą: moterys žeria, vyrai neša ir pila.
Kartais tekdavo tuos svogūnėlius iškrapštyti iš tokio sudžiūvusio molio ir tokius mažyčius, kad verkt norėdavosi. Ir taip ne viena vaga, o begalybė jų. Luposi ne tik oda nuo pirštų, bet ir nagai nuaižėdavo. Pirštinės nieko negelbėdavo, o į sutrūkusios odos griovelius staigiai prisirinkdavo molio, sumišusio su rankų prakaitu.
Julija Miliūtė

Pietų pertrauka – šventas dalykas, bet tik ne mums. Kai nutyla dėžes vežiojęs traktorius, visi sėda ten, kur dirbo, ir išsiima lauknešėlį. Mes, kad per pietus neprarastume brangių darbo valandų, patys pasitempiame tuščią dėžę į vagos vidurį ir dar renkam, kad tik kuo daugiau tą dieną uždirbtume. Stebėdavosi anglai ir netgi nedraugiškai pastabas laidydavo, kai matydavo mus, besidraskančius dėl didesnio uždarbio. Kviesdavo kartu prie jų prisėsti, netgi siūlydavo maistą – galvojo, kad neturim už ką nusipirkti. Bet mes valgyti nesidėdavome ne dėl to, kad gailėjome, ne, ne dėl pinigų, o todėl, kad norėjom kuo daugiau pririnkti svogūnėlių ir gauti didesnį atlygį per normuotą darbo dieną.

Vandens išgerdavom gan nemažai. Kad nereikėtų jo nešiotis, pamesdavom į vagos vidurį ir kaskart, kai traktorius perveždavo dėžę, kartu permesdavom ir vandenį. Chemikalai, kuriais buvo purškiama dirva, kad neaugtų žolės, ir svogūnėliai, kad jų nepultų vabalai, man sukėlė didelę alergiją. Apie apsiprausimą nebuvo nė kalbos. Nespėsi praustis, nes dulkėmis esi padengtas nuo galvos iki kojų, o veidas nupudruotas tarsi geišos, tik akys žiba. Stebėdavausi, kam vyrai prie kelnių diržo prisirišę skudurą-rankšluostį. Pasirodo, prakaitui šluostyti. Mes prakaitą šluostėm išvirkščia savo marškinių puse. Visi dirbo berankoviais marškinėliais, o aš turėjau rengtis ilgomis rankovėmis, nes kitaip iš karto odą išberdavo raudonomis perštinčiomis dėmėmis.
Stebėdavosi anglai ir netgi nedraugiškai pastabas laidydavo, kai matydavo mus, besidraskančius dėl didesnio uždarbio. Kviesdavo kartu prie jų prisėsti, netgi siūlydavo maistą – galvojo, kad neturim už ką nusipirkti. Bet mes valgyti nesidėdavome ne dėl to, kad gailėjome, ne, ne dėl pinigų, o todėl, kad norėjom kuo daugiau pririnkti svogūnėlių ir gauti didesnį atlygį per normuotą darbo dieną.
Julija Miliūtė

Įpusėjus sezonui jau nusprendėm per pietų metą ir mes ilsėtis, nes buvo labai nejauku dėl anglų žvilgsnių. Vėliau mūsų santykiai sušilo, susidraugavom. Sumažėjo ir pinigų alkis. Pasijutom bajorais, kai kasdien uždirbdavom po septyniasdešimt svarų. Labai daug tuo metu atrodė, nes svaro kursas buvo šeši litai. Jau nebuvo pikta, kad ir laukas akmenuotas, kad kojos kruvinai nudaužytos, kad pirštai subraižyti. Buvom sugalvoję ant kelių užsidėti gumines apsaugas, bet jos nepasitvirtino: nuo per didelio tempo – tūpt, stot, klaupt – gumos kruvinai nuspausdavo odą.

Kartais tekdavo tuos svogūnėlius iškrapštyti iš tokio sudžiūvusio molio ir tokius mažyčius, kad verkt norėdavosi. Ir taip ne viena vaga, o begalybė jų. Luposi ne tik oda nuo pirštų, bet ir nagai nuaižėdavo. Pirštinės nieko negelbėdavo, o į sutrūkusios odos griovelius staigiai prisirinkdavo molio, sumišusio su rankų prakaitu. Vėliau ištobulėjom – įsigijom brezentines pirštines ir su jomis kaste kasdavom iš molio – plastilino tuos mažuosius gėlių gumbelius. Aišku, bosas už tokio lauko nurinkimą daugiau mokėdavo, bet tą dėžę pririnkt labai sunku ir ilgu būdavo.

Štai tada ir norėdavosi namo, ir taip stipriai norėdavosi, kad net ašara ištrykšdavo. Tik viena mintis buvo – neištežti, nepalūžti, gal ryt gausim geresnį lauką. Sunkiai dirbant, neišvengiami susipykimai ir barniai. Nadai vis atrodydavo, kad jos vaga blogesnė, kad svogūnėliai, kuriuos ji renka, mažesni ir t. t. O juk rinkom visi keturi į vieną dėžę ir uždarbį dalijomės vienodai. Vėliau pati pripažino, kad ji dirba lėčiau, ir pasiūlė, kad jai duotume mažesnę dalį pinigų. Kalbėti apie pinigus ir teisingą jų padalijimą man yra žeminantis dalykas, bet tokia realybė: jeigu tu daugiau triūso įdedi, tai tau priklauso ir didesnis užmokestis. Visi nusprendėm, kad Nada gaus keletu svarų mažiau. Tuo ir pati Nada buvo patenkinta:

Julija Miliūtė. Emigrantai. Ar braškės virsta ferariais?, „Obuolio“ nuotr.
– Man jau nuo pirmos dienos buvo nejauku, kai aš atsilikdavau nuo jūsų, o jūs, pabaigę savo vagas, sušokdavot dar į mano vagą padėt nurinkt, kad kartu galėtume visi eiti toliau. Man daug smagiau, kad nesu jums skolinga.

Buvo labai sunkių dienų, kada karštis taip smogdavo, kad net alsu būdavo kvėpuoti. Dulkės, ryški saulė, kaitinanti be atokvėpio, didelis tempas. Visų veidai raudoni, padengti dulkių sluoksniu, per kurį vagoja prakaito rėželiai. Bėgi, neši dėžę, sveriančią apie dvidešimt kilogramų, ir galvoji, kad tik neplyštų širdis, kad tik nesukluptum – ot būtų juoko visiems. Bet va, išpylei tą sunkiai nešamą dėžę, jau matosi kaupas, jau tuoj tuoj bus pilna, tada ir atsigert galėsi, ir prakaitą nusivalyt, o dabar – pirmyn! Pasitaikius itin karštoms dienoms, supervaizeris vidudienį stabdydavo darbą:

– Valdžia nenori, kad numirtumėt vidury lauko. Šiandien mokėsim už dėžę daugiau. Viskas. Prirenkat pilnas dėžes ir namo.

Visi džiaugiamės, o dar už keleto minučių atvyksta bosienė Emė. Ji atvežė vaisinių ir pieniškų ledų. Valio! Visus vaišina, šypsosi, siūlo po keletą porcijų. Sušyla širdis nuo emocijų. Ledų?! Už dyką?! Iš kur toks dosnumas? Mes juk nieko nepratę veltui gauti. Visi šypsomės: sau, saulei, Emei... Pamirštam nuovargį. Gera.

----------------

Vėliau padėjau išvykti į Angliją daugeliui. Patarimais, pinigais darbą susirasti padėjau ne vienai kaimynei ir jų vaikams. Vieni liko dėkingi, kiti susitikti nenori, keikia, kad sunku buvo dirbti, treti pralobę, išgudrėję bijo į akis man pažvelgti – gal paprašysiu skolą atiduoti...

Gilių apmąstymų valandėlę galvoju, kaip jaučiasi visi tie, kurie smerkė mane, bet vėliau paragavo karčios mano patirties duonos, gėrė drumstą emigranto vandenį... Juk ir jie palikę šeimas išvyko ne lobių ieškoti, ne į pokylio puotą. Jie irgi važiavo dirbti ir užsidirbti. Tik jau važiavo mano pramintu keliu. Turėjo jausti tą patį: juodą nevilties širdgėlą, kada tau nesiseka, kada širdis skyla į dvi dalis, – viena plaka viduj, kita – ten, Lietuvoj, pas savus, – kada ašaros užstringa galugerklyje, nes niekam negali jų rodyti – nesupras...
Chemikalai, kuriais buvo purškiama dirva, kad neaugtų žolės, ir svogūnėliai, kad jų nepultų vabalai, man sukėlė didelę alergiją. Apie apsiprausimą nebuvo nė kalbos. Nespėsi praustis, nes dulkėmis esi padengtas nuo galvos iki kojų, o veidas nupudruotas tarsi geišos, tik akys žiba.
Julija Miliūtė

Neatsitiktinai paminėjau drumstą emigranto vandenį. Taip, teko ir tai. Vieną kartą mes su Algiu vykdami į darbą nepasiėmėm butelio vandens. Na, nepasiėmėm, tai nepasiėmėm, tiek to. Pagalvojom, gal greit padarysim užsakymą, ir namo. Iš pradžių taip ir buvo. Gavom užsakymą prikirsti du šimtus dėžių kopūstų. Tai truks iki pietų. Nieko baisaus, kad tiek laiko pabūsim negėrę – juk ne pirmas kartas. Saulė negailestingai kepina, gerti taip norisi... Bet ugdome valią: apie gėrimą nekalbam garsiai ir negalvojam tyliai. Bet štai mums bebaigiant šį užsakymą atvažiuoja supervaizeris. Išsišiepęs iki ausų. Viskas aišku – atveža dar daugiau krepšelių kopūstams pakuoti. Tai reiškia, kad užsakymas didėja, o troškulys tampa nepakeliamas. Tik ką mąstėm, kad tuoj namo, tuoj atsigersime, o dabar atsigėrimas tapo tik vizija. Algiui sakau:
– Pasakyk Stiuartui, kad mes apsiimame padaryti didesnį užsakymą tik su sąlyga, kad jis atveš mums gerti.

Algis nesutinka to sakyti, nes tvirtai įsitikinęs, kad anglas tikrai nesutiks dėl mūsų važiuoti keletą mylių ir atvežti vandens. Aš prieštarauju, zyziu:

– Na, būk geras, paprašyk...
– Jeigu taip nori ir netiki manimi, pati pasiprašyk, – atkerta man.
Bandau prašyti, rodau atkišusi delnus, kad noriu gerti. Stiuartas juokiasi:

– Gert nori? Tai atsigerk, kur tu skubi, taip, taip, atsigerk.

Bandau išaiškinti, kad neturiu, pamiršau atsivežti, siuntu ant savęs, kad nemoku normaliai paaiškinti, ant užsispyrusio Algio, ant viso pasaulio siuntu... Neatvežė jis mums atsigerti, tik paliko didelį užsakymą. Atsiliepė į tuo metu suskambusį telefoną ir pabirzginęs savo visureigį išvažiavo. Aplink nė gyvos dvasios, nėra kieno paprašyti gerti. Apieškojau galulaukėje esančias pieveles – niekur nei jokios balos, nei lagūnos, nei griovio. Radau pavėsyje augančius kopūstus. Juos atidžiai apžiūrėjusi radau keletą užsilikusių rasos lašelių. Godžiai suvilgiau sukepusias lūpas. Liežuvis, rodos, prie gomurio prilipo – taip norėjosi gerti. Pašaukiau Algį, jis irgi šitaip atsigėrė.
Pasijutom bajorais, kai kasdien uždirbdavom po septyniasdešimt svarų. Labai daug tuo metu atrodė, nes svaro kursas buvo šeši litai. Jau nebuvo pikta, kad ir laukas akmenuotas, kad kojos kruvinai nudaužytos, kad pirštai subraižyti.
Julija Miliūtė

Vėliau Kornvalyje buvom padėję įsidarbinti kaimynės Alės dukrai su vyru. Ši pasikvietė ir sesers vyrą Vytą, gana linksmą ir gerą vyruką. Taigi, savaitgaliais pas mus namuose rinkdavosi visi pasikalbėti, pasidalyti džiaugsmais ir nesėkmėmis. Kartą Vytas ir klausia:

– Julija, ar esi ragavusi drumsto emigranto vandens?
Krūptelėjau – iš kur jis žino?
– Taip, esu. O tu?
– Aš irgi. Šiandien ką tik gėriau. Buvo taip karšta, taip degino saulė, o mūsų pasiimtas vanduo kažkur pasimetė. Ieškojom visur, neradom. Sugalvojau originalų būdą atsigerti. Pakėliau mašinos kapotą, atsukau vandens bakelį – tuščias. Iš nevilties dar labiau išdžiūvo lūpos. Ką daryti? Prisiminiau, kad važiuodamas į lauką mačiau mažą balutę šalia kelio. Meldžiau Dievo, kad ji nebūtų išdžiūvusi. Radau ištaškytą, bet keletą saujų vandens dar pasėmiau...

Ko gero, paklausite: „Kodėl nenuvažiavot į artimiausią parduotuvę ir nenusipirkot?“ Atsakymas paprastas. Mes į parduotuves eidavom tik švariai apsirengę, nes turėjom tik atostogautojų vizas. Bijojom ir kartu saugojomės. Mums nebuvo galima dirbti. Antra priežastis – negalėjom sau leisti eikvoti laiko važinėjimams, per kurį buvo galima uždirbti pinigų.