Vis dėlto net ir pats talentingiausias demagogas negalėtų pasakyti, kad ši koalicija – be problemų. Patys socdemai apie tai šneka. Ir ne šiaip, tylomis į ausį. O atvirai. Žiniasklaidai. Visuomenei. Ir, kaip nebūtų keista, savo poziciją viešai deklaruoja naujosios koalicijos partneriams.

Politika yra interesai. Partijos, grupuotės, atskiri politikai – visi jie turi interesų. Tai – ne motinos Teresės. Ar visi – tik vagys? Ne, tikrai ne. Bet tikėtis iš visų altruizmo irgi yra neprotinga ir net naivu. O tikėtis bendro darnaus darbo, stengiantis sustyguoti valstybės laivą maksimaliai pagal lietuviškas galimybes – taip, galima. Tai yra normalu.

Ar įmanoma tai pasiekti be pasitikėjimo? Tiesą pasakius, politikoje išvis pasitikėjimas – reliatyviai pritaikoma sąvoka, bet vis dėlto bendrų taisyklių pagrindu šį bei tą pasiekti galima.

Indrė Makaraitytė
Ir nors socialdemokratų ir Darbo partijos duetas atrodo natūraliai susiklostęs, mat tokios poros greičiausiai ir tikėjosi abiejų partijų rinkėjai, iš pat pradžių valdžios piramidė statoma arba be taisyklių, arba jas stipriai pažeidžiant.
Ir nors socialdemokratų ir Darbo partijos duetas atrodo natūraliai susiklostęs, mat tokios poros greičiausiai ir tikėjosi abiejų partijų rinkėjai, iš pat pradžių valdžios piramidė statoma arba be taisyklių, arba jas stipriai pažeidžiant.

Nereikia manyti, kad Andriaus Kubiliaus koalicijoje viskas ėjosi kaip per sviestą ir visi degė didžiuliu noru vienas kitam tik per nugarą draugiškai paplekšnoti. Tačiau kitaip nei senojoje koalicijoje, kurioje iš pradžių nesukalbamas atrodė Arūnas Valinskas ir jo šoumenai, vėliau šitą vaidmenį perėmė liberalcentristai, naujojoje didžioji takoskyra yra ne tarp didžiojo ir mažojo koalicijos partnerio. O tarp pagrindinių – socialdemokratų ir Darbo partijos.

Viktoras Uspaskichas bijo socialdemokratų, nes šie „įpaišė“ jam juodosios buhalterijos bylą ir privertė gėdingai bėgti Rusijon. Dalis senųjų socdemų V.Uspaskichą atvirai vadina „agurkichu“ su visa tame slypinčia panieka ir nepagarba jam.

Indrė Makaraitytė
Politika yra interesai. Partijos, grupuotės, atskiri politikai – visi jie turi interesų. Tai – ne motinos Teresės. Ar visi – tik vagys? Ne, tikrai ne. Bet tikėtis iš visų altruizmo irgi yra neprotinga ir net naivu. O tikėtis bendro darnaus darbo, stengiantis sustyguoti valstybės laivą maksimaliai pagal lietuviškas galimybes – taip, galima. Tai yra normalu.
O lenktynėse dėl to, kas daugiau paims ir kuris kurį „padarys“ – dar blogiau. Dar net neįvardijus visų ministrų, socdemai išduoda Darbo partijai nenaudingas detales. Algirdas Butkevičius išsidavė, kad V.Uspaskichas žadėjo jam neiti į Seimą, į Vyriausybę ir kad jie visi sutarę, jog Vytautas Gapšys nebus Seimo vadovybėje. Bet V.Uspakichas iškilmingai seime prisiekė, o V.Gapšys iki paskutiniųjų plėšėsi net ne dėl Seimo pirmininko pavaduotojo, bet ir dėl Seimo Pirmininko pozicijos. Ir tik visiškai sunkiai prognozuojama prezidentės reakcija į tokį akibrokštą atbaidė Seimą nuo tokio sprendimo.

Vis dėlto tai neliko užkulisiuose, kaip būtų atsitikę tariantis vienas kitu pasitikinčiais partneriais. Net jei „beveik premjeras“ A.Butkevičius yra nepagydomas šnekutis, vis dėlto pareiškimas, kad V.Gapšio neišrinkus Seimo vicepirmininku galėjo griūti koalicija, yra rimtas akmuo į to paties V.Uspaskicho partijos daržą.

O štai taip priartėjome ir prie ministrų kandidatūrų. V.Uspaskichas tokį sąrašėlį turi, savų ministrų, o Algirdas Butkevičius – dar ne. Ar V.Uspaskichas nerodo, nes nepasitiki socdemais, ar dėl to, kad jam striuka su kadrais? Pagaliau, kuris gi dabar meluoja – A.Butkevičius, kad darbiečių ministrų sąrašo dar nematė. Ar V.Uspaskichas?