Socialdemokratai, anot politologo dr. Alvido Lukošaičio, sugebėjo išlaikyti didžiausią politinį svorį savivaldoje. „Po šių savivaldybių rinkimų socialdemokratai turi 17 merų, praėjusiais rinkimais – apie 20. Esu įsitikinęs, kad ir šią kadenciją jų skaičius „priaugs“. Dabartinių rezultatų nereikia priimti kaip status quo. Apie 30 proc. merų per ketverius metus pasikeis. Tai – elementarūs žaidimai.“
Pagal šalies įstatymus meras atlieka labiau simbolines funkcijas, o tikroji valdžia, tiksliau, atsakomybė už tvarką, savivaldybėje atitenka savivaldybės administracijos direktoriui. Tačiau politologas Algis Krupavičius nelinkęs nuvertinti mero posto: „Meras vienaip ar kitaip yra savivaldybės vadovas, nors realios galios gali skirtis – vienose savivaldybėse merų funkcijos labiau ceremoninės, kitose jie – labai įtakingos politinės figūros. Vis dėlto tai savotiška valdžios viršūnė vietos savivaldoje.“
Daugumą savivaldybių valdys plačios koalicijos, sudarytos iš keturių–šešių ar daugiau partijų. Tai, A.Lukošaičio pastebėjimu, tik įrodo, kad Lietuvos politinė sistema, ypač savivaldos lygiu, „rieda daugiapartiškumo link“. Be to, partijų siekis sudaryti plačias koalicijas rodo jų gebėjimą bendradarbiauti, o tai – vienas politinės konsolidacijos (bendrumo) kriterijų. Kita vertus, paneigtas teiginys, kad partijų konkurencija atbukusi ir jos nesiekia „apžaisti“ konkurenčių – apie 15–16 atvejų meru išrinktas ne tos partijos, kuri gavo daugiausiai mandatų, atstovas. Partiniai interesai ėmė viršų prieš rinkėjų valią.
Pagal šių rinkimų rezultatus, A.Lukošaičio žodžiais, matyti, kad socialdemokratai yra viena iš patraukliausių partijų koaliciniam bendradarbiavimui. Jam pritaria A.Krupavičius: „Socialdemokratai vietos valdžioje bent jau nuo 2000 metų savivaldybių rinkimų turėjo gerokai stipresnes koalicijas nei konservatoriai, todėl jų įsitvirtinimo laipsnis skiriasi.“
Su kuo bus siekiama sudaryti koalicijas, politologo tvirtinimu, priklauso nuo koalicingumo potencialo – partijos ankstesnės politinės elgsenos, santykių su centrine valdžia ir panašiai. „Lietuvoje bene dažniausiai pasirenkamas koalicijos partneris – socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai. Taip yra todėl, kad socialdemokratai jau kurį laiką valdžioje ir vietos valdžia, pasirinkdama juos, tikisi geresnių santykių su Vyriausybe išnaudojant partinę liniją, – sakė A.Krupavičius. – Valstiečiai liaudininkai taip pat yra valdančiojoje mažumoje, be to, jie stiprūs tam tikruose regionuose ir, matyt, tas regioninis veiksnys didina jų vertę koalicijose.“
Todėl, norint sužinoti tikrąjį politinių jėgų pasiskirstymą savivaldybėse, būtina nagrinėti ne tik partines merų priklausomybes, bet ir koalicijų partnerius bei administracijų direktorius.
Vilniuje valdančiąją daugumą sudaro liberalai demokratai, Lenkų rinkimų akcija ir socialdemokratai. Juos remia Liberalų sąjūdžio atstovai, Kaune – konservatoriai, krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdžio atstovai ir jaunalietuviai. Juos remia socialdemokratai. Klaipėdą valdyti tikėjosi „Permainų koalicija“, sudaryta iš Liberalų sąjūdžio, konservatorių, liberalų demokratų ir Rusų sąjungos atstovų. Tačiau dviem liberalams demokratams atskilus slaptu balsavimu išrinktas koalicijai nepriklausiusios Liberalų ir centro sąjungos atstovas.
Šiauliuose koaliciją sudarė konservatoriai, liberalai demokratai, socialliberalai, liberalcentristai ir valstiečiai liaudininkai. Panevėžyje meru išrinktas konservatorius, jo pavaduotojais – liberalas demokratas, krikščionis demokratas ir socialdemokratas.
Pamintos partijų vertybės
„Savivaldoje partinės ideologijos velniškai svarbu, bet to nenori pripažinti verslininkai, politikai, todėl tikina, kad yra priešingai. Dėl į Lietuvą ateinančių Europos Sąjungos pinigų verslininkai suprato, kad reikia eiti į savivaldybių rinkimus, – dėstė A.Lukošaitis. – Kai verslininkas sėdasi į mero kėdę, nėra nieko blogiau. Tokių savivaldybių Lietuvoje daug, nereikia jokių didelių atradimų daryti. Partinė ideologija – tai idėjų, vertybių sistema ir ji visiškai priešinga verslo vertybėms.“ Politologo žodžiais, geriau mėgėjas politikas, galintis tapti profesionalu, nei verslininkas, ateinantis į mero postą. Ir tegu verslininkai nesimuša į savo šventas krūtines tvirtindami kitaip. Verslas – egoistiškas, jam svarbiausia pelnas, o politika, visuomenės interesai – po to.
Tačiau šiuose rinkimuose partinės ideologijos buvo marginalinis reiškinys ir liko rinkimų kampanijos paraštėse. „Buvo agituojama už asmenis, bendrus šūkius, kurie neturėjo ideologinio užtaiso, ir logiška, kad po rinkimų ideologijos beveik neturi jokios įtakos sudarant koalicijas vietos valdžioje. Jos sudaromos pagal kitus kriterijus: asmenybių ryšius, interesų grupių sąveikas, rėmėjų strategijas ir taip toliau“, – sakė A.Krupavičius. Jo tvirtinimu, nors partijos stengiasi nesirinkti tų partijų, kurioms yra priešiški jų pačių rinkėjai, tačiau, jei ideologija jiems būtų svarbus veiksnys, tuomet partija rinktųsi vienus ir tuos pačius partnerius visose savivaldybėse.
Rinkėjai nepasitiki
Partijoms vertybių laikymasis būtinas ne tik pasirenkant koalicijos partnerius. Jų nuoseklumas būtų aiškus ženklas rinkėjams, kad jomis galima pasitikėti. „Žmonės labai abejoja politikų nuoširdumu. Pavyzdžiui, Vilniuje kai kurios partijos nusprendė nesudaryti koalicijos su liberalais demokratais, o kitur – galima. Jei jos elgiasi nenuoširdžiai rinkėjų atžvilgiu, tada nereikėtų ieškoti priežasčių, kodėl toks atotrūkis tarp partijų ir visuomenės pasitikėjimo jomis“, – tvirtino A.Lukošaitis.
Anot jo, yra visiškas melas, kad mažas rinkėjų aktyvumas savivaldos rinkimuose yra įprastas reiškinys Vakarų Europoje. Šiuose rinkimuose iš viso dalyvavo 40,16 proc. rinkėjų, Vakarų Europoje jų aktyvumas siekia 70 proc.
Toks menkas susidomėjimas rinkimais atskleidė vieną po kitos atsirandančias problemas: nebalsuojama todėl, kad nepasitikima partijomis, o mažos rinkėjų dalies išrinkta valdžia nekelia pasitikėjimo visiems gyventojams. Be to, esant tokiai situacijai, bet kuri gerai organizuota politinė kampanija gali turėti didelę įtaką rinkimų rezultatams. „Partija „Tvarka ir teisingumas“ derino organizacinius dalykus dėl paramos su kitomis partijomis Vilniuje ir Vilniaus rajone. Už šią partiją balsavo daug kitataučių – rusakalbių net daugiau nei lenkakalbių, – teigė A.Lukošaitis. –Liberalų demokratų sąraše į aukštesnes vietas pakilo daug rusų tautybės asmenų. O Rusų sąjunga Vilniuje gavo gerokai mažiau balsų. Tad kryptingas partijos įdirbis turėjo poveikį.“
Neatmestina, kad rinkimų rezultatams poveikį turėjo mažumos Vyriausybė ir neaiškumas, kas yra pozicija, o kas – opozicija. Politologo požiūriu, kuo ilgiau ši situacija truks, tuo bus blogiau. „Jau dabar galima pasveikinti „Tvarkos ir teisingumo“ partiją su 2008 metų rinkimų į Seimą rezultatais“, – konstatavo A. Lukošaitis.
Išeitis – Seimo sprendimai
Seimas įnirtingai mėgino keisti rinkimų taisykles iki paskutinės akimirkos. Todėl porinkiminis žvilgsnis į savivaldybių rinkimų ir savivaldos įstatymus padėtų išspręsti tam tikrus būtinus klausimus. A.Lukošaičio manymu, Seimas jau dabar galėtų imtis tokių klausimų kaip nepartinių asmenų galimybė kelti savus kandidatus savivaldybių rinkimuose, tiesioginių mero rinkimų bei vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių, t.y. merų – administracijos direktorių – tarybų kompetencijų peržiūros. „Jei būtų tiesioginiai mero rinkimai – rinkėjų aktyvumas garantuotai būtų didesnis“,– tikino politologas.
Naujausiame "Atgimime" skaitykite:
Ričardas Čekutis: Skrodimas ant morgo grindų
Giedrius Kadziauskas: Neatiduokim paveldo saugoti tik valdžiai
Stanislovas Kairys: „Jūs privertėte mane taip pasielgti“